Ar gali būti, kad senųjų istorijos šaltinių minima, tačiau vėliau iš istorinės atminties pradingusi Cetra iš tiesų buvo garsusis Šatrijos kalnas? Šį intriguojantį klausimą 1930 metais iškėlė buvęs Varnių katedros klebonas kunigas Antanas Juozapavičius, mėgindamas įminti senųjų Žemaitijos bažnyčių sąrašuose užfiksuoto vietovardžio paslaptį.
Remdamasis Teodoro Narbuto, Stanislovo Čerskio ir Motiejaus Valančiaus raštais, autorius kelia prielaidą, kad Cetra galėjusi būti ne atskira, šiandien nežinoma vietovė, o pati Šatrija – viena žymiausių senosios Žemaitijos šventviečių. Jo svarstymai nukelia į laikus, kai ant kalno galėjo liepsnoti apeiginės ugnys, šventosios vietos turėjo ypatingą reikšmę žmonių gyvenime, o krikščionybės įvedimas keitė šimtmečius gyvavusią krašto dvasinę tradiciją.
Straipsnyje paliečiama ir kita įdomi mintis – Šatrijos, kaip aukštos ir iš toli matomos kalvos, reikšmė senajai krašto gynybai bei jos vardo sąsajos su raganomis ir senaisiais tikėjimais. Nors Cetros ir Šatrijos tapatinimas lieka autoriaus iškelta, o ne įrodyta istorine hipoteze, šis pasakojimas leidžia pažvelgti į garsųjį Žemaitijos kalną kitaip – kaip į vietą, kurios praeityje galėjo susitikti senosios apeigos, krikščionybės sklaida ir iki mūsų dienų išlikę padavimai.
Cetra — Šatrija
Vytauto Didžiojo Komitetui ir visuomenei Varnių buv. Katedros klebonas kun. Antanas Juozapavičius atmina dar vieną Vytauto Didžiojo įsteigtą bažnyčią — Cetroje.
1. Narbutas („Dzieje Narodu Lit.“ 1. VII. pag. 306), minėdamas įsteigimą naujos Medininkų — Varnių vyskupijos, sako monarchai pirma įsteigė bažnyčias: Varniuose (katedra), Ariogaloje, Kražiuose, Medininkuose, Raseiniuose, Viduklėje, Veliuonoje, Kaltinėnuose, Cetroje, Luokėje…
2. Kun. Stan. Čerskis („Opis Zmudzkiej Dyecezyi“) nurašo šią Narbuto posmą, pridėdamas klausimą, kur gi ta Cetra šiandien beesanti?
3. M. Valančius („Žemaičių Wiskupistė“ d. I. p. 43 § 27) irgi mini šias pat bažnyčias, išstatytas po 1416 m., bet Cetros nebemini, nes kiek viršiau (§ 25) nemaža kalbėjo — apie Šatriją.
Iš to kun. Juozapavičius daro išvadą:
„Man kaip ir norisi Jums nurodyti, kad tariamoji Cetra buvo Šatrija, ne kas kita. Krikščionybę įvedant, tai mes gerai žinome, naujos tikybos apeigoms daryti pirmiausia rūpintasi paimti tas vietas, kurias stabmeldžiai laikė savo šventovėmis. Žemaičiuose kitos „šventesnės“ vietos, kaip Šatrijos kalnas, nėra buvę. Šatrija tarnavo tikybos reikalui ir drauge strategijos: ji — aukščiausias punktas plačiojoje apylinkėje, tai tinkamiausia sargyba, kuri pavojų pajutusi duodavo žinią apie tai, naktimis pakurdama didelius laužus skaisčiai degančių sausų virbų, „šatrų“. Be to, senųjų dienų Luokės miesto būta du – tris kilometrus dar toliau nuo Šatrijos kalno. Taigi aš galiu kun. Čerskio smalsumą patenkinti: jo ieškoma Cetra yra Šatrijos kalnas.
Jei ne bažnytiniam komitetui, tai bent šiaip jau kuriai kultūros organizacijai šiais Vytauto Didžiojo metais derėtų pagalvoti, kaip čia šis kalnas panaudojus Vytautui pagerbti.
Vyrai, norėdami garbingą ateitį kurti, neatsipalaiduokite nuo tautos praeities!!! Giliu mano įsitikinimu, ateitis, tikroje šio žodžio prasmėje, vadinas, rimtai suprantamojoje, yra kaip tik suma praeities ir dabarties. Tikrą, pastovią, rimtą tautos ateitį tegalima vaizdintis sudėtą iš šių dviejų elementų. Sapienti sat.“
Visai teisinga. Kiek dėl paties Šatrijos vardo. Gyvoje tenyksčių kalboje esą girdėję Šatrės žodį raganos prasmėje. Tai šatrija, kaip žydija, reikštų — raganija, raganynė.
J. Tumas „Cetra – Šatrija” // Lietuvos aidas 1930 m., kovo 1 nr., p. 5
