Plungėje

A. Vilainis „Plungėje“ // Ateitis. – 1943, Nr. 207, p. 7

Vaikščioju didžiuliame Plungės parke. Puikios alėjos, takai, tvenki­niai. Tokiu parku galėtų didžiuotis net kuris didesnis miestas. Tiesa, karo metu jis kiek mažiau prižiūrimas, tačiau savo grožio ir didingumo nėra nustojęs. Parkas buvo įrengtas XIX am. pradžioje. Todėl tada buvę jaunučiai medžiai yra išaugę į šimtamečius. Parko plotas užima per 50 ha. Tai gražus gamtos sodas, kurio takais ir alėjomis vaikščiojant vi­suomet galima susirasti džiuginančio poilsio.

Parke yra didžiuliai, balti Ogins­kių rūmai, tačiau, deja, šiandien, jie apgriauti, apdegę. Bombų apardytos sienos, išbyrėję langai. Nugriuvusios ant stogo fronto stovėjusios statulos. Gaila. žiūrint į šiuos XVII — XIX amž. kunigaikščio rūmų griuvėsius, nors, pagaliau, dar jų negalima laikyti vien tik griuvėsiais. Juos dar galima lengvai restauruoti. Redos, atitinkamos įstaigos ir miesto savivaldybė yra susirūpinusios jų likimu. Ir reikia tikėtis, kad tie, kurie matė rūmus sveikus, galės ne už ilgo pamatyti juos restauruotus.

Rūmai ir parkas seniau priklausė kunigaikščiams Oginskiams. Jie kartu su miškais, palivarkais ir keliolika tūkstančių ha žemės buvo nu­pirkti iš grafų Zubovų. Pastaruoju metu šiuos rūmus valdė kunigaikštis Mykolas Oginskis, paskutinysis gars­iosios kunigaikščių giminės ainis. Tai buvęs visais atžvilgiais padorus, žemaičių kraštą ir žmones mylįs didikas. Miręs visuomenei žinomas kunigas Jerulaitis pasakojo, kad šis didikas ir mūsų tautos žadintojui Vaiž­gantui yra įbrukęs vieną kitą šimtinę. Vieną kartą jam davęs apie 600 rublių tuo metu Prūsuose leidžiamo „Tėvynės Sargo“ reikalams. Pas šį didiką ilgą laiką yra viešėjęs ir mokęsis Mykolas Čiurlionis, ir jam yra tekę vaikščioti tais takais ir alėjomis ir čia tildyti savo neramią sielą gamtos grožiu. Tas pats didikas Austrijos ciesoriaus dvarui pranešė, apie Kražių įvykius ir nušvietė visą rei­kalą. Visa tai, kaip žinome, vėliau turėjo įtakos į šios bylos eigą.

Plungė, esą, išaugusi tik po buvusio Gondingos miesto. Gondingos piliakalnls yra Babrungos upės šlaite, šešių kilometrų atstume nuo Plun­gės. Ir dabar šio piliakalnio šlaitai tebėra statūs ir kiekvienam praeiviui padaro didingą įspūdį. Kaip manoma, miestas stovėjo nuo piliakalnio pietvakarių pusėje, nes ir dabar tose vietose užtinkama daug senoviškų radinių. Tie radiniai, archeologų nuomone, siekia XII — XIII amž. Tais laikais, manoma, ir buvo pats gražiausias Gondingos miesto žydėjimo laikotarpis. Vėliau ši vietovė pradėjo nykti, nors ji, kaip pavieto storastystės centras, buvo žinoma iki XVIII amž. vidurio.

Gandingos piliakalnis

Gandingos piliakalnis, Gondingos piliakalnis, Gondingos pilis

Adresas Gandingos piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė esant netoli piliakalnio.

Kategorijos Piliakalniai

Kiek tolėliau, šiaurės vakarų pusėje, stovėjo nepaprastai puikus Gondingos dvaras. Pasakojama, kad jis visas blizgėjęs saulėje kaip deimantas. Tikrumoje, kaip galima spėti iš čia išlikusių spalvotų koklių nuotrupų, dvaro rūmai iš oro buvo apdengti koklių plytomis. Pamatų liekanų ir sutrupėjusių koklių ir dabar randama arimuose. Tarp kitko tenka pastebėti, kad šį dvarą yra valdę Pilsudskio giminės. Tai esanti ta pati šaka, iš kurios vėliau kilo Lenkijos atstatytojas Juozas Pilsuds­kis. Pilsudskiai čia gyvenę apie XVI – XVII amž.

Kitoje upės pusėje yra dar du piliakalniai ir vienas didokas kalnelis, vadinamas Sargviete. Dabar jie yra apaugę jaunais ąžuolais ir kitais medžiais. Strateginiu atžvilgiu šiai vietovei jie buvo puikūs apsigynimo ir atramos punktai. Prie šios vietovės kunigaikštis Oginskis keldavęs savo vardines, vaišindamas svečius keptais jaučiais, kurių ragai būdavę paauksuoti…

Plungė, kaip spėjama, šiuo metu turi 7000 gyventojų. Miesto centras mūrinis. Tik šalutinės gatvės apstatytos mediniais namais. Prie Laisvės alėjos ant aukšto stulpo stovi Šv. Florijono statula. Šv. Florijonas buvo laikomas miestų patronu, sau­gojančiu juos nuo gaisro.

Plungės bažnyčia mūrinė, raudonų plytų, pastatyta neseniai, prieš šį karą. Ji buvo pradėta statyti dar gerokai prieš didįjį karą, gavus iš kunigaikščio Oginskio tam reikalui lė­šų. Tačiau vėliau bažnyčios statyba sustojo ir paskui dar ilgą laiką po karo nebuvo pradėta tęsti. Tik prelatas Pūkys, savo sugebėjimu gavęs plytinę, užbaigė bažnyčios statybą. Priešais bažnyčią šventoriuje yra se­na, stilinga varpinė. Ji net laikoma istoriniu paminklu. Varpinė mūrinė, tačiau ji turi medinės stilių. Savo originalumu ji laikoma vienintelė visoje Žemaitijoje.

Parapijos kapinėse stovi balta, mūrinė koplyčia. Didžiojo karo metu jos požemiuose vienas plėšikas bu­vo įsitaisęs savo būstą. Čia jis jau­tėsi taip saugiai, kad rūsyje buvo susikrovęs ne tik maisto, bet vyno ir degtinės atsargą. Tačiau vėliau jis buvo užkluptas ir nušautas. Kapi­nėse augą viena kita storoka pušis, kurių siluetai primena kai kuriuos neaiškius bruožus iš Čiurlionio paveikslų. Šiose kapinėse yra palaidoti du Rainiuose nužudyti kankiniai: Bronius Kryžinauskas ir Liudvikas Bekmanas.

Tuoj už Babrungos upės slėnio ant kranto stovi medinė bažnyčia. Prie jos iki šio karo buvo kapucinų vienuolynas, o apačioje, upės šlaite, yra įrengtas Lurdas. Lurdas laiko­mas stebuklingu, čia nuolat, dieną ir naktį, net pučiant vėjui, mirgėdavo žvakė. T. T. Kapucinai čia buvo įsteigę progimnaziją, pastatę gimna­zijai ir vienuolynui rūmus, prie jo įsteigę bendrabutį ir gražiai sutvarkę jų valdomos žemės plotą. Vėliau gimnazija buvo suvalstybinta, o T. T. Kapucinai bolševikmečiu repatrijavo į Vokietiją. Dabar ši vieta te­bėra taip gražiai tvarkoma.

Iš istorinių įvykių Plungėje laiko­ma tai, kad čia 1807 metais lankėsi Rusijos caras Aleksandras. Tuo me­tu jis kaip tik ruošėsi karui su Pran­cūzijos imperatoriumi Napoleonu Bonaparte. Plungės miestiečiai jį pa­sitiko prie iškilmingų vartų su duo­na, druska ir miesto raktais. Duona ir druska buvo padėta ant medinės, ornamentais išpjaustytos lėkštės. Ta lėkštė, esą, iki šių laikų tebebuvusi neseniai mirusio Kumšlyčio privačiame muziejėlyje. 1794 metais Plungės apylinkėje įvyko smarkus mūšis. Jis įvyko Lietuvos Lenkijos valstybės žlugimo metu. Tam mūšiui paminėti Norvaišių kaime tebėra paminklinis akmuo.  

Bolševikmečiu Plungė pergyveno skaudžių dienų. Daug jos gyventojų buvo suimta ir išžudyta. Keletas mokinių ir šiaip gyventojų žuvo Rainiuose. Karo metu bolševikai vien Mardosų kaime išžudė apie dvylika žmonių. Jie minėtame kaime išžudė beveik visą Straukų šeimą — keturis brolius. Tokią pat skaudžią tragediją išgyveno ir Antanaičių šei­ma Didvyčių kaime. Trys broliai Antanaičiai buvo išžudyti Rainiuose, o senukai tėvai ir sesuo ištremti į Rusiją. Jie išardė ir jų ūkį, net van­dališkai sunaikindami tautinius ir šventųjų paveikslus. Iš šios šeimos liko tik tie, kurie buvo išbėgę ar pasislėpę.

Pats Plungės miestas, nors vietos bolševikai ir žydai norėjo jį padegti, nuo karo nenukentėjęs. Dabar jis yra virtęs gražiu žemaičių kultūros centru. Yra gimnazija, amatų ir žemės ūkio mokykla, veikia dramos teatras, yra keletas chorų ir kt. Ateičiai turima dar platesnių užsi­mojimų, gražinant ir plečiant mies­tą. Tam yra ir palankių sąlygų, nors čia yra išsiplėtusi stambesnė pra­monė. Vien įmonėse dirbančių skaičius prašoka 1000 žmonių.