Alkvietės ir alkai – senovės lietuvių tikybos paminklai

Alkvietės ir alkai – senovės lietuvių tikybos paminklai

Alkvietės ir alkai – senovės lietuvių tikybos paminklai. Lietuvoje, yra daug vietų, žmonių alkvietėmis, alkakalniais, alkupiais vadinamų. Taip vadinamos vietos senovės lietuvių buvo skiriamos tikybiniam kultui. Čia senovėje lietuviai susirinkdavę bendriems aukojimams, maldoms, įvairioms apeigoms, kuriu nuotrupos dar ir dabar yra užsilikusios tik žinoma, daug kuo pakitusios. Pats žodis „alka“ reiškia šventą vietą. Alkvietės ir buvusios senovės lietuvių šventvietės, šventyklos.

Alkvietėmis vadinamos vietos dažniausia yra miškeliai „gojeliai“ natūralūs arba kiek apdirbti kalnai ir šiaip ypatingos savo gamta vietos. Alkvie­tės, senovės lietuvių šventyklos, buvo pačioje gamtoje todėl senovės lietuviai garbine pačią gamtą ir jos rei­škinius. Kad jie būtų garbine stabus, tai sunku pasakyti, nes apie tai maža tėra žinių. Kryžiuočiai, turėję daug san­tykių su Lietuva, savo raštuose mini lietuvių šventyklas – alkvietes, bet jie nieko nesako, kad jose būtų radę dievų stabu. Tikriau yra žinoma, kad seno­vės lietuviai garbine pačia gamtą ir jos reiškinius: dangaus šviesulius, griausmo ir kitas gamtos jėgas, vėles, keistesnius medžius ir akmenis ir viską kas jiems buvo nesuprantama.

Medžiai

Bene žymiausia vieta senovės lietu­viu gamtos garbinime buvo skirta medžiams, kuriu buvo pilna Lietuva. Medis, taip pat kaip ir žmogus, gimęs, augęs ir miręs. Todėl lietuviai dar ir dabar ne kartą nuliūdime ar nelaimėje nusiskundžia medžiui. Lietuvio likimas tvirtai buvo susijęs su medžio likimu. Jei medis nudžiūdavęs, turėjęs ir žmogus mirti; jei medis žmogui mirus nenudžiūdavęs ir neišnykdavęs tai buvo tikima, kad mirusiojo vėlė perėjusi į medi gyventi. Krikščionims pradėjus kirsit šventus medžius, žmonės stebė­josi, kodėl iš jų kraujas nebėgąs. Medžių tarpe labiausiai buvo garbinami ąžuolai, liepos, pušys ir eglės. Ypa­tinga pagarba tekdavo kapinėse augantiems medeliams. Medžiai buvę mirusiųjų vėliu ir dievu namai. Jei lietuvis norėjęs pasiliuosuoti nuo piktų dievų ir dvasių jam kenkiančiu, tai jis nulupda­vęs medžio žievę, kuriame gyvenusios tos dvasios, o medžiui nudžiūvus dva­sios turėjusios kraustytis kitur. Lietu­viai taip pat garbinę ir žoles, kurias vartodavę įvairiems būrimams ir gydymams.

Dangaus kūnai

Ne mažiau už medžius lietuvių buvę garbinama Saulė, Mėnuo ir Žvaigždės. Dabodami Žvaigždes, lietuviai burdavę savo ateiti. Dangaus kūnai irgi buvę gyvi, gyvenę, vedę, Žemę prižiūrėję. Didžiausio įspūdžio lietu­viams darę griausmas ir žaibas, kurie buvo lyg baudžiamoji dangaus jėga. Šalia žaibo ir griausmo lietuviuose bu­vo labai prigijęs ugnies kultas.

Lietuviai, taip plačiai garbindami gamta ir jos reiškinius, aukojo aukas, norėdami permaldauti piktas dvasias ir įgyti gerųjų dvasiu malonę. Tam rei­kalui radosi šventyklų reikalas, kurias lietuviai kaip tik ir taisėsi pačioje gamtoje.

Alkvietės

Senovės lietuvių šventyklų paminklų turime labai daug. Dėl jų daugu­mo, kai kurios jų beveik nesiskiria nuo aplinkinės gamtos, bet kad senovėje jos buvo šventyklos, žinome iš to, kad ir dabar jas žmonės tebevadina alkvietėmis. Alkvietės — tai daugiausia miškai ir įvairus kalnai ir kalneliai. Alkviečių – šventyklų yra didesniu ir mažesnių. Kai kurios didžiosios alkvietės buvo sustiprintos ir tinkamos apsigynimui nuo priešų. Iš pačių didžiųjų alkviečių galima paminėti žemaičių Girgždutos kalną. Girgžduta didelis gražus savo gamta natūralūs kalnas, keliomis eilėmis pylimų susti­printas. Kad Girgždute senovėje buvo lietuviu šventykla, nėra abejojimų, nes apie tai be kitų parodymų yra daug pasakojimų ir padavimų apylinkės žmonėse. Dar ir dabar kasmet Sekmi­nių antrą dieną žmonės renkasi Girgždutan pasilinksminti, pašokti, pažaisti. Tie susirinkimai yra užsilikę iš gilios senovės. Šalia Girgždutės yra mažas žmonių gerbiamas kalnelis, Avinkalniu vadinamas. Gali būti, kad senovėje čia avinai buvo aukojami.

Taip pat netoli nuo Girgždutės yra du natūralūs kalnai, Spanstis ir Spansčiukas. Žmonės šią vietą tiesiog senovės lietuviu šventykla vadina. 

Senovės lietuviu šventyklos — alkvietės buvo beveik ant kiekvieno didesnio ir gražesnio natūralaus kalno. Taip yra žinių, kad ir Šatrijos ir Birutės kalnas buvę senovės lietuvių šventyklos. Alkvietės taip pat buvusios ir ant piltų kalnų, esančių šalia didesnių apsigynimo vietų. Čia pavyzdys gali būti Trakų apskr., Paparčių apyl. piliakalnis „Žydakapčius“.

Alkakmeniai

Nereikia manyti, kad alkvietės buvo tik ant kalnų. Jų buvo visur ir lygumose ir miškuose ir paežerėse ir paupiuose. Kai kuriose alkvietėse yra didelių, akmenų, alkakmeniais vadinamu. Tie akmenys kartais yra pavieni, kartais ištisomis grupėmis ištisomis šeimomis. Vieni jų yra paprasti tačiau yra ir žmogaus ranką apdirbtų. Alkakmeniai senovėje galėjo būti aukurai arba tiesiog garbinami kūnai. Vienas didelis įdomus alkakmenis yra Traku apskr., Paparčių apyl. „Didžiuo­ju“ vadinamas. Šis akmuo yra nepa­prastas. Jame yra iškalta įvairių lėkštelių, latakų, latakėlių. Apylinkėje jis yra plačiai žinomas ir labai gerbia­mas. Žmonės pasakodami apie jį sako, kad jis buvęs „pagonų aukuras”. Tokių žmonių gerbiamų alkakmenių Lietuvoj yra labai daug. Kai kuriose vietose žmonės alkakmenis dar ir da­bar šventais laiko ir neša ir deda ant jų aukas.

Tiriant senovės lietuvių tikybą daug medžiagos duoda alkvietės ir buvusiu šventyklų vietos. Reikia paskubėti ištirti tas vietas, nes jos kasdien nyksta, o senovės lietuvių tikyba yra labai neaiški. Senovės lietuvių tikybą daugiausia yra aprašę svetimšaliai, kurie nesuprasdami lietuvių kalbos ir nežinodami jų psichologijos ne kartą yra iškraipę tikrus faktus. Senovės lietu­vių tikybos aprašymuose padarytas klaidas reiktų paskubėti atitaisyti, ypač kol dar tebėra gyvi senovės lietuvių tikybos paminklai, alkvietes ir alkakmeniai.

Avižonis K. „Alkvietės ir alkai – senovės lietuvių tikybos paminklai” // Lietuva. – 1927, vas. 5, p. 3