Svobiškėlio akmuo

Svobiškėlio akmuo

Svobiškėlio akmuo. Kas Lietuvoje nežino senojo Puntuko! Amžiai giliai suraukšlino akmens-senelio veidą. Gulėdamas šaliakelėje, jis matė daug Lietuvos sūnų džiaugsmo ir nelaimių. Tik gamtos nebylys tyli: pilkas, šaltas granitas. Nieko nesako nė tos gilios raukšlės, kuriomis išmargino jį slaptosios jo mintys.

Tyli ramusis senas Puntukas. Tyli ir kiti garbingos praeities paminklai, išmėtyti po plačius Lietuvos laukus, po tankius jos miš­kus. Tyli ir Puntuko brolis — Valiulis, toks pat granitinis did­vyris, nuklydęs į tamsų mišką. Tyli, nors ne mažiau už Puntuką galėtų papasakoti apie senovę savo ženklais, kuriuos žmogaus ranka iškalė ant samanotų jo šonų.

Valiulio akmuo guli bene Svobiškėlių miške Aluntos val. Ute­nos ap. pietų šone kalnelio ežero pakrantėje. Viršuje žemės Valiulis yra 4 metrų ilgio; pietų gale 3 metrus pločio, šiaurės gale per 1,5 metro; aukščio šiaurės gale per 1,5 metro, pietų gale iki 1 metro sulaibėja. Didelis jis ant žemės, bet dar daugiau jo slepia juodoji žemė. Seniau jis buvęs dar didesnis ir aukštes­nis; vakarų pusėje aiškiai matyti nuskeltas jo šonas. Ar žaibas tai padarė, ar neišmanėliai žmonės, nebrangindami senovės, girnas iš jo nusikalė.

Užklydusį čia keleivį gana intriguoja aiškiai matomi iškalti ženklai paslaptingais simboliais. Vakarų pusėje iškaltas sulenktas lankas ir vylyčia, nukreipta į rytus. Ženklų didumas apie pusę metro. Rytų pusėje iškaltas pailgas skritulys, trijų ketvirtadalių metro diametro, o viduryje jo saulė su spinduliais, mėnulis ir kryžius. Buvę ir daugiau kaltų ženklų, tik jų dabar nebesimato.

Aplink Valiulį daug kitų akmenų. Jei nupieštume jų schemą, pravesdami vidurines linijas tomis vietomis, kur daugiau akmenų, gautume keturkampį su apskritumu šiaurėje, Valiuliu viduryje ir atvirumu į pietų pusę ežero link.

Tą didakmenį žmonės iš senų senovės vadina Valiuliu. Ko­kios apie jį ir jo ženklus pasakos? Juk yra jų, jei kartkarčiais, po juo kasasi, ieškodami užraustų lobių, užkeiktų brangenybių.

Miega Valiulis, samanomis dengdamas savo ženklus. Ramiai teliūskuojas pakalnėje ežerėlis, ramiai šlama aukštų medžių la­peliai apie gilią tos šalies praeitį. — 12. III. 21.

P. S. Valiulio vardu daug žmonių vadinasi. Yra ir Valiulio kalnelis Jodonių pabalėje pakelėje iš Svėdasų į Kamajus. Vokiečiai ant šio piliakalnio suvežė mūšiuose žuvusius; padarė bendrus ka­pus. Tai jis aprašytas Vaižganto „Pragiedrulių“ III tome. Malaišių pakluonėje per kilometrą nuo to Valiulio ir Piliakalnio yra trečias didžiulis Lietuvos akmuo, vadinamas Juodžiaus akmeniu. Deksnių (Svėdasų par.) dievdirbis Tumas pagarsėjęs, perskeldamas jį be ugnies; taip sau, bereikalo. Nuo jo „Pragiedruliuose“ — Juodžiaus Kelmas.

Tarasenka P. Valiulio akmuo // Mūsų senovė (Tilžė). – 1921, t. 1, kn. 2, p. 79-80;