Autorių archyvai: Donatas

Ten kur Tauragna įteka į Pakaso ežerą, stovi senas senas malūnas. Kadaise jame su dukra gyveno senas malūnininkas. Duk­ra buvusi graži ilgakasė lietuvai­tė. Vieną audringą naktį pas ma­lūnininką pasibeldė paklydęs pa­keleivis. Tai buvo svetimšalis pirklys. Malūnininkas jį gražiai priėmė, apnakvindino. Pirklys gyveno savaitę, o paskui net neatsisveikinęs dingo. Pasirodo, kad…

Seniau atsibastydavo į Meiro­nis pirštis turtingų gaspadorių sūnūs nuo Saldutiškio, Linkme­nų. Tėvams gaila būdavo atiduo­ti savo gražuoles. Kas tinklus taisys, kas mėtas, lelijas gėlių darželyje laistys… Ne iš kelmo spirti Meironių žvejai žinojo bū­dų neprašytiems svečiams atbai­dyti. Pelkėse prie Laumakėlių ežerų laikydavo porą kaladinių avilių. Į juos bitės prinešdavo tiršto…

Užrašyta pagal tauragniškės E. Šimkūnaitės pasakojimą. „Slibino kova su Tauragnų vyrais“ // Ladakalnis. – 1987, Nr. 18, p. 1; Tada turbūt aukso amžiaus būta: oriai ir turtingai gyveno tauragniškiai, darbai jiems se­kėsi, laukai derėjo, toli garsėjo savo grožiu ir darbštumu Tau­ragnų merginos. Ir iš to garso nelaimės prasidėjo — bėdžių…

D. „Karžygių kalnas“ // Trimitas. – 1931, Nr. 32, p. 6285; Pro Jurbarką, šilus perkirpusi, teka Mituva. Jos statūs skardžiai šlėkais apsodinti, žėri veidrodžio atošvaistomis prie Jurbarko sienų. Seni Vasilčikovo rūmai, didelis sodas, dūli ant Mituvos kranto. Gar­sių rūmų griuvėsiai mena praeitį ir skaudžios tikrovės paliesti, lyg ašaromis verkia, kai…

V. Bičiūnas „Mūsų krašto istorinės vietos“ // Trimitas. – 1931, Nr. 29, p. 564-565; Viena iš žymiausių Lietuvos is­torinių vietų (Šalia Vilniaus, Kauno, Kernavės ir Trakų) yra Ukmergės arba Vilkmergės miestas. Nesigilinant į to miesto pavadi­nimo išaiškinimą, pravers tačiau pažymėti, kad pats miesto vardas yra susijęs su dviem skirtingais pa­davimais….

Steponas Zobarskas „Taurapilis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 45 p. 750-752; Netoli Tauragnų miestelio, ry­tuose, iš trijų pusių ežero apsuptas, yra kalnas — Taurapiliu vadinamas. Čia užrašyta legenda, apie jį. Jau kelintą diena klaidžiojo Rigimunto, jauno karvedžio vedamas lietuvių būrelis po tamsias ir neį­žengiamas, girias, o kelio vis dar negalėjo…

Steponas Zobarskas „Punia – Pilėnų kunigaikščio piliakalnis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 31, p. 526-527; Pagal Kraševskį, Kondratavičių ir kt. Tylus vakaras. Lelijavi saulė­lydžių skliautai sugulę ant sustin­gusios ir susimąsčiusios Nemuno krūtinės, lyg kokia tolimos amžiny­bės dekoracija ir jaudinančiai ir akį veriančiai žvelgia. O Nemunas tyli.  Prie Nemuno dunkso aukštas,…

A. Vabalkšnis „Kunigaikštis Pyplys“ // Trimitas. – 1929, Nr. 30, p. 512-514; Piliakalnio paslaptis Važiuojant Nemunu žemyn, toj vietoj, kur Nevėžis įteka, kairia­jam Nemuno krante yra piliakal­nis. Mažas ir nedidelis atrodo iš tolo tas piliakalnis. Ant aukšto kalno, kurio krantai yra statūs į vakarus, į rytus ir šiaurę, plaukiąs Nemunu…

Steponas Zobarskas „Beragis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 28, p. 478-481; Salų ežero legenda Puikus Salų bažnytkiemis! Nors ir nedidelis. Kam teko bent kartą jame atsilankyti — niekuomet neužmirš. Graži, kaštanų vainikais apsisiautusi, bažnyčia. Balti, iškilmingu mostu pasistiepę mū­rai. Toliau šventoriaus, šiaurėje, didelis sodas. Obelys nukarusios visokiais raudonais vaisiais. Kaip…

Adolfas Meškuotis „Utenio pilies paslaptis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 22, p. 356-357; Žmonių pasakojimas Pasakojama, kad Uteną įkūręs Lietuvos kunigaištis Utenis. Tai liudiją ir jos vardas. Tačiau taip pat pasakojama, kad senovėje Utena buvusi kitoje vietoje, ten, kur dabar Utenio piliakalnis. Utenos vietoje esą buvęs tik dvaras ir kaimas….

Mačiukiškis „Pūkštos kalno paslaptis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 17, p. 277-278; Senų žmonių padavimai Pūkšto kalnas didelis ir auk­štas, yra Krokių kaimo lauke, Se­dos valsčiuj. Senieji žmonės pa­sakoja, kad Tado Kosciuškos su­kilimo metu (1794 m.) Pūkštos kalne buvo Lenkų Lietuvių ka­riuomenės stovykla. Kad kariuo­menę rusai vogčiomis neapsuptų, buvusi pastatyta…

A. Klumbys „Jomantų pilis“ // Trimitas. – 1928, Nr. 16, p. 533-538; Nr. 17, p. 566-570; I Tarp tamsiųjų miškų, neįbrendamų balų ir liūnu, ant srauniosios Ašvos kranto, kerpėmis ir samanomis apžėlusi, stovėjo aukšta ir stipri Jomantų pilis. Iš vienos pusės, ją rietė Telšena, iš kitų dviejų — gili ir…