Anykščių praeitis

Nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios

A. Verbickas „Anykščių praeitis“ // Anykščiai. Krašto kultūros, istorijos puslapiai – 1991, Nr. 1, p. 2-4

Legendinė miesto vardo kilmė. Nėra abejonių, kad Anykščių miestelis, įsikūręs Šventosios ir Anykštos santakoje, pavadinimą gavo nuo upėvardžio Anykštos. O šio upelio vardo kilmę žmonės susiejo su legendomis. Pasak vienos iš jų, – mūsų protėviai, matydami nuo kalno viršūnės didžiulį Rubi­kių ežerą, grožėdamiesi juo, sakydavę: „Kaip delnas”, o žiūrėdami į iš jo ištekantį upelį palygindavo: „Kaip nykštys” arba „o nykštys”. Taigi nuo to ir Anykšta. Kitoje legendoje sakoma, jog kažkada labai seniai vieno ūkininko duktė skal­busi žlugtą toje vietoje, kur iš Rubikių ežero išteka upelis: netyčia kultuve ji skaudžiai užgavusi nykštį ir ėmus šaukti: „Ai, nykštį, ai, nykštį!..” Žinomas dar ir kitas pasakojimas, kur teigiama, kad anykštėnai buvę žemo ūgio, bet labai stiprūs ir vikrūs, užtat kaimynai juos pravardžiuodavę „nykščiais”. Pamatę Anykščių krašto žmogų, sakydavę: „A, nykštys”. Vėliau ir jų – nykščių miestą praminę Anykščiais.

A. Vienuolis “Anykščių padavimuose” Anykštos vardo kilmę aiškina, persakydamas bajoro Nykščio jauniausiojo sūnaus žmonos Onos dramą. Sužinojusi, kad jos mylimasis Putinas žuvo kare, iš didelio sielvarto ji pasiskandinusi tame upelyje. Nuo tada upelį žmonės pradėję vadinti Onos Nykštienės vardu. Ilgainiui tas pavadinimas, perduodamas iš lūpų į lūpas, trumpėjęs, galop tapęs Anykšta.

Dar viena legenda byloja, jog seniai labai seniai pakrantėje milžinas rovęs medžius ir užsigavęs nykštį. Iš skausmo jis garsiai šaukęs; „Ai, nykštį, ai, nykštį”, Nuo to žmonės šitą upelį įvardinę Anykšta.

Legendomis apipintas mūsų miesto vardas. Daug mįslių, paslapčių slypi ir ilgaamžėje Anykščių krašto istorijoje.

Iš seniausiuju laikų. Su krašto proistorija (t. y. laikotarpiu iki rašytinių šaltinių atsiradimo) mus gali supažindinti tik arche­ologai. Jų tyrinėjimų rezultatai atskleidžia vis naujus mūsų praeities puslapius.

Mažai pėdsakų paliko seniausieji mūsų krašto gyventojai. Jie gyveno palei Šventosios upę įrengtose stovyklavietėse. Titnaginiai dirbiniai iš Dvaronių kaimo, netoli Puntuko, priskiriami viduriniam akmens amžiui arba mezolitui. Taigi galime sakyti, kad žmonės Anykščių apylinkėse jau gyveno prieš 8-10 tūkstantmečių. Neolito-žalvario laikotarpiu žmonių gyvenimo pėdsakų jau kur kas daugiau. Smiltys paslėpė senovinių gyvenviečių pėdsakus, medžiais apaugo piliakalniai. Miškas pridengė Liūdiškių piliakalnį (prie kelio į Skiemonis). Čionai žmonių gyventa prieš du tūkstantmečius. Greta būta didelės gyvenvietės. Kitoje miesto pusėje, prie Svėdasų kelio, stūkso Šeimyniškėlių piliakalnis. Archeologas G. Zabiela jau įrodė, kad XIII a. Čia buvo gerai įtvirtinta medinė pilis. Jos įtvirtinimų sistema, nuveikti dideli žemės darbai liudija, jog pilies įtvirtinimu ir gynyba turėjo rūpintis kelių šimtų vyrų būrys. Nemažai duomenų leidžia daryti prielaidą, kad šioje pilyje 1251 metais Mindaugas galėjo slėptis nuo priešų, taigi ar tik ne čia ir buvusi garsioji legendinė Voruta. Dėl Vorutos lokalizavimo diskutuojama visą XX amžių, gal ir mūsų karta neįmins šios mįslės, bet vienas didžiausių XIII a. Lietuvoje, tegu ir gerokai apardytas Šeimyniškėlių piliakal­nis, reikia manyti, ateityje bus ir mūsų miesto istorijos simboliu.

Anykščiai viduramžiais. Nemini Anykščių apylinkių vokie­čių kronikos ir kryžiuočių karo kelių aprašymai. Matyt, išnykus Šeimyniškėlių piliai, šios vietovės neturėjo strateginės reikšmės. Bet žmonės kūrėsi Šventosios ir Anykštos santakoje. Mums kol kas nežinoma, kada šioje vietoje atsirado Anykščių dvaras. Aišku tik, kad XV a. pirmoje pusėje jis buvo jau gana svarbus ir priklausantis didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Su Anykščių dvaru yra susijusi ir Anykščių pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose data. Ilgą laiką istorikams buvo žinomas 1442 m. lapkričio 7 d. įrašas Lietuvos Metrikoje apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero lankymąsi Anykščių dvare. Tačiau neseniai istorikas A. Baliulis rado Kazimiero 1440 m. liepos 22 dieną rašytą laišką Eišiškių vietininkui Montautui. Didysis kunigaikštis pranešė, kad davė valdyti savo Anykščių dvarą Radvilai Astikaičiui. Galimas dalykas, jog kada nors archyvų saugyklose bus aptikti dar senesni dokumentai apie Anykščių pradžią.

Anykščiai buvo karališkas dvaras, kurį valdė didžiojo kunigaikščio paskirti vietininkai. Greta dvaro, matyt, plėtėsi ir gyvenvietė, nes didžiojo kunigaikščio iždas gaudavo ne­blogas pajamas iš ten buvusių karčemų. Miestu Anykščiai pirmą kartą pavadinti 1514 m. birželio 20 d. Žygimanto Senojo akte. Valdovas patvirtino miesto vaitą, kuris turėjo teisę, esant reikalui, teisti Anykščių miestiečius.

Su Anykščiais susijęs didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonos Elenos (Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters) gyvenimo tarpsnis. Vyras po vedybų jai padovanojo kelis dvarus, tarp jų ir Anykščius. Ši vieta jai labai patiko, čia ji dažnai svečiuodavosi, o, mirus vyrui, kurį laiką našlė Anykščiuose gyveno.

Apie miesto dydį galima spręsti pagal mokamus mokesčius bei kariuomenės surašymus. Istorikas J. Jurginis mano, kad XVI a. trečiame dešimtmetyje Anykščiai nebuvo reikšmingas miestas, nes 1528 m. į kariuomenės pratybas Kurkliai turėjo atsiųsti 69 raitelius, o Anykščiai – tik 24. Tačiau 1551 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, mokančių sidabrinės mokestį, sąrašas liudija, kad Anykščiai priklausė didesnių Lietuvos miestų grupei ir mokėjo tokius pat mokesčius kaip Panevėžys, Utena, Ukmergė.

Valdyti dvarui ir miestui didysis kunigaikštis skirdavo pareigūnus, kurie patys čia dažniausiai negyvendavo ir skirdavo dar savo vietininkus.

Magdeburgo teisių sutelkimas. Kai kurie istorikai karaliaus Žygimanto Senojo 1514 m. akte rasdavo požymių, kad Anykščių miestas jau XVI a. pradžioje tvarkėsi pagal Magde­burgo teisę (savivalda, kai miestas tvarkosi pagal vokiečių arba Magdeburgo teisę). Tačiau dabar neabejotinai įrodyta, kad iki pat XVIII a. pabaigos miestas buvo priklausomas nuo dvaro. Savivaldą Anykščiai gavo 1792 m. sausio 17 d. Kartu miestui buvo suteiktas ir herbas.

Kovų su švedais laikotarpis. Viduramžiais Lietuvos Di­džiajai kunigaikštystei tekdavo dažnai kariauti su švedų feo­dalais. Ne kartą karo sūkurys palietė ir Anykščių apylinkes. 1601 m. Lietuvos didysis etmonas K. M. Radvila pakvietė LDK bajorus rinktis į Anykščius. Iš čia Lietuvos kariuomenė pa­traukė į mūšį su švedais. Bajorų sąrašuose randame ir 7 any­kštėnus. 1625 metais lauko etmonas K. Radvila Anykščiuose vykdė kariuomenės patikrinimą. Tais metais mieste susirinko bene didžiausios viduramžiais karinės pajėgos: 2221 karys.

Istoriniuose šaltiniuose užsimenama, kad švedai buvo už­plūdę ir niokojo Anykščių kraštą keletą kartų: 1625 m., 1655 – 1656 m., 1706 metais. Iš XVII-XVIII a. inventorių matome, kad miestelis po priešo kariuomenės žygių sunykdavo, bet po ke­liolikos metų vėl atsigaudavo (tą rodo apgyventų sklypų są­rašas). XVIII a. viduryje Anykščiuose gyveno maždaug 100 šeimų.

Kova su carine priespauda. Neaplenkė Anykščių ir XIX a. sukilimų įvykiai. Anykščių krašte 1831 m. taip pat formavosi sukilėlių būriai. Juos telkė vietiniai dvarininkai. Prie Anykščių 1831 m. balandžio mėnesį vyko sukilėlių susidūrimas su caro kariuomene. Yra išlikę duomenų apie kautynių prie Anykščių aukas. Tačiau jie labai skirtingi. Vyriausybės kariuomenės būrio vado F. Širmano pranešime minimi net 128 nukauti sukilėliai, kai tuo tarpu vienas iš sukilėlių būrių vadų M. Lisieckis savo atsiminimuose minėjo tik 35 žuvusius sukilėlius.

Pagal F. Širmaną caro kariuomenės nuostoliai – tik 2 žuvusieji, o M. Licieckis mini 120 užmuštų kareivių. Sukilimo metu labiausiai nukentėjo patys Anykščiai, kilus gaisrui išdegė visas miestelio centras bei tiltas.

Praėjus trejetui dešimtmečių, lietuvių tauta vėl pakilo į kovą su carine administracija. Anykščių klebonas Ferdinandas Stulginskis kvietė miestelėnus į sukilimą. Už sukilėlių rėmimą kunigas buvo ištremtas į Irkutsko guberniją. Nuteistas buvo ir kitas Anykščių kunigas J. Jacevičius.

1863 m. balandžio 30 d. (senuoju stiliumi balandžio 19 d.) A. Mackevičius su 200 vyrų būriu atėjo į Anykščius. Sukilėliai užėjo į bažnyčią, čia prie altoriaus buvo perskaitytas sukilimo manifestas. 13 sukilėlių nuvyko nubausti nuolatinio caro valdžios informatoriaus Anykščių miestelėno Leibos Barono, tačiau šis spėjo pasislėpti. Iš Anykščių sukilėliai išžygiavo į Teresboro stovyklavietę. Netoli Anykščių veikė arba užklys­davo Kazimiero Lukošiūno, Povilo červinskio, Antano Andrikonio, Dominyko Opanskio sukilėlių būriai. Matyt, Anykščių apylinkėse sukilėlių susidūrimų su caro kariuomene buvo ir 1863 m. vasarą, bet smulkesnių žinių apie tai nėra. Na, o spalio 8 d. prie Vozgėlių kaimo sukilėliai surengė pasalą iš Anykščių vykstančiam kariniam transportui. Krovinius lydėjęs būrys patyrė nuostolių: 6 užmušti, 2 sužeisti ir 2 pateko į nelaisvę. Sukilėliai paėmė šiek tiek ginklų, drabužių, maisto produktų.

Neišliko Anykščiuose bažnyčia, kurioje lankėsi sukilėliai, užaugo mišku buvusio Teresboro palivarko vieta ir tik mūrinis klasicistinio stiliaus pastatas prie Šventosios upės (dabar Centrinė biblioteka) dar mena sukilimo laikus. Yra duomenų, kad šiame name buvęs sukilėlių slaptas štabas ir ginklų sandėlis.

Caro kariuomenei nuslopinus sukilimą, prasidėjusios represijos palietė ir anykštėnus. Valstiečiams buvo uždėta didelė kontribucija, apie 200 žmonių ištremta.

Lietuvai teko iškęsti keturis spaudos draudimo dešimtmečius. Bet tauta pakilo į kovą už lietuvišką žodį. Lie­tuviškų knygų platinimo židiniu Anykščių krašte tapo Griežionėlių vienkiemis prie Andrioniškio. Iš ten lietuviška spauda knygnešių maišeliuose pasiekdavo ir Anykščius. Daugelis žinomų ir nežinomų narsių žmonių – knygnešių, rizikuodami savo laisve, platino maldaknyges, kalendorius, pirmuosius laikraščius.

Rusai. Anykščiai ilgą laiką buvo tik lietuvių gyvenamas miestas. Pirmieji rusų tautybės žmonės, matyt, atsikėlė į miestą drauge su mūsų jau minėta kunigaikštiene Elena. Tada buvo pastatyta ir pirmoji cerkvė. Bet mirus Elenai, pravoslavų cerkvė buvo nugriauta. Praėjus pusketvirto šimtmečio, 1867 m. vėl buvo pastatyta mūrinė cerkvė, tebestovinti iki šiol. Rusų tau­tybės gyventojų Anykščiuose ilgą laiką buvo nedaug (1784 m. 13 žmonių). Kolonistai į Lietuvą, taipogi ir į Anykščių kraštą, pradėjo plūsti nuslopinus 1863-1864 m. sukilimą.

Žydai. Kada Anykščiuose pasirodė pirmieji žydai, nustatyti sunku, bet 1567 m. jie jau minimi. Vėliau žydų mieste daugėjo, o nuo XVIII a. vidurio jie Jau sudarė arti pusės visų miesto gyventojų. Žydai ilgus šimtmečius vaidino lemiamą vaidmenį Anykščių ūkiniame gyvenime. Jiems priklausė absoliuti dau­guma prekybos ir maitinimo įstaigų. Žydai turėjo savo sina­gogų ir mokyklų. 1937 metais Anykščiuose gyveno 3750 žmonių, iš jų 1750 žydų. 1941 metų birželyje keliolika žydų šeimų kartu su lietuviais buvo ištremta į Sibirą. Na, o tų pačių metų vasarą didžioji dauguma anykštėnų žydų buvo sušaudyta prie Liūdiškių kalvos.

Katalikų bažnyčia. Pirmoji bažnyčia istoriko A. Dubonio surinktais duomenimis Anykščiuose galėjo būti pastatyta XV a. 5 dešimtmetyje. Bažnyčiai buvo paskirta klebonija (tuo laiku šiuo terminu vadinta Anykščių bažnyčiai „išmaitinti” didžiojo kunigaikščio dovanotų žemių visuma.). XVI a. vidury ši klebonija tapo viena iš septynių turtingiausių Lietuvoje. Į kle­bonijos teritoriją įėjo ne tik teritorija mieste (Jurizdika), aplink­iniai Liūdiškių, Elmiškio ir kiti kaimai, bet ir vietovės dabartini­ame Kupiškio rajone. Kiek bažnyčios pastatų anykštėnams teko iš naujo statyti XV-XVII a. neaišku, tik žinoma, kad viena bažnyčia sudegė 1566 didelio gaisro metu. 1757-1769 metais anykštėnai statė mūrinę bažnyčią, kuri išstovėjo iki XIX a. pabaigos. 1899 m, ją nugriovus, imta statyti raudonų plytų bažnyčią. Statyba truko 10 metų. Anykštėnai ir patys aktyviai dalyvavo statyboje ir aukojo nuo kiekvieno valako po 10 rublių. Bažnyčia buvo baigta statyti 1909 metais.

Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, taip ir Anykščiuose bažnyčia išsaugojo ir skiepijo žmonėms dvasingumą, tautiš­kumą. Dabar apsilankę Anykščių bažnyčioje pamatysime pagarbos ženklus garsiems anykštėnams – dvasiškiams ir kūrėjams Antanui Baranauskui, Klemensui Kairiui, Kon­stantinui Sirvydui. Bažnyčios šventoriaus sienų nišose įreng­tos originalios Kryžiaus kelio stotys. Jas dekano A. Talačkos rūpesčiu talentingai išskobė R. Idzelis.

Mokykla. Nors Anykščių mokyklos istoriją pradeda skai­čiuoti nuo 1847 m., bet mokymo įstaigų buvo ir anksčiau. Mies­to namų sąraše 1803 metais minima mokykla. 1810 m. vi­zitacijos metu parapijinėje mokykloje rasta 30 mokinių. O seniausia žinia apie parapinę mokyklą siekia 1777 metus.

Carinė valdžia planavo Lietuvą nutautinti per mokyklas. Vi­si dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Mokytojai buvo tik rusų tautybės. Tokioje valdinėje dviklasėje mokykloje mokėsi ir įžy­mieji anykštėnai A. Baranauskas, J. Biliūnas, A. Žukauskas. 1883 m. greta mūrinės cerkvės buvo pastatytas naujas, mo­kyklai skirtas pastatas. Jis tebestovi ir dabar. 1904 m. panaik­inus spaudos draudimą, buvo leista mokyti lietuvių kalba. Bet pralaimėjus 1905-1907 metų revoliucijai, vėl grįžta prie rusų kalbos. Lietuvių kalba paliekama tik kaip atskira disciplina.

Lietuvos respublikos metais mokykla išaugo. 1920 m. rugpjūčio 27 d. įsteigta vidurinė mokykla. Gilią vagą švietimo srityje išvarė žinomas vaikų rašytojas M. Grigonis, nuo 1929 m. vadovavęs mokyklai. Mokykloje veikė skautų, ateitininkų sąjungos. Skautų veikloje dalyvavo daugiau kaip pusė moksleivių. Po karo, daugėjant mokinių, buvo atidarytos naujos mokyklos, o istoriškai teisę savo gyvavimo pradžią nukelti į XIX amžių turi J. Biliūno vidurinė mokykla.

Miestas XX-ojo amžiaus pradžioje. Prasidėjus 1905 m. tautiniam sukilimui, sujudo ir Anykščių apylinkių gyventojai. Balandžio 17 d. (pagal naują kalendorių gegužės 3 d.) įvyko pirmoji demonstracija. Demonstrantai sunaikino degtinės mo­nopoli, suplėšė valsčiaus raštinėje caro portretą. Plito slapti laikraščiai ir atsišaukimai, raginantys versti caro valdžią. At­siųstas baudžiamasis būrys – eskadronas raitelių su dviem patrankom ėmė malšinti maištą. Patrankų šūviai smarkiai apgriovė Andrikonio namus, kur rinkdavosi tartis judėjimo dalyviai. Baudžiamasis būrys siautė kito aktyvaus pasipriešin­imo dalyvio J. Baltuškos gimtajame kaime. Nors kareiviai kai­mo nesudegino, bet grobė viską, kas jiems tiko. O tai, kas buvo nereikalinga, bet atrodė vertinga, sumetė į šulinius. Nors judėjimas prieš valdžią buvo nuslopintas, bet sąlygos lietuvy­bei skleisti pagerėjo.

I pasaulinio karo metu Anykščius užėmė vokiečiai. Mūšių metu miestas labai nukentėjo: sudegė apie pusė gyvenamųjų namų, tiltas per Šventąją, buvo nugriauti 84 m aukščio bažnyčios bokštai. 1918 metų rudenį vokiečiams ruošiantis trauktis, anykštėnai inteligentai ėmė organizuoti savo valdžią. Išlikusių protokolų tekstai liudija, kad valsčiaus komitetas svarstė, kaip apsaugoti, kad nebūtų išgabentas surinktas maistas. Pažymėtina, kad ši valdžia planavo uždrausti svaigi­nančių gėrimų pardavimą. Tuo pat metu formavosi ir darbin­inkų komitetas, kur turėjo įtaką kairiųjų pažiūrų žmonės.

1919 m. sausio 5 d. į Anykščius atvykus Raudonosios Armijos daliniui, tapo aišku, kam priklausys valdžia. Susidarė Karinis revoliucinis komitetas. Dabar jau jo nariai svarstė, kaip aprūpinti gyventojus maistu. Gegužės 1-ąją miestas pasipuo­šė popierinėmis raudonomis vėliavomis. Įvyko mitingas, kuria­me buvo raginama ginkluotis.

Gegužės 19 dieną į Anykščius įžengė Lietuvos kariuome­nės pulkas. Kaip anykštėnai sutiko lietuvišką dainą traukiančius karius, vaizdžiai aprašė A. Vienuolis-Žukauskas.

Pastarųjų dešimtmečių, Nepriklausomos Lietuvos ir oku­pacijų laikotarpio Anykščių istorija dar reikalauja ir laukia objektyvaus tyrinėtojų dėmesio, tam daug gali pasitarnauti ir dar gyvų liudininkų prisiminimai, parodymai.