Kategorijų archyvai: Utenos apskritis

A. Tyla "Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes" // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 22-33; Šio straipsnio tikslas — nustatyti, kada pirmą kartą rašyti­niuose šaltiniuose buvo paminėtos atskiros Aukštaitijos nacionalinio parko gyven­vietės, ir tuo būdu bent apytikriai spėti jų amžių. Pirmiausia, norint išryškinti parko teritorijos strategi­nę, ekonominę ir administracinę padėtį…

R. Rimantienė "Draustinio archeologiniai paminklai" // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 16-21; Tuo tarpu dar sunku pasakyti, kada Ignalinos krašte pirmieji žmonės įkūrė savo sodybas. Tačiau naujajame akmens am­žiuje, t. y. III tūkstantmetyje pr. m. e., jiems šios apylinkės jau buvo pažįstamos. Tai rodo to laikotarpio akmeniniai kirvukai, rasti pavieniui…

Č. Kudaba "Ignalinos landšaftinio draustinio gamtiniai bruožai" // Ignalinos kraštas 1966 m. p. 7-15; Ignalinos landšaftiniu draustiniu buvo paskelbtas nuošalus, beveik dvylika tūkstančių hektarų apimąs, kalvotas, miškais apaugęs, ežerais labai turtingas plotas, esantis į vakarus nuo Ignalinos miesto. Jį sudaro Dringių, Baluošo, Lūšių, Asalnų, Ūkojo ir kitų mažesnių ežerų apylinkės….

A. Vaidevutis "Stelmužė paslaptingųjų ąžuolų karalija" // Ūkininko patarėjas 1932 m. rugpj. 26 (34), p. 7 Keletą žodžių apie Stelmužę, apie pa­slaptingų ąžuolų karaliją, apie vaidilų žemę. Nuo Zarasų, maždaug .2 km. į šiau­rę, yra senas Stelmužės dvaras. Tas dvaras, gal būtu visai pamirštas, jei ne tas ąžuolas, kuris viešpatauja…

Teofilis Tilvytis "Gražus mano Tauragnai" // Ūkininko patarėjas 1932 m. lapkr. 18 d. (40), p. 7 Poemos "Nemunas teka" I-os dalies pradžia Nuo Taurapilio, nuo kalno Matos mažesni kalnaiIr ant vieno, kaip ant balno Sėdi mano Tauragnai.Per gilius, vingiuotus šlaitus Tauragnas mėlynas raitos, Gale jo tamsi duobė — Antras ežeras…

Netoli Vielionių kaimo yra pyliakalnis. Ant pyliakalnio buvo bažnyčia. Priešai norėjo ją paimti. Nepaėmė pilies, priešai ėmė keikti: „Kad prasmegtų šis pyliakalnis!" Ir tuo laiku prasmego bažnyčia. Joje buvo daug žmonių. Ir dabar sekmadieniais vasarą dvyliktą valandą per mišias girdisi, kaip skambina varpais, žmonės gieda ir vargonais groja. Ir dabar…

P. Tarasenka "Gimininės – Bendruomeninės santvarkos piliakalniai" // Lietuvos piliakalniai 1956 m. p. 23-28 Rytiniame Sartų ežero krante, Velykuškių k. lauke, prie Bradesių atšakos pietinio kranto aukštumos krašto yra prisiglaudęs pagarsėjęs Velykuškių piliakalnis. Nei piliakalnio padėtis, nei jo kukli išvaizda nerodo, jog jis yra tokia nepaprasta mūsų krašto įžymybė. Tai…

Tauta Ir Žodis, 1923 Pasakose žaltys — tai jūrų — marių karaliūnas, šmėsteli didžiuliais, bet neapčiuopiamais turtais, pagrobia ar suvilioja mer­gelę ilgakasę, nusigabena į savąsias vaidas. Tai la­biausiai paplitęs Lietuvo­je pasakų apie žaltį va­riantas. Visai kitoks aukštaitiš­kas žalktys — karalius: beribė jo galia ir milži­niški turtai, bet jie su­tviska tik…

Nuotrauka: Sieliai Šventojoje. Iš P. Ivanavičienės albumo. Ona Sedelskytė XX a. 4 deš. © A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje buvo du pagrindiniai sielių pluk­dymo keliai. Jais mediena bu­vo plukdoma iš Ažvinčių Minčios girios. Pirmojo – ilgiausio kelio pradžia buvo Uteno ežeras. Pakrantė, ku­rioje buvo…

A….s Ž….s „Apie karalienės liūną“ // Tauta ir žodis 1907 m. Knyga I, p. 140-145. Savo kūdykystėje daug esmi girdėjęs ir prisiklausęs senu žmonių įvairiu pasakų, apie tuos žilos senovės laikus, kuriuose gyveno mūsų milžinai – didvyriai ir kurie savo milži­niškais darbais tėvynės ir žmonių labui užsitarnavo sau am­žiną atminti…

Eugenija Šimkūnaitė „Žalkčių karalius“ // Ladakalnis. Nr. 39, 1991 m. balandis – biržėlis p. 3; Nr. 40, p. 4. Pateikiame kiek sutrumpintą įžymios mokslininkės, biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės studiją parengtą iš nuo­latinių gimtų jai Šiaurės Rytų Lietuvos vietų etnokultūros tyrimų. Pasisuko saulė ilgėn, įs­pindo Želmio seklyčion, ir kėlėsi Žalkčių…

Aringas Gorodeckis „Lados kalnas“ // Ladakalnis. Nr. 38. Kas nors kartą buvo už­lipęs ant kalno, pakeleivių Ledakalniu, o vietinių žmo­nių Ladakalniu, Ladu (pvz.: „Tai į Ladą einat?“) vadi­namo, rado laiko kelias minutes pastovėt ant jo su­sikaupus, pajust jo nepap­rastą dvasią, dosniai atve­riamų grožybių žavesį – niekados jau šito pojūčio nebeužmirš….