Bajaro pilis. Auszros” (1883 p. 200-202 ir 1884 p. 44-46) skaititojai jau žino apie Bajaro pilį, kuri, kaip dumojama (slg. Baliński, Historya miasta Wilna. Wilno 1837. II. 106 ir Voigt, Geschichte Preussens. IV. 545), buvus įtaisita toje vietoje, kur sziandien Raudonės dvaras guli, ant deszinio Niamuno kranto. Apie veikalus musu sentēviu su vokiszkais Križokais tame kampe dar ir iki musu dienu užsilaike tuli paminėjimai. 1880m., givenęs Geldotiszkiu kaime musu garbingas raszitojas, kun. S. Norkus, užrasze tenai vieną pasaką ir dainą, kurias czion isz jo gromatos padúdame.
Vieną kartą raszo jis klausei tu manes apie pilekalnius, o kad ir minejau vieną Geldotiszkíu parakvijoje esantį, bet dabar papasakosiu tav apie jį daugiaus. Stovi jisai ant paties Niamuno kranto, tarp dveju daubu, buves angis (bene seniaus?) aptvines aplinkui vandeními isz Niamuno; ant virszaus buvus pilis, kurioje givenęs kas zin koks plēszikas, vardu Kuritis, labai turtingas. Vieną kartą besilinksminant jam su savo draugais atkeliavo kas zin koks Otto von Beier su kareiviais. Paslepes kareivius paszlaitose (lazdinůse), patsai apsirenges pakeleivingais drabuziais atejo į pili pasisakidamas keleivis esas ir guviai mokas szvilpti ant szvilpines. Kuritis del priemimo jį prieme ir pavelijo jam szvilpiti, bet jo žodžiams netikedamas per kelias dienas gana atsargiai laikėsi. Tolin apsiprato ir nepasiprotedami viliaus midumi apsidulkinę sumigo. Naudodamas isz to nevidonas Beieris suszaukęs savo kareivius, Lietuvius iszteriojo, pili sugriovė ir visą ju labą pasieme. Burije szeiminos Kuriczio buvusi viena mergaitė, kurią Kuritis buvo nutveres. Isz tos priežasties brolis Kamilos sudėjęs taip ta mergaite vadinosi graudingą lietuviszką dainą, kurią asz uzrasziau nug vienos žmonos:
O tu sesele, kur-gi tu pasidējei?
Kur tavo žodeliai, kuriùs man kalbējei?
Ak tai žinom, žinom, kur tu dabar esi,
Bet tu pas tevelį namuse neesi.
Tu sesele mano, Kamila brangiausia,
Tu tėvelį savo palikai mieliausią,
Tave mums iszplēsze tironis pagonas,
Kuris tevadinas pilekalnio ponas.
Szirdite, Kamila, tu mano sesele,
Tavo motiněle, tēvuczio szirdele:
Trokszta musu szirdis tavę pamatiti,
Nors vieną žodeli te tav pasakiti.
O sesele Kamila, kur pasidējei,
Kur tavo žodeliai, kur tu man kalbējei?
Žinome, tave tur’ Kuritis pagonas,
Tas tironis baisus, pilekalnio ponas.
Asz koźną vakareli tavę, sesele,
Troksztu pamatiti isz Skersniamunėlio.
O tu Kamila, tu manoji sesele,
Tu trokszti taipo-gi regeti brolelį.
Bet pilekalnio murai to neprileidžia,
Sesele Kamila, reget’ tavo veidą.
Geležiniai tiltai mat’, augsztin pakelti,
Neprileidžia mumis prie tavęs prieiti.
Sztai isz Skersniamunio, isz Vokiecziu ponas
Ved’ laimą pagirtas von-Beier-Otonas,
Su szimtu kareiviu ant krucziu su znoku.
Naikintu pagonis po vardu Križoku.
Tas Otonas togus, teisus didei ponas
Gird’, ant pilekalnio ir’ tiron’s pagonas.
Jog ir’ visiems baisus Kurutis vadintas
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Idant isznaikinti tokį neprietelį
Greit’ Otonas eina tu per Niamunėlį.
Su szimtu kareiviu apstoj’ pilies kalną –
O ten jeiti někam nebuvo valna.
Bet smarkus Otonas su kareiviais savo
Sulauzē tas tiltus ir dvarą įgavo.
Kurutis szok’ prieszais rankose su kardu,
Bet Otono kard’s Kuruczio kruti ardo.
Rand’ daug nevalninku, laužo tů žabangus,
Szitai ten ulose didei skarbas brangus,
Kur surubavojo Kurutis tironas,
Tas baisusis visiems pilekalnio ponas.
Prisako Otonas tą dvarą deginti
Ir Kuruczio bustę visai ‘isznaikinti.
O nug tos valandos pilkalnis vadintas,
Tasai kalnas ira Beierberg pramintas.
O tad’ sunus laimēs, tas smarkus kareivis,
Isz Vokiecziu zemēs von-Beier ateivis,
Isz ranku tironies valnijo dukrele,
Dukrele Kamila, Kamila sesele.
Tas Otto-von-Beier vede pas tēveli,
Atidût’ dukrele töveliams kaimelij.
Tokia daina. Kunigas N. dar priduria, kad kalnas tas, Beierberg ir sziandien teb’vadinas”. Dabar klausiame, kaip ir isz kur atsirado to kalno vardas: ar tik nug to, jog to Kuriczio pilį tas Otto von Beier iszgriovęs, ar gal’ nug to, jog lietuviszką pili iszgriovus czion Krizokai ant tos paczios vietos kaip jie buvo pripratę dariti buvo įtaisę pilį vardu Baierburg? Isz trumpo apraszimo Vigando Baier-pilies mes žinome, jog ji tumet, kada Gediminas ja norejo iszgriauti, buvo tik medine (Vigandi Marburg. Chronicon seu Annales. Posnaniae 1842 p. 54) ir jeigu ji butu tumet stovējusi ant szito isz visu pusiu vandenimi aptvinusio pilekalnio, tai mes lengvai galetumême suprasti ir priežastį, ko del mus’ karaliui nepasiseke per dvideszimt ir dvi dieni ta pilį įgriebti ir iszarditi. -Nurodidami ant szito Geldotiszkes pilekalnio mes tik norētumeme, kad kas isztirinētu, kur buvo tikrai įsteigta pirmoji Beierpilis: taigi ar ant kairio, ar ant deszinio upes – Bajaro pilis įsteigta tape 1337 m. (Voigt. Gesch. Preuss. IV. 557), ką Vigandas trumpai apraszo: ,,Draugbrolis (Krizoku) Teodorikas isz Altenburgo, Andrius, kunigaiksztis Bavarijos, ir daugel kitu plaukia valtimis dideje daugibeje Lietuvon ant nekurios salos netoli Veles (Veliùnos): kur jie apsikasa (circum sepiunt se), stato tenai du namu, isz kuriu ginasi, ir dar vieną tvirtą namą arti stato, del kurio sargibos szimtą kareiviu paskiria.” Katras isz szitu namu pramintas tape vardan Bavarijos arba Baieru kuni- gaikszczio negali žinoti, kaip neminavota ir vieta, kur įsteigta tape ta pilis.
Pasaka augszcziaus užraszita ir daina kaip koźnas supranta ira labai sena, bet koksai tai ,,Otonas-von-Beier” minavojamas, sunku atspēti, nes vardas Bavarijos kunigaikszezio buvo Andrius. Apie Kurutį arba Kuritį, kurį daina vadina „,tironu” ir ,,pagonu” senovės veikalůse nerandame paminēta; abejoti tacziau negalima daina ira istoriszka.
J. Basanavičius „Bajaro pilis” // Aušrą 1884 m., nr. 10-11, p. 354-357.