Kategorijų archyvai: Alytaus apskritis

Alytaus apskritis – naujas Lietuvos administracinis vienetas, įkurtas nepriklausomo gyvenimo pradžioje iš kai kurių Trakų, Marijampolės ir Kalvarijos apskričių valsčių. Jos teritorija išsidėsčiusi abipus Nemuno, kuris apskritį dalija į rytinę, arba vilniškę, dalį ir vakarinę arba Sūduvos.
Amžių būvyje abidvi šios apskrities dalys turėjo savitą, skirtingą gyvenimą. Carinės Rusijos laikais Alytaus apskrities nebuvo. Suduviškė dalis priklausė vadinamajai Lenkų karalystei, vilniškė — Trakų apskričiai.
Alytaus apskrities vakarinė dalis apima didžiųjų Sūduvos ežerų (Dusios, Metelio, Obelijos) sritį; rytuose nuo rytinės dalies skiria Nemunas, pietuose yra Seinų, vakaruose ir šiaurėje Marijampolės apskritys. Šiaurinė dalis lyguma ir žemuma, pietinės dalies žemės paviršius kalvotas; yra daug ežerų.
Alytaus apskrities žemė viena gražiausių Sūduvoje; ypač gražūs ežerai, jų pakraščiai, Nemuno krantai.
Alytaus apskrities grožį vaizdžiai yra aprašęs Antanas Žmuidzinavičius. Štai keletas ištraukų iš jo raštų:
,,Kiek toliau ir aukščiau, einant prieš Nemuno srovę, ima kilti miškingi krantai ir sudaro tikrą aukštų kalvų, klonių ir griovių labirintą. Žiūrint į tą vietą iš toliau, atrodo, kad tie miškingi kalnai ir krantai tai lyg Nemunui vartai, pro kuriuos jis suspaustas rūsčiai veržiasi priekin. Tame aukštumų miške medžių įvairumas nepaprastas: ąžuolai, liepos, uosiai, guobos, skirpstai, skroblai, beržai, obelys, kriaušės, šermukšniai tik mirguliuoja. O rudenį, kai paglosto lapus pirmoji šalnelė, pamatysi ten tokią spalvų įvairybę, kurios kitur kur pasaulyje neieškok – vis tiek nerasi. Tas kalnuotas miškas, pagaliau pagavęs savo glėbin gražų Radžiūnų piliakalni, pavydulingai paslepia ji savo tankumynuose ir baigiasi. Toliau jau eina gražiosios Suvalkų Dzūkijos laukai: Radžiūnų, Likiškių, Jurgiškių, Luksnėnų kaimų derlingi ir žavūs kalneliai. Išėje iš miško, sustokime kad ir ant Likiškių kalno ir pietuose ir vakaruose išvysime Nemunaičio pakrantes, Obelijos, Metelio ir Dusios ežerų klonius, tolimus Seirijus, Miroslava, Balkūnus, Simno aukštumas, Krokialauki, Daukšius, Iglauką, Palių lygumą… Tų vaizdų jūs niekad neužmiršite.
Jeigu tu geologas, tai stačiuose Nemuno krantuose pamatysi puikiausius diliuvijaus sluoksnius: čia stambus žvirgždas, čia raudonas molis, melsvas šlynas ar baltutėlis smėlys. Viskas gražiai susiklostę aiškiomis juostomis. Kitur tavo akį patraukia gamtos suversti akmenys arba titnagu krūvos. Tik imk ir tyrinėk. Jeigu tu archeologas ar istorikas, tai rink panemunio smiltynuose, milžinkapiuose, piliakalniuose žmonių kultūros paminklus: titnago strėles, peiliukus ir skustuvus, akmens kaltus ir kirvius, gintaro papuošalus, raštuotas urnas, žalvario ir geležies įvairiausius daiktus, pradėdamas kasdienio gyvenimo įrankiais, baigdamas prašmatniais ginklais ir karių aptaisu. Čia, žemės paviršiuje ar pasikasus kiek giliau, slypi šio krašto gyventojų istorija nuo seniausių iki paskutinių laikų. O čionykščių žmonių trobesiai, drabužiai, papročiai, tradicijos, dainos – tai lietuvių liaudies darbštumo ir kūrybingumo liudininkai, lietuvių kultūros dokumentai. Jeigu tu gamtininkas, tave stebina flora ir fauna. Ant stačių krantų snaudžia išdidūs ąžuolai ir karūnuotos pušys, medžiai-karaliai, taip gražiai atvaizduoti M. K. Čiurlionio paveiksluose. Tai 6 Nemuno sargai. Atokiau, atšlaitėse, garbiniuoti krūmai puošia krantus ir slepia čiurlenančius šaltinius. Tuose krūmuose, atkrančių miškuose ir pačiose pakrantėse gieda lakštingalos, kikiliai, musinukės, kukuoja gegutės, švilpauja bakučiai ir volungės, cypauja nuostabūs tulžiai”.
Archeologiniai paminklai, ypačiai panemunėse, rodo, kad ši Alytaus apskrities dalis buvo gyvenama dar prieš Kristaus gimimą ar pirmaisiais amžiais po Kristaus. Seniausios gyvenvietės: Krikštonys, Rumbonys, Liškiava, Aniškis, Seirijai ir kt. Seniausieji gyventojai sūduviai-jotvingiai, XIII a. išnaikinti. Jiems išnykus, ši Sūduvos dalis XIV ir XV a. retai tebuvo gyvenama. Tada čia tęsėsi didžiulės girios. Iš jų pažymėtina Alytaus-Nemunaičio didmede (didgiris), nuo Alytaus-Nemunaičio rytuose ligi Lieponės upelio ir Vištyčio ežero vakaruose. Valdovo administracijos atsiųsti miško sargai sekėjai (osočninkai) žiūrėjo miške tvarkos, sekė žvėrių laikymosi vietas bei lizdus ir atlikdavo paruošiamuosius medžioklės darbus. Šios didžiulės didmedės pakraščiuose, dažniausiai arčiau Nemuno, pradėjo kurtis žemdirbiai. Prieš 1500 m. įkurti Simno ir Metelių dvarai, nemaža kaimų: Balkasodis, Vosbučiai, Pupasodis, Dzirmiškė, Talkūnai, Mankūnai, Piliakalnis, Mociškėnai, Semeniškiai, Milastonys, Obelijos dvaras ir kt. 1547-1560 m. karaliaus matininkai nustatė pastovias sienas dvarams, kaimams ir valakininkams. Įsikūrė Nemunaičio seniūnija, Simno ir Metelių dvarai, vėliau virtę seniūnijomis. Lietuvos girių surašymo metu (Gregorijaus Valavičiaus) Alytaus – Nemunaičio didgiris traukėsi net už Dusios ežero ir Bambenos upės; jo galas siekė Prūsijos sieną.
Pietuose traukėsi Merkinės girios Sūduvos dalis, teikusi ne tik medieną, bet naudinga ir medžioklės ūkiui. Ją saugojo vartai, buvo 8 varos, tačiau jau Valavičiaus laikais stumbrų nebebuvo. Tuojau po revizijos giria buvo paskirta kolonizacijos reikalams ir pamažu iš žemėlapio išnyko. Jau I valstybės padalijimo metu jos kaip ir nebuvo, be kelių nelabai reikšmingų miškelių. Dabar ši vieta viena iš nemiškingiausių Lietuvoje.
Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Alytaus aps. vakarinėje dalyje buvo 8 valsčiai: Miroslavas, Seirijai, Simnas, Krokialaukis, Liškiava, Rumbonys, Ūdrija, Meteliai. Vėliau administracija buvo pertvarkyta: šie valsčiai buvo nedideli ir jų gyventojams nebuvo lengva administraciją išlaikyti. Palikti tik Miroslavo, Seirijų ir Simno valsčiai.

23Spa2024
Nuo Margerio kalno

Iš lietuvių inteligentų nemaža atsiras tokių, kurie yra matę garsias savo grožybėmis vietas tolimo Kaukazo ir Krymo, kurie yra buvę užsienyj, viešėję Ryme, Neapolyj, Paryžiuje, išvažinėję visą Europą, bet ar daug rasis tokių, kurie butų aplankę nors gražiausias mūsų mažos Tėvynės-Lietuvos kerčias? Savo kūdykybėje beveik kiekvienas is mus didele atidžia…

Peržiūrėti daugiau
Kategorijos Alytaus apskritis Alytaus rajonas
23Rgs2024
Merkinė

Merkinė. Trakų pav., Vilniaus gub. ant krantų Nemuno, Merkio ir Stangos stovi Merkinės, miestelis vadinamas rusiškai ir lenkiškai Mereč. Gyventojų miestelyje apie 3000 abiejų lyčių, daugiausiai žydų, kurių rankose visa prekyba be-to yra dar ir viena lietuviška sankrova bet ji, kaip girdėti, baigia paskutines savo amžiaus dienas. Miestelis turi gana…

Peržiūrėti daugiau
Kategorijos Alytaus apskritis Varėnos rajonas
17Lie2024
Mūsų praeities paminklai

Pagal P. Tarasenkos raštus Mūsų praeities paminklai. Nemaža poetų, lietuvių ir svetimšalių, yra apdainavę Lietuvos praeitį, nemažą mokslininkų daugel metų tyrinėjo Lietuvos istoriją ir jos senovės liekanas; bet dar be abejo, daug senovės paminklų nėra palietę nei poetų plunksnos, nei mokslininkų kastuvai — juos mūsų visuomenė yra pamiršusi. Liūdnas mūsų…

Peržiūrėti daugiau
Kategorijos Alytaus apskritis Alytaus rajonas
24Bir2024
Rumbonių valdovai ir vaiduokliai

Rumbonių valdovai ir vaiduokliai. Tarp Alytaus ir Punios šilo, Nemuno pakrantėje glūdi Rumbo­nių bažnytkiemis. Greta jo — to paties vardo dvaras. Tai nuošalus Dzūkijos kampelis, tylus, romantiš­kas, senovės legendomis ir pada­vimais apipintas. Čia pat stūkso Piliupio (Rumbonių) piliakalnis. Senovės pada­vimai byloja, kad šis piliakalnis buvo supiltas kunigaikščio Margio, Punios valdovo…

Peržiūrėti daugiau
Kategorijos Alytaus apskritis Alytaus rajonas
18Geg2024
Iš Punios apylinkių praeities

Iš Punios apylinkių praeities. Baigdamas vidurupį, Nemunas išplaukia iš aukštų kalvynų į lygumas, padaro sudėtingas kilpas. Daugiau nei penkiasdešimt kilometrų išrangydamas vagą, jis nuo Punios iki Birštono tiesiu keliu pasistumia vos nepilną dešimtį. Nemunas čia teka įvairiausiomis kryptimis, ne kartą netgi pasuka atgal į pietus. Iš pradžių kairiuoju sukimu upė…

Peržiūrėti daugiau
Kategorijos Alytaus apskritis Alytaus rajonas
10Geg2024
Gilšės ežero paslaptis

Šarūno legenda Gilšės ežero paslaptis. Gražioje Dzūkijoj Merkinės valsčiuje netoli Subartonių kai­mo yra neaukštas kalnas. Dzū­kai jį vadina Šarūno kalnu ir dažnai eidami pro šitą vietą se­nesnieji dzūkeliai baimingai žegnojasi prisiminę kadaise buvusį galingą, bet kartu ir la­bai žiaurų Dzūkijos valdovą Šarūną, kuris gyveno ant šito kalno ir su šalies…

Peržiūrėti daugiau
Kategorijos Alytaus apskritis Varėnos rajonas