Naujieji Trakai guli kokius 27 kilometerius nuo Vilniaus, o dešimt kilometerių nuo gelžkeldvario Landvorovo, šale Galvės ežero.
Naujieji Trakai tai dabar rods tik vargingas miestelis, kuriame gyvena beveik vien Žydai ir Karaytai. (Karaytai, tai Žydai, kurie nepripažįsta talmudo.) Bet praėjusiuose šimtmečiuose Trakuose gyveno galingi kunigaikščiai ir karaliai, ogi liekanos dviejų pilių liudyja, kokia jų puikybė buvusi dienose, kurios senai šalin ir pragaišusios.
Kad tu, mielas skaitytojau, iš Vilniaus į Trakus atkeliauji, tai tavo akys pamato gražiąją katalikų bažnyčią su dviem bokštais, stovinčią dešinėje kelio pusėje ant kalnelio. Tają bažnyčią yra įsteigęs 1409 metais Lietuvių didkunigaikštis Vytautas. Didžiausias tosios bažnyčios brangumynas tai vaizdas Švenčiausios Mergos Marijos su kūdikiu, mūsų atpirktoju. Tasai vaizdas yra pieštas ant varinio skardo, kuris užkaltas ant aužuolinės lentos. Vainikai bei rubai yra iš apauksuoto sidabro.
Šitas vaizdas labai senas. Su juomi Byzantynų cezaras Joannes Kömmenus, Persus apgalėjęs, 1123 metais iškilmingai buvo įtraukęs į Konstantinopolį. 1384 metais cezaras Manuel II. Palaeologus jį dovanojo Byzante Vytautui šventei tojo pakrikštyjimo Graikų būdu. (Vytautas stabmeldžiu gimęs, tris kartus krikštydinosi: pirmą kartą Tepliavoj [miestelis Tepliava, vokiškai Tapiau, Prūsuose] 1383 metais katalikiškai, vasaroj 1384 graikiškai, o vasario 15. d. 1386 drauge su Jogaila Krokavoj vėl katalikiškai. 1655 metais Rusų carui Alexei Michailovičui neprieteliškai užpuolus Lietuvą ir Trakus baisiai sugriovus bei sudeginus, tas šventasis vaizdas nugabentas į Vilnių. Bet kokius 50 metus vėliau iškilminga procesija tasai vel sugrąžintas į Trakus. Apauksuotuosius vainikus yra popiežius Klemens VI (miręs 1721) dovanojęs.
Kitos minėtinos trobos Naujuosiuose Trakuose yra du buvusiu vienuolynu (kloštoriu) Bernadynų bei Franciskonų. Bernadynų bažnytėlė dabar cerkvė, šiaip tos trobos dabar svietiškiems reikalams vartojamos. Nekurioj giraitėj tenpat kalnelis, kurs rodosi stabmeldžių gadynėse aukojimo vieta buvusi. Ant to kalnelio stovėdams, turi gražų pažvilgį ant Galvės ežero su tojo dvylika salomis ir ant liekanų dviejų pilių arba tvirtynių, kurių viena prie ežero, antroji ant salos ežere pastatyta.
Nuo tvirtynės ant kranto ne daug kas liko; viena jos dalis atnaujinta, dabar yra kalėjimas. Šiaip vieni griuvėsiai, šen-ten stori mūrai; neiviens jais nesirūpina; galvijai ten besibastydami žolelę nuėda.
Ežeras apie mylią ilgas ir kokiu du kilometeriu platus; upelė per jį sravėdama Nėriui (Vilijai) pri- bėga. Žmonės ten gyvenantieji pasakoja, jog didei gilus jis esąs, iki 25 sieksnių. Ant dugno gulis Kęstučio turtas geležinėje skrynėje, kuri tvirtais retežiais (lenciugais) prirakinta esanti.
Tankiai žvejai su savo tinklais tą skrynią užgriebią o ir kiek pakelią; bet kad ją dabar visai nori ištraukti, tai ji vis vėl atgal gilumon papuolanti, o negalima esą, tą brangumyną iškelti.
Kaip jau minėjom, ir ant vienos šito Galvės ežero salos stovi liekanos kunigaikščių tvirtynės. Toji pilis buvo darbas augštai mokytų mistrų, rodos Vokiečių, iš keturioliktojo šimtmečio, tai esti, kaip rašė tūkstantį trisšimtus ir kiek metų. Stylius, kaip sakoma, gotiškas. Buvo didelis keturkampis, būtent 40 sieksnių ilgas o 25 platus. Stori murai iš akmenų bei plytų sukrauti o dar sergiami keturių bastijų (bokštų), kurių viena tebestovi. Tai mat ne menkas darbas buvęs, jau vien tą nusistebėtinai didelę daugybę medžiagos kurios reikėjo, tokiam milžinui statyti, salon nugabenti.
leigą sergėjo galingas, dabar dar išlikęs bokštas, kurio laiptai tačiau taip supuvę, kad užlipti nebegalima. Stogo jau nebėra. Ant sienų salėse bei kambariuose visokių piešinių, šventų ogi ir pasaulinių; prie durių ir langų dar gali gėrėties pagrožinimais ir stukaturomis. Didžiausiojoj salėje tarp langų ant sienų yra vaizdai al fresko, tai esti ant pačios sienos apmetimo dailiai padirbti. Tieji piešiniai pirm šimto metų dar gerai buvo pažintini, ir 1822 metais toksai dailininkas Vincas Smakauskas nuo jų pasidarė kopijas. Dabar jau maža kas beliko, bet tik dar galima išpažinti vaizdai Švenčiausios Motynos bei kelių kunigaikščių. Bet gaila!
Rusų valdžia nieko nesirūpino tų liekanų išlaikymu, o todėl jos kasmetais daugiau nyksta.
Trakų vardas gal pirmąjį sykį minimas aplink 1230 metus. Tuo laiku gyvenusis augštai mokytasis Islandiškis Snorri Sturluson, aprašydams savo keliones po Baltijos žemes, ir miestus Velni, Mesiri ir Tyrki mini. Spėjama, jog tai buvę Vilnius, Merkinė bei Naujieji Trakai. Snorri pasakoja, jis šiuose miestuose išgirdęs jam pažįstamą skandinavišką kalbą, o jau ilgus laikus čia gyvenę Normanai. Viens-kitas gal paabejos, kad ten pat tarp Lietuvių butų galėję gyventi Skandinavai. Bet tat labai tikėtina. Anose gadynėse Skandinavai visur važinėję Baltijos juromis ir kuone visus tujų krantus buvo užėmę, be didelių kovų, kaip rodos. O jie ir be kovų pranyko; mat su senaisiais anų kraštų gyventojais susimaišė. Tokiu būdu nusidavė, kad mes vėliau apie kokius ten Skandinavus, anose šalyse gyvenančius, nieko nebegirdime.
Apie Trakus daug vėliau žinių paduoda kitas rašytojas. Lenkas Stryjkauskas savo spaudintoj Karaliaučiuje 1582 metais „kronika polska, litewska etc.” pasakoja, jog Lietuvių didkunigaikštis Gediminas, kurs valdė nuo 1315 iki 1339, kartą giriose medžiodamas, užėjęs griuvėsius senosios tvirtovės Gurgan. Vieta jam patikusi, o todėl jis ten pastatydinęs pilį, kurioj jis vėliau gyvenęs. Rodosi, kad Stryjkauskas tuomi mažumą klydęs, nes Gediminas ne Trakuose, bet Vilniuje turėjo savo sostapilę, kurios vienas bokštas juk dabar dar tebestovi. Bet galima spręsti, kad jis Trakuose kokį butą iš medžių pastatydinęs, kurį jis savo sūnui Kęstučiui padavęs. Nes tasai tenai, Trakuosna nugabeno savo mylimąją Birutę, kuri pirma buvusi Palangoje vaidilutė stabmeldžių Lietuvių dievaitės Praurimos, o kurią jis padaręs savo žmona. Birutė Senuosiuose Trakuose (netoli nuo Naujųjų Trakų) 1344 metais Kęstučiui pagimdė sunų, didkunigaikštį Vytautą.
Kęstutis medinio buto vietoje pastatydino murinę pilį, kurią Vytautas vėliau Benediktynų vienuolynu padarė. Bet kadangi ta jam dar išrodė negana tvirta, tai jis šale Galvės ežero įsteigė Naujuosius Trakus, o ant salutės pastatė aną aukštają tvirtovę, kurios griuvėsius dar šiandien su nusistebėjimu pasižiurėti galime. Jis pabaigė šitą savo darbą trumpai pirm savo mirimo, 1382 metais.
Šitoje šventėje pribuvo Lenkų karalius su savo augščiausiais magnatais, didysis kryžeivių mistras, Livžemės ordeno mistras, popiežiaus legatas, pasiuntiniai Graikų imperatoro, Danų karalius Erik, Maskvos bei Tverio didkunigaikščiai, Totorių, Rusų ir Lietuvių kunigaikščiai. Visi tie ponai ir viešpačiai už kits kitą stengėsi žmonėms apreikšti vis didesnę puikybę, už viens-kitą parodyti daugiau tarnų bei arklių. O Vytautas jokių kraštų nesigailėjo, jeib visą Europą nustebintų savo turtingumu bei galia. Niekada iki to laiko nei prie Lenkų nei prie Lietuvių tokia prakilni šventė nebuvo surengta. Iš rūsių kas mielą dieną išrito septynis šimtus bosų alaus bei vyno ir kitų gėrimų. Virtuvėje be stirnienos ir kitų medinių gyvuolių kepsnies kasdien suvartojo tūkstantį ir keturis šimtus avių. O tas puotavimas truko septynias savaites, tai Trakuose, tai Vilniuje.
Visiems žinoma, kaip tos iškilmės pasibaigė. Vainikavimas, ačiu Lenkų suktybei, neįvyko.
Vytautas pasimirė Trakuose spalių 27. d. 1430 metais. Jo lavoną nugabeno į Vilnių ir pastatė katedralės (vyriausiosios bažnyčios) sklepe šale lavono jo pačios Onos, su kuria jis ilgiausį laiką savo amžiaus buvo gyvenęs.
Vytautas vaikų neturėjo; Lietuvos didžiūnai rinko į jo vietą Jogailos brolį Svitrigailą. Tasai laikėsi su Vokiečiais ir kariavo su Jogaila, iki Vytauto brolis Zygmantas ji metais 1432 užpuolė ir jam jo valdymą paplėšė.
Šitas Zygmantas rods ir Trakų pilyje gyveno, kaip ir Vytautas, bet jo širdis buvo visai kitokia. Jis buvo rūstus, smarkus ir kerštingas, neivienu neišsitikėjo. Beto jis vienat troško didinti savo turtus. Kur tik proga radosi, jis atiminėjo didžiunų dvarus, davė turtingus keleivius užpulti ir apkalti, o tada juos del pramanytų nuodėmių nužavindino. Jei jis pro savo pilies langą pamatė kelis bestovinčius bei pasikalbančius, tai vis jau manė, kad tie kokias ten sankalbas darą prieš jį ir juos davė suimti. O jeigu jie tada, tardami ne visi lygiai, bet viens šį, kits tą atsakė, tai jis jiems kaip išdavėjams ar galvą numušdino ar juos ežere paskandindavo. Beto jis dar turėjo šnipų, ir neiviens negalėjo be baimės gyventi. Galiausiai, sakoma, jis buvęs apsiėmęs, visus ji niapkenčiančius vienu žygiu pašalinti. Metais 1440 velykoms jis didžiūnus pakvietė pas savę į Trakus. Bet pakviestųjų keli suprato jo siekį ir susitarė jam užbėgti už akių. Tai buvo Vilniaus vaivada Daugirdas, Trakų vaivada Lelus ir kunigaikštis Jonas Čartoriskis; jie dar ir vyriausąjį maršalką Skubeiką suvo sutartin priėmė.
Verbų šventės (1440) naktį trys šimtai vežimų vežė į pilį šieno. Ežeras dar buvo užšalęs. Kiekviename tų vežimų buvo paslėptu du ginkluotu anų sutartininkų vyrų, o ir vežėjai rodos taipojau buvo ginkluoti. Rytmetį Zygmanto sunus Mikolas išėjo miestan į rytines mišias; pilyje buvo tylu. Čartoriskis ir jo draugai nutykino pas Zygmanto kambarius. Jie duris rado užrakintas. Ką dabar veikti? Tai viens jų prasimanė pabrėžyti į duris, kaip tat darydavusi didkunigaikščio meška, prašydama, kad įleistų. Durys tapo atvertos, o susitarusieji įsibriovė. Zygmantas buvo savo bažnytėlėje ir klausėsi mišios; jį atvadino. Pamatęs įsiveržusiuosius, jis tuojau numanė, ko norima ir norėjo pabėgti. Bet Cartoriskis už kaklo nutvėręs jį parmetė. Skubeikas pirmasis dūrė į jį šake, kiti galutiniai jį užmušė. Vieną tarną, vardu Slavko, kurs prišoko savo poną gelbėti, pro langą išmetė. Zygmanto lavoną pirma įmetė eketėn, bet paskui vėl ištraukė ir pastatė Vilniuje, kur ilsisi kiti jo giminės.
Dabar Lietuvos didžiunai didkunigaikščiu išrinko antrajį Jogailos sunų Kazimierą. Tasai buvo išmintingas ir galingas vyras. Jis gyveno ir vėl Trakų pilyje. O ir metais 1447 Lenkų karaliumi pastojęs, jis tik mieliausiai laikydavosi Lietuvoje bei Trakuose.
Kazimieras valdė 52 metu (1440-1492), o tuo laiku Trakų miestas vis didėjo. Bet po Kazimiero neiviens jo pasekėjų Trakų pilyse nebegyveno; tenai sėdėjo tik vaivados. Tiems ir nedaug rodos rūpėjo išlaikymas tų gražiųjų tvirtovių, o tokiu būdu tosios vis griuvo, kol ne 1655 metais Rusų caras Alexei Michailovičas jas sudegino ir visiškai sunaikino.
Miestas vis bėdnyn ėjo. Rods kelis šimtmečius ten dar vaivados gyveno, o todįl ir kartais to kampo bajorai ten turėdavo savo saimus. Bet nuo metų 1795, iš vaivadų miesto Naujieji Trakai virto prastu apskričio miesteliu, kuriuo jie lig šio karo pasiliko.
Ar miestelis patekęs po kita valdžia vėl atsigaus, ar laisvoji Lietuva atsiminimą savo didvyrių, Kęstučio ir Vytauto, gerbs, o todėl ir Trakų pilių gruvėsius vėl atities?
A. Kuršaitis „Naujieji Trakai ir jų pilys” // Dabartis. – 1915 m., rugs. 22, 25, 29 (Nr. 7-9).