Gražiųjų ežerų paslaptys. Gražioji rytų Aukštaitija labai turtinga ežerais, Zarasų, Utenos, Trakų apskrityse ir Ukmergės aps. rytinėje dalyje kiekviename valsčiuje yra keletas ar keliolika ežerų. Tačiau neginčijamas šios srities rekordas priklauso Molėtų valsčiui. Jei giedrią dieną įlipsi į aukštą Molėtų bažnyčios bokštą, pamatysi nuostabų reginį. Aplinkui spindi, žvilga dideli ir maži ežerai, apvalūs, pailgi, vingiuoti ir šakoti. Iš bokšto aukštybės plika akimi galima suskaičiuoti apie 30 ežerų. Bet „ne tiek saulės kiek pro langą“, sako sena patarlė. Iš viso Molėtų valsčiuje yra apie 100 ežerų. O kokie gražūs, skambūs jų vardai: Juodųjų ir Baltųjų Lakajų, Bėbrūnų, Kertojų, Išnarų, Raršių, Stirnių, Durių, Galonės, Lokės, Ilgio, Virinto ir t. t.. Ir kiekvienas turi savotišką istoriją, visi apipinti legendomis, pasakomis, senų žmonių padavimais.
Prie Dubingių — Molėtų vieškelio sliūkso didelis ežeras, vadinamas Ežere. Bet seniau ji vadindavo Laumių ežeru, nes nuo jo gavo vardą ir prie ežero stvoįs Laumenų kaimas. Seniau Laumių ežeras buvo laikomas pakerėtu, pavojingu. „Vaikai, neikite į Ežerę laumės pagaus! Nemaudyk arklių Ežerėje — laumės suskiu apleis! Negirdyk karvių Ežerėje — laumės pieną atims!“, perspėdavo senieji piemenis ir bernus. Mat, ežere buvo gausybė laumių, labai žiaurių ir kerštingų. Žmogus maudo ežere arklius — laumės savo seilėmis patepa kanapas. Arkliai gauna suskį, sulysta ir nugaišta. Įbrenda į ežerą karvės — laumės iščiulpia pieną, ir karvės užtrūksta. Besimaudantiems laumės savo ilgais plaukais supančioja rankas ir kojas, ir šie turi skęsti. Kartą vienas bernas nutarė pasijuokti iš laumių. Jis buvo drąsus, stiprus, geras plaukikas, nesilsėjęs perplaukdavo Siesarties ežerą išilgai. Bet čia vos nuplaukė keletą sieksnių, riktelėjo „gelbėkit!“ ir nuskendo — laumės įtraukė.
Užtat laumėniškiai mieliau eidavo į tolimesnį Ilgio ežerą maudytis, o Ežerės vengdavo iš tolo. Ir pirčių nestatydavo Ežerės pakrantėje. Nes jose besimaudant iš ežero ateidavo laumės ir žiūrėdavo pro langelius. Kurį pamatydavo nuogą — tam bėdos neišvengti. Savo žvilgsniais vyrus laumės apleisdavo ligomis, moterims atidavę vaisingumą. Bet ir dabar Laumių ežere maudytis gana pavojinga. Jis visas prižėlęs vandens vijoklių ir keistų maurenų. Tie augalai, lyg kokie tinklai brendančiam pinasi tarp kojų, plaukiančiam trukdo judesius. Į tokius spąstus patekęs ir geras plaukikas nebegali pajudinti rankų nei kojų, išsimuša iš jėgų ir turi skęsti. Tas žoles žmonės vadina laumių kasomis.
Toliau tyvuliuoja gražus Lokės ežeras. Seneliai pasakoja, kad toje vietoje seniau buvo girios, tarp jų aukštas kalnas, o ant jo pilaitė. Kartą girioje pasirodė didelė lokė, meška. Žmonėms ir gyvuliams ji nieko nedarydavo. Kopinėdavo iš drevių medų, rankiodavo uogas, kai pamatydavo uogaujančias moteris, atimdavo krepšelius ir surydavo uogas. Sužinojo pilaitės valdovas ir išėjo lokės medžioti. Surado, užsimojo mesti ietį, o lokė žmogaus balsu sako: „Nežudyk manęs, nes aš esu užkeikta kunigaikštytė. Leisk gyventi tavo girioje, kol baigsis užkeikimas. O jei mane nužudysi, didelė nelaimė ištiks tave ir tavo pilį“. Piktoji ragana tu esi! — suriko valdovas ir smogė ietimi lokei į krūtinę. Kai ši griuvo, sudrebėjo žemė ir visa giria, kalnas ir pilaitė prasmego, o toje vietoje atsivėrė ežeras, kuri žmonės praminė Lokės ežeru. Sako šv. Jono naktį ir dabar iš ežero iškyla milžiniška lokė ir rauda žmogaus balsu, bet gaidžiui pragydus, ir vėl pasineria į gelmes.
Legendos sako, kad panašiai atsirado ir Lakajų ežerai. Čia girioje gyvenusios dvi laumės, kurios laikiusios savo namuose šimtus žalčių ir lakindavusios juos pienu. O apylinkės gyventojai nuolat turėjo nešti laumėms pieną jų žalčiams lakinti. Už tai laumės kerėjimais ir žolelėmis gydydavo žmones ir gyvulius nuo įvairių ligų. Tačiau žmonėms įgriso nuolatinė pieno duoklė. Laumes jie praminė pieno lakėjomis. Vieną vasarą, kai karvės mažai pieno duodavo, žmonės visai atsisakė mokėti laumėms duoklę. Tada laumės apleido jų gyvulius ligomis: karvės visai užtrūko, arkliai, jaučiai ir avys gaišo. Įpykę vyrai apsiginklavo ir nutarė laumes nugalabyti. Kai jie atėjo į mišką, laumės juos pasitiko grasinimais. Bet vyrai nepabūgo ir puolė jas sugauti. Tada laumės išsitraukė iš užančių po žaltį ir juodaplaukė metė žaltį į dešinę, baltaplaukė į kairę, o kur žalčiai nukrito, ten atsivėrė ežerai. Juose nugrimzdo miškai, dirvos ir pievos, o laumės pranyko. Tuos ežerus žmonės praminė Juodosios Lakėjos ir Baltosios Lakėjos vardais.
Išnarų ežeras tą pavadinimą gavęs dėl to, kad senovėje iš visų apylinkės miškų pulkai gyvačių šliauždavo prie to ežero ir į jį sumesdavo savo išnaras. Bėbrūnų ežere senovėje buvę labai daug bebrų. Seniau Bėbrūnų, Lakajų, Stirnių ir kiti ežerai priklausė Giedraičių valdovams kunigaikščiams Giedraičiams, kurie griežtai draudė bebrus medžioti. Už nušautą ar spąstuose sugautą, bebrą brakonierius bajoras turėdavęs sumokėti 100 auksinių, o mužikui už tą nusikaltimą įkirsdavo 100 rykščių. Vėliau šie ežerai buvo padovanoti Giedraičių ar Inturkės bažnyčiai, išnuomoti Vilniaus pirkliams, o šie ir išnaikino brangius žvėrelius. O Galonės ežeras nukritęs iš oro. Kartą užėjęs baisiai didelis debesis. Žmonės išsigandę, kad jis neprakiurtų lyti arba ledais kristi ir meldę dievus nušalinti tą nelaimę. Bet debesis vis didėjo. Vienas senelis pasakęs: jei kas atspėtų to debesio vardą, tai jis nukristų, virstų ežeru. Žmonės ėmę spėlioti, įvairius vardus minėti. Pagaliau vienas sušukęs: „Ot, baisybė! Slenka, slenka ir galo nėr“. Staiga debesis nukrito ir pavirto ežeru. Mat, jo vardas buvo Galone.
Dar viena Malėtų apylinkės įdomybė, tai nepaprastas laukų akmenuotumas. Didelių ir mažų akmenų čia milijonų milijonai. Visos dirvos jais nusėtos, didžiausios krūvos sukrautos. Tai vis ledų gadynės palikimas. Bet seneliai porina, kad tuos akmenis velnias čia pasėjęs. Mat, kažkoks ponas, kuris valdė visą apylinkę, kartą su tuo velniu varęs biznį ir jį prigavęs. Velnias supykęs ir visus jo laukus prisėjęs akmenų, kurie kasmet dygsta, kaip javai. Ir tikrai velniška sėkla: ūkininkai kiekvieną rudenį ir pavasarį talkomis renka akmenis, kaip rinko jų tėvai ir seneliai, bet visų išrinkti vis negali.
Baliūnas K. Gražiųjų ežerų paslaptys // Sekmadienis. – 1939, Nr. 4, p. 3
