A. Vigrys „Anyksčių kraštas“ // Ateitis. – 1943, Nr. 203, p. 3
Netuščiai juk didysis anykštietis A. Baranauskas apie Anykščius dainavo: „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų — kalnai ir maži kalneliai…“ Tikrai, kalnų, kalniūkščių ir kalvų gamta Anykščiams nepagailėjo. Jie iš visų pusių supa didokam slėny tūnantį, prie Šventosios upės prisiglaudusį, Anykščių miestą.
Iš žymesniųjų kalnų pažymėtini už keleto kilometrų į pietvakarius nuo miesto dunksą Storių kalnai, vieni aukščiausių plačios apylinkės kalnų. Nuo jų viršūnės atsiveria labai platus horizontas ir matyti keleto bažnyčių bokštai. Visai netoli nuo miesto dunkso aukštas ir status piliakalnis, dabar vadinamas Liudiškių piliakalniu, ant kurio senovėje, matyt, stovėta pilies, nors dabar jokių jos pėdsakų nėra likę. Prieš pat šį karą buvo rengiamasi iš tolimosios Zakopanės, Tatrų kalnuose, parvežti kito didžio anykštiečio rašytojo Jono Biliūno palaikus ir palaidoti juos ant šio piliakalnio. Tuo būdu, nors kiek ir pavėluotai, būtų buvęs įvykdytas to daug žadėjusio ir per anksti džiova mirusio mūsų rašytojo gražiame eilėraštyje paliktasis testamentas: „..Kai numirsiu, man pakaskit ant Šventosios upės kranto …” Reikia tikėtis, kad po karo šis klausimas nebebus vėl keliasdešimčiai metų užmirštas.
Už trejeto kilometrų nuo Anykščiu miesto, į Debeikių pusę, dunkso kitas reikšmingas ir įdomus piliakalnis. Dabar jis vadinamas Šeiminiškėlių piliakalniu, bet, archeologo, atsargos pulkininko P. Tarasenkos nuomone, galimas dalykas, kad ant šio piliakalnio stovėjusi Mindaugo pilis Voruta, dėl kurios vietos istorikai jau seniai ginčijasi.
Gausios upės ir upeliai taip pat labai paįvairina Anykščių krašto gamtovaizdį. Reta kur kitur rasti tokią ramią ir poetingą upę, kaip Šventoji ties Anykščiais, Niūronimis, Andrioniškiu. Miškais apaugę aukšti jos krantai, gražios paupės lankos su blizgančiais liūnais vertos gabaus dailininko teptuko. Kiek toliau į šiaurės rytus nuo Anykščių per didelį miškų masyvą besirangąs Varius savo varine vandens spalva yra vienas charakteringiausių Lietuvos upelių. Lygiagrečiai vingiuota srauni jo sesuo Elmė. Iš Rubikių ežero ištekanti Anykšta, nuo kurios vardo, matyt, kilęs ir Anykščių miesto vardas, yra srauni ir daugelį krioklių turinti upelė. Į Šventąją ji įteka pačiuose Anykščiuose. Ilga kelią aukštais Anykštos skardžiais rangosi siaurasis Panevėžio — Švenčionėlių geležinkeliukas. Važiuojant juo pro Anykščius, tikrai kai kuriose vietose susidaro įspūdis, lyg važiuotum per kokias Bavarų Alpes ar Apeninus. Viename geležinkeliuko šone kyšo aukšti šlaitai, o kitame — gilioje dauboje rangosi Anykšta. Už desėtkos kilometrų nuo Anykščių raibuliuojąs didžiulis 1000 ha Rubikių ežeras su savo 14 salų taip pat labai dailus perlas Anykščių gamtovaizdyje.
Patį Anykščių miestą iš dviejų pusių supa du gražūs šileliai. Vakarų pusėj yra A. Baranausko apdainuotasis garsusis Anykščių šilelis. Dabar tai jau nebe kalnų kelmuotų ir pakalnių nuplikusių šilelis, kaip poetas nusiminęs buvo konstatavęs, bet vėl gražus, ošiąs lieknų pušų šilas, keletą kilometrų nusitęsiąs Šventosios pakrante. Tebėliūliuoja jame švelnūs samanų kilimai ir tebeklesti grybų karalystė. Gilias vagas išsirausę teka per jį poeto apdainuotieji upeliai: Marčiupis ir Šlavė. Tolimesniam šio šilelio kampe, 5 km nuo Anykščių, prie vieškelio į Kurklius, Šventosios pakrantėj guli didžiausias Lietuvos akmuo, legendomis ir pasakomis apipintas Puntukas.
Rytinėje Anykščių miesto pusėj tyso kitas, Biliūno vardu pavadintas, šilelis. Aukštomis kalvomis, apaugusiomis lieknomis dailiomis pušelėmis ir visu kitu savo grožiu, jis nė kiek nenori atsilikti nuo Baranausko šilelio. Per jį teka Biliūno aprašytasis Piestupys. Per šį šilelį Biliūnas keliaudavo į savo tėviškę — Niūronis.
Abu šie šileliai yra labai mėgstami vasarotojų. Sausas, sveikas pušynų oras, pro abu juos tekanti Šventoji, nepaprasto grožio Anykščių gamta prieš karą į Anykščius vasaromis sutraukdavo daug vasarotojų. Anykščiai juk ir oficialiai pripažintas kurortas, ir jis jau buvo pradėtas gana stropiai tvarkyti. Yra pastatyta ir keletas gražių vilų.
Nenuostabu, kad tokia graži Anykščių gamta Lietuvai išaugino visą eilę didžių meno kūrėjų. Be jau minėtųjų Baranausko ir Biliūno, Anykščių kraštas lietuvių literatūrai yra davęs ir rašytoją A. Žukauską – Vienuolį ir visą eilę kitų plunksnos darbininkų. Rašytojas Vienuolis nuolatos gyvena Anykščiuos ir kasmet vis naujais kūriniais papildo gausų savo kūrybos lobyną. Jo kūryboj ypač gausu anykštietiškų motyvų ir Anykščių gamtos kolorito. Rašytojas Vienuolis yra įrengęs dar iš Baranausko laikų likusioj klėtelėj įdomų Baranausko muziejėlį, kuriame surinkta nemaža tą mūsų dainių primenančių daiktų, knygų ir rankraščių.
Pirmosios istorinės žinios apie Anykščius yra iš 1516 m. Tuometinis Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas I savo raštu už 1000 kapų skatikų paskolos įkeitė Anykščių dvarą Žemaičių seniūnui Mykolui. Kaip iš to rašto matyti, tuometiniam Anykščių dvare jau buvo medinė bažnytėlė, pastatyta 1514 m. Apie 1567 m. Anykščiai jau turėjo miesto teises, kurias 1792 m. karalius Stanislovas Augustas dar pakartotinai savo raštu pripažino.
Didelė senųjų Anykščių nelaimė buvo nuolatiniai gaisrai. Anykščiai daugelį kartų yra degę. Ypač dideli gaisrai buvo 1566 ir 1891 m. Per pastarąjį gaisrą buvo sudegęs beveik visas miestas, 3000 žmonių buvo likę be pastogės. Tačiau Anykščiai greitai ir dar gražesni atsistatė.
1765 m. parapijos lėšomis Anykščiuose buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, kurią pačioj XIX amž. pabaigoj kun. ūselis nugriovė ir jos vietoj pradėjo statyti labai didelę pusiau gotiško stiliaus bažnyčią. Ji buvo baigta 1909 m., klebonaujant kun. Vembrei. Per aną didįjį karą Anykščių miestas ir bažnyčia labai nukentėjo. Miestas buvo smarkiai apgriautas ir apdegintas, o aukšti bažnyčios bokštai artilerijos sviedinio numušti. Ilgą laiką bažnyčia stovėjo be bokštų. Jie buvo atstatyti tik prieš 15 metų, ir bažnyčia vėl bent iš dalies atgavo savo senąjį didingumą. Didžiosios rusifikacijos metu 1873 m. Anykščiuose buvo pastatyta mūrinė pravoslavų cerkvė, kuri tebestovi ir šiandien. Senuosiuose Anykščių kapuose stovi graži, vieno italų menininko pastatyta ir lietuvių liaudies ornamentika išpuošta koplyčia. Visą jos statybos istoriją labai gražiai yra aprašęs A. Vienuolis savo didokoj apysakoj „Vėžys“.
Anykštėnai yra vieni tipingiausių rytų aukštaičių. Jie yra darbštūs, nepaprastai vaišingi, linksmi, dideli dainininkai ir pasakoriai. Jie visuomet buvo judrūs ir jautrūs tėvynės reikalams. Didelį savo visuomeninį ir tautinį subrendimą anykštiečiai ypač parodė per 1905 m. sukilimą prieš rusų valdžią. J. Baltuškos vadovaujami, anykštėnai vieni pirmųjų surengė dideles demonstracijas prieš savavališką caro valdžią ir išvaikė buvusią rusų administraciją. Anykštėnų malšinti rusai buvo atsiuntę nemažą baudžiamąjį būrį su patrankomis.
Visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas Anykščiuose prieš šį karą buvo gyvas ir judrus. Ypač gražiai veikė šauliai, kurie pasistatė didelius namus, turėjo orkestrą ir scenos mėgėjų teatrą. Nuo 1921 m. iki 1940 m. Anykščiuose veikė keturklasė progimnazija. Nuo 1940 m. jos vietoj įsteigta pilna gimnazija, turinti kelis šimtus mokinių.
Prieš aną pirmąjį didįjį karą Anykščiuose buvo arti 5000 gyventojų. Po karo jų skaičius buvo gerokai sumažėjęs, nes lenkams atplėšus Vilnių ir jo sritį, tą smurtą labai pajuto ir Anykščiai, kaip ir visa Rytų Lietuva. Mat, prieš aną karą visas tų rajonų gyvenimas gravitavo į Vilnių. Turėjo praeiti nemaža laiko, kol toji gravitacija kiek pakrypo į Kauną. Tačiau gyventojų skaičius Anykščiuose pamažu pradėjo augti, ir susikūrė keletas pramonės įmonių: vailokų dirbtuvės, Karazijos vaisvynių fabrikas ir kt. Prieš karą Anykščiai turėjo arti 4000 gyventojų. Grįžus prie Lietuvos Vilniui, tuo pačiu atsivėrė palankesnės sąlygos augti ir plėstis ir Anykščiams, ypač kai su Vilniumi yra gana patogios susisiekimo sąlygos: siaurasis Panevėžio – Švenčionėlių geležinkelis.