Palanga, Palanga, kas nėra girdėjęs apie tą musu kraszto garbų městelj! Daugis jį ira patis aplankę ir pasigērēję tumi, kumi ten galima ira pasigērēti. Bet musu zine apie Palangą tankiausiai ira vienpusiszka, uź tai gali bus ne pro szalį, jeigu asz, ką keliaudamas tame kampe pastebejau, czia suglausiu norint trumpai. Palanga guli iszilgui Baltmarinio pakraszczio, ir pasiskaido Ranzes upeliu į dvi pusi: pietinę naują, ir žieminę sena Palangą. Palanga turi labai sveiką orą ir daug grazoku namu. Prie to czia ira gera vieta pasimaudimui mareje: už tai czia kas vasarą suvažiůja daug svecziu netik isz Lietuvos, bet isz Lenkijos ir Maskolijos. Svecziai vaziůdami nů gelźinio kelio norint brangiai uzmoka vezējams, bet uz tai atsigaivina Palangos vandeniais ir oru; czia randa gražų darżą grapo Tiszkaus, iszpůsztą medžiais ir takeliais. Darže ira troba del muzikantu, kurie vasaros metą sveczius linksmina. Ira visiszkai neseniai pastatitas trobesis del szokimo, kur jaunůmenē, iszsimaudžiusi marěje, subega patripti kokį norint szokį. Taipo-gi ira parengtas nedidutis rumas del teatro. Girdejau, kad pernai czia buvęs ir lenkiszkas teatras tiktai lietuviszko nek’s patulaik nepasirupino įtaisiti. Kadagi czia oras ira labai sveikas, uż tai negirdēsi apie sunkias ligas; sako, kad ir maru metuse, kadą kitur Lietuvoje žmones mire kaip muses nů musmiriu, Palangiszkiai iszlikę gana givi ir sveiki. Tiktai plaucziu uždegimas czia tankiai atsitinka, ir tai su- prantamas ira daigtas. Oras pamarije ira itin atmainingas: tai drungnas tai vēl tůjau vēsus, tai karsztas tai vēl szaltas, tai sziltas tai vēl žvarbus. Staigu atmainai įvikstant juk ira lengvas daigtas persiszalditi ir gauti uždegimus. Palangoje gr. Tiszkus itaise trikliasinę mokslavietę, kur vaikai ira mokinami pagal kursą gimnazijos. Į tą mokslavietę pastoja vaikai jau pabaigę įžanginę mokslavietėlę, kurioje ira du atskiriu. Ta mokslaviete dar antri metai kaip ira įsteigta, bet jau sziandien turi 95 mokintinius, isz kuriu 64 Zemaicziai katalikai, o 6 Zemaicziai protestontai. Ar tai ne grazu, kad musu broliai taip paslankiai smeigiasi mokslavieten! Czia rasi jaunůmenę netiek isz Palangos apielinkės, kiek isz tolimesniu žemaitiszku parakviju; suvažiuja mokintinai isz parakviju Darbēnu, Vevirzēnu, Įlakiu, Laukuvos, Szkudu, Rietavos, Salantu, Gargzdu, Sedos, Mosiedzio; kiti sako esą atvikę ir nú Anikszcziu… Įsteigtojas tos mokslavietes rupinasi gauti savo mokslavietei gimnazinias tiesas, taigi neužilgu bene gausime czia progimnaziją, ir mazu nebereikės mokintiniams, baigusiems tą mokslavietę, isz naujo stoti ant kvotimo gimnazijon. Mokslai czia iszsiguldo vokiszkoje kalboje; izanginėje mokslavietėje tikėjimas ira skelbiamas lietuviszkai. Gr. Tiszkus savo piningais moka algas mokintojams, kuriu ira visu labu 6, ir důda stipendijas 10 mokintiniams. Mums ira labai meilu minēti apie taip gražius darbus p. Tiszkaus; gerai butu, jeigu musu visi ponai tame daigte pasistebetu į jo darbus ir taip pat daritu, tümet neilgai laukus musu żmoneliai apsiszviestu. Girdėjau, kad pone Bach nori Palangoje įtaisiti mokintuvę del mergaicziu, ir jos noras iszsipildisęs, jeigu atsiras szią vasarą ganetinai didis buris mergaicziu, norincziu stoti pas ją į mokslą. Geidžiame nůszirdziai tai gerai ponei pasisekimo: jinai bene praskins taką szvietimui mergaicziu, kurios tarp Lietuviu patülaik tankiausiai pasilikdavo be mokslo. Dük, Dieve, kad tevai suprastu, jog dukters reikia ligiai kaip ir sunus akinti ir kad siųstu jas mokslavieten. – Tame taip mažame mestelije jame givena į 1000 krikszczioniu, ir į 1500 zidu. randame dvi gintaro dirbtuvi, abiedvi ant nelaimēs ira zidu rankose. Taipo-gi visi darbininkai dirbtuvēse esą zidai. Isz gintaro-gi czia dirba karolius, apierankes, cigarturus, įvairias ziedikles, virdulius ir t. t. Taip tai padirbtus daigtus zidai tai pardavinēja musu zmonems, tai siunczią į Maskoliją, taipo-gi į Aziją ir Apriką tautoms, kurios tokiais daigtais pasimegia. Gailu, dideliai gailu, kad dirbtuves ira nelietuviszkose rankose; juk daugis ir darbininku Lietuviu czia galetu uzsipelniti kasdieninę dûną. O dabar vien tiktai żidai traukia pelną isz Lietuviu nerupestingumo ir nepaslankos. Ar-gi negalētu keli ukininkai susidėję atpirkti tiedvi dirbtuvi, ir taip iszkrapsztiti zidus isz tos bustinës? Lietuviai, meginkite, meginkite kibtiesi į pramonę tůmet jums neberupēs skaiditiesi zemēs lopgalius, pavalditus nů těvu; o taip daridami jus pratrinsite taką naujam musu kampe givenimui Ar-gi jums tumet nesiseks taip kaip zidams? Juk zidai – raszo kn. Barkauskas taja varta iszlaiko savo gimines ir szimtus darbininku prakaitaujancziu dirbtuvėje. Dēl to tai czia nera zidu szalavalku nei ubagu. Nesveikatninkus-gi arba amžiumi prislēgtus ir nebegalinczius dirbinēti zidai suglobia piningais isz izdo iszlaikos, į kurį iżdą kiekvienas szitą kas savaitę inesza pagal savo turtą. Dar reikia pasakiti, jog Palangoje ira pasztos ir telegrapo stancija. O kas ira labai akiva, tai įtaisimas telepono (tolkalbio), kuriùmi ira galima stovint Palangoje susisznekėti su Kretinga, Darbenais ir Gruszlaukiu. Czia pat ira ir tamoźne. Kitą kart czia buvusi pirmo skiriaus labai didele tamoźne. Kad kilus sevastopoliszkai karei (1853-1855) Maskoliai savo pardaviniu negalejo per kitą krasztą iszsiųsti į anapusrubeźį, tai pardaviniu didele daugibe ejo per Palangą į Prusus, ir tůmet redininkai tamoźnes susideję didelius piningus, kadagi, prekikai jūs darban ragindami davineje dovanas. Žinomas tai daigtas, kad ir musu zmones laimējo. Samdomi vežti pardavinius ar kitus atlikti darbus, Zemaicziai gaudavę gerą algą, ir labai tůmet prature. Juk ir sziandien visu omenije tebera anie praktu metai. Bet sziandien mažai to viso kas beliko. Pati tamoźne jau paversta į antrakliasinę. Reikia dar primesti, kad redininkai tamoźnes labai megdavę kitkart muszti kartas su svecziais mauditojais isz piningu; buvę czia ir tam tikri namai įtaisiti ir labai iszpůszti garbe Dievui nebeliko tos grožibės, kuri nevieną ant sikio isz turtingo padaridavo plikszu. Palanga buvo kitąkart garsiu istu, bet kad isz tos priežasties Riga daug kentėjo, apleista Palanga veikiai suniko: üstas pribirējo smileziu ir visai uzako. Ta pati Palanga buvo ir paviecziu Zemaitijos. Taipo-gi parakvija Palangos budavusi labai didele, joje sēdēdavę iki septinetai kuningu! 1858 m. pildami bulbes į rusį Palangēnai atkase kaszin kokią jůdmeną, itin nemažą plotą užimanczią, į du ketvirtainiu ülekczio: kuri tai buvo rudis, apdengianti pavidalą jēties ar bardisziaus, toliaus-gi ziurinėdami atrado tris bronzinius piningus, apvalius; vienas isz tu piningu gerai iszsilaiko ir turėjo ant vienos pusēs antraszą Oratio, o ant kitos buvo paveikslas ir vardas Antonino Pijaus; kitu du piningu jau buvo labai nů laiko nusidēvējusiu, vienas turējo antraszą Septimus Severus, o ant antro beveik kelios raides bebuvo pazimios; isz vienos puses buvo isztaisitas raitelis, o isz kitos galva imperatoriaus. Tus tai piningus nusipirkes nežinau koks ten redininkas, paskui-gi norėjo vietinis klebonas jus atpirkti ir atiduti į skarbą baźniczios, kad czia amžinai paliktu, bet užsiszokus rēdininkui ant labai didelios prekes piningai netape nupirkti, bet iszvežti į Lenkiją.” (Barkauskas.) Apsižvalgę Palangoje galime mesti akį į jos apielinkę; reikētu paminēti Birutės kalnelį, regimai sunesztą mares vandeniais ir aplinkui kaip vainiku apriestą puszēmis, kuriu keliatas nù mares pusēs ira pasvirusios sausżemio linkon tai per priežastį vēju, kurie vienval maźne puczia nů mares; reikētu paminēti apie koplitele, pastatitą ant pat virszaus kalnelio, plitinę ir labai meilingą iszveizdį turinczią; reiketu prikergti, kad ezia sziandien ateina musu žmones (katalikai ir liuteriszkiai), tankiai isz tolimu szaliu, pasimelstu Dievui ant to kalno, kur jeigu teisinga senuju szneka kad jau Jagaila įvede krikszczionistę Lietuvoje ir pastate koplitelę vardan szv. Jurgio ant Birutės kalno, ant szvencziu 4 d. kovo ir 23 d. balandžio susibēgdavo minios Prusu ir Latviu, suvesdavo daug arkliu ir jus aplink kalną iszkilmingai vadžiodavę melsdami Dievo, idant jis per uźtarimą Szv. Jurgio gelbētu jus nů limpancziu ligu ir antpůlimo vagiu. Tądien aukaudavo Dievui isz vaszko nulipitus visokio didumo arklius, koźnas pagal savo iszgale: vieni didesnius o kiti mažesnius; artojai-gi dējo akēczias, zambrius ir kitus ukes inagius, o ukininkės verszius, parszus ir kitus vaszkinius padarus”. (Kn. Barkauskas.) Stabmeldistei tebevieszint ta vieta buvusi apaugusi miszkais, ir ant taip vėliaus vad. Birutes kalnelio degusi amžinai ąźuline malka kurstoma ugnis; tą ugnį kurste vaidilutes, skaisczios mergaites, kurios pasižadēti turēdavo neisztekesen- czios uz viro. Tarp tokiu mergaicziu buvo ir Birute, kurią Keistutis pamatęs pamilējo ir vede. Lasickis sako, kad ant Birutes kalnelio stovējusi statula dievaiczio, kurią Gediminas nusiuntęs į Vilnių. – Į ketvirtą verstą nů Palangos vaziůjant į Darbēnus miszke ira du kriziu, vadinamu Burbos križiais. Bene bus jiems vardas dútas nů pastatitoju. Tadu ženklu žmonėms primena labai skurdžią gadinę. Kilus karei su Karoliu XII, 1703 ir 1710 m. czia smarkiai daug zmoniu iszpjově marai. Kuningai ir zmones iszbēgo isz mestelio ir jieszkojo miszkuse globos nů mirio palindę po pusziniu szaku. Ten tai kad kas valandą mirio laukianczius žmones palinksminti ir pastiprinti, kuningai pastatė aukurus dēl laikimo misziu ir maldavimo Dievo, idant atitrauktu taip skaudžią riksztę. Palaikai skúmēs, kuri dēvēta tümet aźůt aukuro, ir sziandien (1870 m.) tebēra artimame Palipgiriu kaime. Zmones mestelije ir kaimüse givenantiejie turēdami angsztus ir menkus gi- venimus isz priežasties smiltētos ir liesos žemes, stokos ganiklu ir peiktino menciaus szieno, vercziasi zvejokle ir važinėjimu į anapusrubeźį ir į ůstmesezius, ir túmi tiktai iszlaiko savo givastva. Turtingesni ukininkai turi savo valtis ir reikalingą daugi tinklu, pritaikinamu prie metu laiko ir menciaus zuvies, ir praauszus pavasariui leidžiasi į marę nesibijodami pražuditi givasti. O beturcziai, kurie neturi nei savo valcziu nei tinklu, su anais susitaiso ant iszligtu įtarcziu, arba vēl gaudo pamariůse gintarą iki vēlam rudeniui, o neretai ir žiemą, taip kad iszējusiems isz vandens apledija drabužiai, bet ju sveikatos tai nepagadina. Prie tos paglobos, kurią suteikia žvejoklē ir gaudimas gintaru, czia žmonėms mare padůda ir kitą branginamą paszalpą kerpes, kurios taip ira naudingos smiltingai žemei ir pievai, jog nei vienas givůliszkas mēszlas jam priligti negali. Tokiu tai mēszlu vietiniai giventojai, Labiausiai-gi beturcziai, kurie negali iszlaikiti nei mažu laidariu ir nei vienos karves, įkreczia ir pasinaudoja žemę del rugiu ir vasarojaus, o labiausiai bulbiu.” – Taip tai rasze kn. Barkauskas, klebonas Palangos 1870 m. O toks zmoniu padējimas ir sziandien neat- simaine. Lieka man prie to tiktai pridurti vieną dar ar kitą daigtą. Palangos parakvijoje visi valsczionai ira palaidiejie zmones”. Kad jiems pirm 13 metu apskelbta, jog reikes nů p. Tiszkaus imti kantraktą, jie spardesi sakidami, kad jie tą žemę użgivenę, kad czia ju esanti tēviszkē ir kad zemē esanti ju turtu; antra pus jie pasidůdą ant valios viresnibes. Taigi pasidave į sudą. Žmonės daug skatiko iszbarstē. Tai matidamas gr. Tiszkus pasikviesdinęs pas savę tulus iszmintingesnius ukininkus. Ukininkai priesz kitus gudusiesi, kad jiems žeme esanti negerai paskaidita ir kad grapas dideliu reikalaujas mokescziu; grapas-gi ketinas suligti su ukininkais, jeigu jie norētu geruju tame daigte pasikalbēti. Bet žmonės nugirdę, jog ponas nori su žmonėmis suligti, taresi jog jau ponui kelines numause” ir už tai varē bilą iki galo. Galas-gi buvo verksmingas: žmones iszmetita isz givenimu; verke nevienas pasimatęs ant plino esąs lauko. Į vietą zmoniu daugiur atsisedo Vokietis ar Latvis. Kad szimet ant szv. Jurgio sukako 12 metu nů emimo kantrakto, reikejo satarmę su ponu atnaujinti; daugumas zmoniu lukējo, kad viresnibe uź jus użźsistos ir kantraktu neēmē; žinoma, kad tokie atliko be vietos; kitur vēl pasikiszo susedai, kurie daugiaus ponui siule, ne kad norejo ar galėjo moketi pirmiksztis randauninkas, ir taip szis besitardamas poną „nuligti”, turējo ar brangiaus mokēti ar iszeiti isz namu. Galime numaniti, jog tokiu budu czia daugis givetoju givena labai vargingai, ir nejstabu, jeigu jie tankiai eina per rubezių ir nesza degtinę isz Prusu nes tokiu keliu gauna sziokį tokį pelną ir givastį savo iszlaiko. Ant galo reiki dar vieną buitį paminēti, kuri ira labai pamokslinga musu kraszto zmogui. Palangos parakvijoje buvo keliatas pasiturincziu ukininku, kurie turėjo keliatą szimtu rubliu susikraupę. Ant savo nelaimes jie paklause zidu, praszancziu, kad jiems tus piningus uz gerokas palukanas paskolitu. Keliatą metu zidai mokējo palukanas ne piningais bet pipirais, degucziais (brēźukais), silkēmis, žvakēmis ir kitais nekais, kuriùs parokavo didžiu daigtu. Ant galo susitarę zidai apskelbe, jog jie prakiszę savo turtus. Namai jau pirm to buvo ant svetimo vardo aprasziti, pardaviniai taipo-gi, ir szitai zidai isztrauke pasijukaudami vieni į Ameriką, kiti kitur kur, o musu zmones vēl paliko vargszais ir driskiais. Aiszku, jog reikia saugotiesi zido kaip ugnies: jis juk siurbele; prigulęs žmogų apgrinis ir paleis pliku.
J. Šliūpas „Palanga” // Aušra 1884 m., nr. 7-8, p. 260-267.