Šarūno legenda
Gilšės ežero paslaptis. Gražioje Dzūkijoj Merkinės valsčiuje netoli Subartonių kaimo yra neaukštas kalnas. Dzūkai jį vadina Šarūno kalnu ir dažnai eidami pro šitą vietą senesnieji dzūkeliai baimingai žegnojasi prisiminę kadaise buvusį galingą, bet kartu ir labai žiaurų Dzūkijos valdovą Šarūną, kuris gyveno ant šito kalno ir su šalies gyventojais elgėsi kaip su gyvuliais. Daug metų vargo Dzūkijos šalies gyventojai su juo iki jis sunkią bausmę iš dangaus užsitarnavo, ir pagaliau Dievas jo pilį, jį ir jo kariuomenę žemėje prasmegdino. Tik pasaulio pabaigoj iškils žemės paviršiuje galingas Šarūnas atkentėjęs sunkią bausmę.
Ir dabar — pasakoja seneliai — kiekvienais metais, Joninių naktį galingas Šarūnas pasirodo šitam kalne ugniniu raiteliu pasivertęs, auksiniu kardu bemojuodamas. Tada tame kalne girdėti lyg kas gailiai vaitoja, staugia… Daugelis kalba, kad Šarūno kalne ar apylinkėj grįždamas 1812 metais į Prancūziją Napaleonas su savo armijos likučiais paslėpė savo lobius — gryno aukso skrynią. Daug kas bandė šitų lobių ieškoti, bet niekur niekas nerado, ir tie dideli lobiai dar ir dabar kur žemėje rūdyja, sako užkeikti jie yra ir jų niekas neras, tik tamsiais rudenio vakarais jie vaidinasi praeiviams, ir ne kartą grįždami Subartonių bernai iš vakaruškų matę tą užkeiktą auksą degantį, ten, didžiulio raisto tankumynuose neišžengiamuose liūnuose, kur senovėje telkšojo ežeras vadinamas—Dzidziuliu, sako liepsnoja pinigai, o prie jų sėdi keturi kipšai ir kursto ugnį.
Gilšės ežero paslaptis
Prie vieškelio vedančio į Masališkes, netoli Pagilšių kaimo yra 3 ha paslaptingas ežeras Gilšė. Senų žmonių pasakojimais, seniau ten ežero nebūvą, toje vietoje kur dabar ežeras, stovėjo garsaus bajoro dvaras. Bagotas bajoras buvo, ir jis turėjo gražią dukterį; kai atėjo laikas dukteriai ištekėti, jai ėmė pirštis daugybė piršlių — gražių ir bagotų, jos panorėjo ir vienas neturtingas kaimo bernų, bet norint bajoro dukterį, reikia turėti daug turtų, o jis jų neturėjo. Ir štai jis sumano nueiti po tiltu ir pasergėti važiuojančius tuo keliu turtingus pirklius. Vieną naktį jis nužudė kelis pirklius, pagrobė jų turtus ir pasipiršo bajoro dukteriai. Po kiek laiko įvyko jų vestuvės, bet neilgai jaunieji džiaugės savaja laime, po septynių dienų, sako, jaunųjų dvarą aplankė didelė nelaimė.
Tą naktį bajoro dvare nakvojo kunigas. Miega kunigas ir sapnuoja būk jį kas kelia, — Kelkis, jam sako paslaptingas balsas, ir važiuok į namus. Pakilo neramus kunigas su tarnu apsirengė ir išvažiavo. Važiuoja jie ir girdi smarkų bildesį, tik štai atsimena kunigas, kad jis pas bajorą pamiršo stulą ir brevijorų. Grįžta atgal. Sugrįžta atgal ir mato keistą, reginį — ten, kur stovėjo pirmiau bajoro dvaras, daba telkšojo, bangavo ežeras. O kunigo stula su brevijorum prie krašto plaukiojo ant staliuko išplaukę iš dugno.
Nuo to laiko banguoja čia ežeras. Tik tyliais vasaros vakarais, per vilnis matosi paskendę bajoro dvaro rūmų bokštai, ir girdėtis varpų gaudimai.
Valentas A. Gilšės ežero paslaptis // Diena. – 1934, Nr. 46, p. 2