Autorių archyvai: Donatas

Septynios istoriškos vietos – tai gyvas tiltas tarp entuziasto pastangų ir šiandienos paveldo tyrimų. 1909 m. Varšuvoje išleista Radziukyno knygutė apie Suvalkų „rėdybos“ piliakalnius, nors ir vietomis diletantiška, atspindi nepaprastai sudėtingomis sąlygomis atliktą pionierišką darbą: surinktą 32 piliakalnių medžiagą, sudarytą jų žemėlapį ir pastangą suvokti gynybinės sistemos logiką. Šiame pasakojime…

Plateliai, Kretingos apskr. Platelių miestelis. ne didelis, bet jaukus ir švarus pusėtinai. Ypatingo gražumo suteikia plateliams ir jų apylinkei miškai ir ežerai. Labiausia minėtina plokščių giria „Plokštinė”. Ilgumo ir platumo bus po kokius 8-9 kilometerius. Buvo gražaus miško, bet prieš karą daug medžių išgądino kirminai. Vokiečių okupacijos metais visas pasauses…

Važiuojant vieškeliu iš Šiaulių į Kairius, pervažiavus priemiestį Šimšę, keirei pusėj matytis aukštas kalnas. Jis stunkso grynam lauke tarp Šimšės ir Žuvininkų. Šis kalnas vadinamas Salduvės kalnu; kai kuriuose raštuose jis irgi esti vadinamas Saldusis, Saldus kalnas. Nuo kalno puikus reginys į apylinkes ir, ypač vasarą anksti rytą į Šiaulių…

Lioliai ir jų legendos Lioliai. Per laukus, didžius miškus ir žaliąsias pievas sruvena nedidelis upelis Lokis. Daug kaimų ir miestelių jis juosia savo vingių vingeliais. Ant jo aukštų krantų stovi ir nedidukas Liolių miestelis, jame vos telpa apie šešiasdešimt trobelių. Jų tarpe išdidžiai pasigužęs gražus mūrinis vaistinės namas. Miestelio, viduryje…

Vilkijos apylinkės archeologiniai paminklai — tai gyvas, nors ir stipriai primirštas, vietos atminties žemėlapis, kuriame susikerta Nemuno slėnio gamta, senųjų piliakalnių paslaptys ir žmonių perduodamos legendos. A. Makarevičiaus 1925 m. straipsnyje Vilkija atsiskleidžia kaip daugiasluoksnis kraštas: nuo senųjų kapinynų, kur iš žemės vis dar kyla kaulai, anglys ir puodų šukės,…

Liubavas, (Mar. aps.). Gerbkime senovės liekanas! Liubavo apylinkės yra labai gražios. Griovos, krantai, apaugę puikiais krūmais ir gražiomis gėlėmis, stebina kiekvieną. Šis kraštas, pasižymi ne vien tik savo grožiu, bet ir praeities padavimais. Potpiliakalnių kaime yra aukštas piliakalnis, o žemiau tyvuliuoja nedidelis ežerėlis. Tas piliakalnis apaugęs gražiomis pušaitėmis ir baltais…

Vilnius Lietuvos praeityje – taip pavadintame straipsnyje istorikas Zenonas Ivinskis pabrėžia, kad sostinė niekada nebuvo tik paprastas miestas. Jo žodžiais, retai kur Lietuvoje rasi tokį kraštą, kuris taip glaudžiai būtų susijęs su visos valstybės istorija. Čia, Vilniaus žemėse, formavosi Mindaugo valdžia, čia kūrėsi garsioji Gediminaičių giminė, čia iškilo didžiausios ir…

Bokšto gatvės padavimas arba „Siaubūnas” – tai viena įspūdingiausių Vilniaus legendų, siekianti laikus, kai Neries ir Vilnios slėnius dar gaubė šimtamečiai ąžuolynai, o žmonių gyvenimą lydėjo dievų malonė ar rūstybė. Senieji vilniečiai pasakojo, kad prie stataus kalno urve įsikūręs slibinas savo žvilgsniu pražudydavo visus, kurie išdrįsdavo prie jo priartėti. Baimės…

Žemės atmintis slypi ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir nebyliose kalvose, akmenyse, senolių pasakojimuose. Kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, taip ir Žemaitijoje bei Dzūkijoje piliakalniai ir šventi akmenys vis dar saugo senosios pasaulėjautos atgarsius. Nors modernioji kultūra vis sparčiau keičia peizažą ir trina senųjų kartų atmintį, kai kur dar išlieka…

Akmenų religija – tai vienas iš giliausių senosios baltų pasaulėjautos sluoksnių, siekiančių dar priešistorinius laikus. Įsivaizduokime laikus, kai akmuo buvo ne tik gamtos stichijų dalis, bet ir gyvosios žemės liudytojas, šventybės nešėjas. Milžiniški rieduliai, išblaškyti po Lietuvos laukus ir girias, mūsų protėviams nebuvo tik gamtos kūriniai – jie tapo aukurais…

Neries pakrantėse, tarp saulės įkaitintų smėlynų, senų pušynų ir lėtai Neries vaga tekančio vandens, slypi užmirštos praeities atodangos – pirmykštės kultūros žmonių gyvenvietės, arba, kaip jas vadina autorius – „sėdybos“. Tai Petro Tarasenkos, vieno žymiausių Lietuvos archeologų ir muziejininkų, 1924 m. publikuotas straipsnis, kuris šiandien tampa ne tik moksliniu, bet…

Dubysos žiotys – tai ne tik dviejų upių susiliejimo vieta, bet ir istorinės atminties šerdis, kurią dar 1939 m. straipsnyje „XX amžius“ laikraštyje įtaigiai aprašė istorikas Zenonas Ivinskis. Remdamasis šaltiniais, pasakojimais ir kryžiuočių kronikomis, jis rekonstruoja vieną svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinės istorijos vietų – Salą (Sallinwerder), kur 1398 m….