Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį,
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį,
Iš senovės laikų…
Maironis
Dievų, milžinų ir didvyrių kalnas. Ruduo. Jis kaip pasakų senelis, keliauja Lietuvos laukais, miškais, kloniais ir pievomis pasitikti baltais senovės Lietuvos vaidilos drabužiais pasipuošusios senutės žiemos. Jį palydi drėgnasis vakarų vėjas, kuris kartu gabenasi ir tamsius, lietingus debesis, o senutė žiema pasiunčia priešais savo klusnų tarną — pasiuntinį žiemį, kuris pakanda paskutiniąsias vasaros gėles, žaliuojančias rudens žalumu. Tie abu gamtos „monarchų“ pasiuntiniai taip darniai, sutartinai tarpusavy dirba, kad: greitai mūsų tėvynės. Lietuvos pievos, laukai, miškai pakeičia savo žalią veidą į geltoną, o dar po dienos, kitos, savaitės ir gamta visai turį pakeisti, savo veidą… Takai, maži kaimų keleliai virsta neišbrendamomis klampiomis molynėmis, kur ir gražus žemaitukas ar trakėnas sunkiai bepatraukia iš malūno parvažiuojantį ūkininką su naujos duonelės maišais.
Tokios gamtos prieglobstyje prisiartinu prie didingojo Medvėgalio. Keliauju ir aš į jį tais, pačiais paslaptingais takais, kuriais barzdoti mūsų tautos vyrai į jį kopdavo, užklupus amžinam lietuvių priešui kryžiuočiui, būtent, kūlgrindu. Iš tiesų, tai pasakiškas, takas, kurį žinojo tik tos pilies gynėjai narsieji žemaičiai. Ryškiai jis pastebimas ir dabar, praslinkus nuo to laiko, kai jį mindžiojo vyžuota žemaičio koja, keliems ar keliolikai šimtmečių. Tai paprastas 1—2 metrų pločio takas per klampynę, visas išgrįstas akmenimis. Jis prieš pili jau tiesus, nebe taip klaikus. Ir dabar ant jo neauga joks medelis, net paprastas krūmokšnis, kai tuo tarpu šalia jau išaugę didokai beržai bei alksniai. Abiem kūlgrindos pusėm ryškiai matomos griovių žymės. Per vidūrį kūlgrindą vienoje vietoje perkirsta, matyt pievų nusausinimo tikslais iškąsta, gana giliu ir plačiu grioviu. Čia visai aiškiai matomi didesni ir mažesni akmenys, kurių nuo paviršiaus gilyn vis matyti daugiau ir daugiau, Kūlgrinda į pilį ateiną iš šiaurės vakarų pusės, ir pasiekus, pilį, nuo jos pasisuka aiškus kelias šiaurės link. Jis apsupa pilį palaipsniui kildamas į viršų tris, keturis kartus. Pločio turi apie 5—7 metrus, taip, kad lengvai galėtų juo važiuoti porinis vežimas.
Taip palengva įkopiu į tą istorinį kalną, kuris šiandien strateginiu atžvilgiu laikomas paprasta aukštuma, kai tuo tarpu senovėje čia buvo svarbi nuo priešų apsigynimo pilis. Visas Medvėgalis dalijamas į tris dalis: Juokų kalną, Pilies kalną, o trečia ir aukščiausia kalno dalis vadinama visų trijų kalnų vardu — Medvėgaliu. Juokų kalnas žemiausias ir mažiausias, ploto atžvilgiu. Čia, pasak padavimo, būdavo išstatomi pajuokai vienu ar kitų būdu nusikaltę pilies įstatams jų gynėjai. Iš tų nusikaltėlių visi turėjo juoktis, juoktis, juoktis…
Dabar Juokų kalnas apaugęs lazdynų, žilvyčių krūmais bei stambesniais medžiais. Be to, jis laikomas apylinkės lapių ir barsukų tėvyne. Mat, čia po kiekvienu medžiu, kiekvienoje vietoje yra gilūs urvai, kuriuose turi įsitaisę sau lizdus barsukai ir lapės. Vietos žmonės pasakoja, kad darganotą dieną turėjęs su šio kalno gyventojais barsukais kovoti ne vienas turistas. Taip štai vieną dieną jie buvę tiek įsismaginę, kad užklupę vieną pilies lankytoją — turistą su juo vesti aršią kovą, kurios metu kaipo „grobis” šio kalno „viešpačiams” barsukams atitekusi turisto skrybėlė…
Pilies kalnas pailgas ir daug didesnis. Šiaurinėje pusėje yra aukštesnis pakilimas, kur, kaip spėjama, buvęs pilies kuoras. Viršūs lygus, iš šalių apaugęs gana stambokais medžiais. Pilies kalną nuo paties Medvėgalio skiria lyguma, tartum priešpilis. Ši lyguma ariama. Joje, pasak vietos žmonių, randama apsčiai iškasenų. Dar net šiais laikais, pavasari, žmonės ardami šį lauką, dažnai randą senoviniu pinigu, kurie tiek surūdiję, kad jokių datų, užrašų nebesą galima įskaityti. Be to, pasitaiką neretai rasti ir įvairių apsigynimo įrankių: didesnių ir mažesnių iečių, senovinių kardų, ir t.t. Dalis tų radinių jau yra pasiekę didesnius ir mažesnius Lietuvos muziejus, kai ką dar galima rasti pas vietos gyventojus, o, be abejo, nemaža tų istorinių radinių dalis ir žūva, beeidama iš rankų į rankas.
Pats Medvėgalis yra aukščiausias, o kartu ir didingiausias. Jo viršus plikas, vien tik našlaitė, eglė, atsiskyrus nuo kitų apaugusių medžių, priglaudžia rudens vėjuotą dieną, belekiančią iš vienos kalno pusės į kitą, seną varną. Čia pavasariais bei vasaromis vietos jaunimas surengia gegužines, įvairias iškylas. Suliepsnoja tada didingi laužai, nušviečia jie viso kalno viršųnę. Jau iš toli galimą matyti, kad Medvėgalis gyvena kadaise buvusius vaidilų laikus, kuomet šventoji ugnelė ruseno šio švento kalno viršūnėje… Dabar ugnis čia liepsnoją daug galingesnė, tik, deja, ji neamžina, ne vaidilučių kūrenama. Ne tik neamžina, bet iš viso labai retas svečias šio kalno viršūnėje. Jaunimo ir visų susipratusių lietuvių pareiga būtų atgaivinti tą didingą Lietuvos senovę šventojo senovės žemaičių kalno, uždegant dažniau laužus ir nors tokiu būdu pagerbiant šio kalno didingąją praeitį…
Vakarinėje šia kalno dalyje yra prisiglaudę atšlaitėje nedideli šeimyniniai kapeliai. Jie, esą šventinti žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, šiuose kapeliuose yra palaidoti buvusių vietos dvarininkų giminės. Be jų, vietos žmonių pasakojimu, čia esą sulaidoti milžinai. Dar prieš keliasdešimt metų, vienam gyventojui tekę matyti šių milžinų griaučių dali žemės paviršiuje. Vien šlaunikauliai turėję, apie 1—2 metrus ilgio. Milžinai buvę rinktiniai senovės žemaičiai vyrukai. Jie buvę labai, aukšti ir ypatingai stiprus…
Dabar šie kapeliai aptverti sena tvorele, priaugę pilni medžių: eglių, drebulių ir kt. Senos eglės rudens vėjo linguojamos, tarytum, gailiai, gailiai verkia, primindamos seną legendą, kuomet šiam kalnui buvus išaušus, tikrai tamsi, nelaiminga diena. Buvę apsupę priešai iš visų pusių pili, žemaičių gynėjų skaičius kaskart mažėjęs ir gyvųjų dienos jau buvusios skaitomos valandomis, minutėmis. Pagalbos jokiu būdu negalėję iš niekur gauti. Buvus viena išeitis: arba žūti visiems pilies gynėjams, arba pasiduoti vergais priešui. Tačiau atsiradusios dvi dievo Perkūno tarnaitės, amžinos ugnelės saugotojos vaidilutės, kurios nuėjusios prie vyriausio pilies gynė jų vado drįso pareikšti:
— Mudvi galim!
Ir iš tisų, jos laimingai ištrūko iš pilies, pasiekė savuosius, pranešė apie baisią nelaimę. Tuoj drąsieji žemaičiai atsiskubino pilies gynėjams pagalbon, sustiprino juos dvasiniai ir medžiaginiai ir taip laimingai pavyko atremti, įžūlaus priešo puolimą. Nuo šių pilies išgelbėtojų šūkio ir kilęs šio kalno ir šios pilies vardas Medvėgalis…
Taip palengva ir vėl leidžiuosi žemyn nuo Medvėgalio. Atkeliavau į jį su tuščia, rudens vėjų išblaškyta galva, o pareinu perpildytas naujų minčių, sukeltų aplankius milžinų kapus, paslaptingą kūlgrindą, apsigynimo pilį. Iškyla prieš akis ir didingoji Lietuvos praeitis, jos garsas, nuskambėjęs per visą pasaulį. Garsios buvo tada pilys, narsūs jų, gynėjai, paslaptingi šventi miškai… Visa tai dabar jau paslėpta laiko glūdumoje. Apie tą garbingąją Lietuvos praeitį dabar bekalba tik senovės pilių likučiai, šimtamečiai vieniši ant laukų užsilikę girių galiūnai ąžuolai, milžinų kapai… Ta jų kalbą gili, paslaptinga. Šių laikų beveik visai nebesuprantama. Tačiau laikas ir toliau dirba savo naudai. Dar viena, kita metų eilė, ir iš jos žilosios praeities nebeliks net atsiminimų. Nebent tik apipelijusiuose, laiko dulkių apneštuose knygų lapuose būsimos kartos skaitys apie senąją mūsų tautos praeitį ir stebėsis jos puvusia galia, didybe…
Kasandra „Dievų, milžinų ir didvyrių kalnas” // Lietuvos aidas. – 1939, lapkr. 4 (Nr. 669), p. 6.