J. Basanavičius "Straipsniai ir studijos: Dėlei žynio Ilgio" // Raštai. Pirma knyga 2003 m., p. 176-179;
Apie Ilguvos vardo atsiradimą Jonas Polujanskis savo veikale „Wędrowki pogubernii Augustowskiej” (Warszawa, 1859, p. 304) rašo: „Dalėj ponad Niemnem, w gaju šwiętym Ilgi zwa- nym usadowily się wsie Ponikie i Hgowo. Ponikie piervviotnie stanovvily dobra cząstkovve drobnej szlachty litevvskiej, lecz w zesztym wieku Jan Hryncevvicz, potomek szlachty biatoruskiej… zašlubivvszy Krystynę, corkę Karpia, dziedzica Blagoslarvieristwa (= Plokščių), skupit Ponikie i založyl tu folwark llgmvo, od herbu familijnego, z ktdrym zarazem tączy się pamiątka davvnego gaju švviętego Ilgi”- (Toliau už Nemuno, šventame Ilgiais pavadintame miškelyje, įsikūrė Panykių ir Ilguvos kaimai. Panykiams iš pradžių priklausė dalis smulkiosios bajorijos žemių, tuo tarpu praėjus) šimtmetį Janas Hryncewiczius, baltarusių bajorijos palikuonis…, vedęs Plokščių paveldėtojo karpio dukterį Kristiną, supirko Panykių žemes ir įkūrė Ilguvos palivarką, [pavadinimą paėmęs] nuo šeimos herbo, su kuriuo siejama senojo švento Ilgių miškelio atmintis.)
Nekalbant jau apie tai, kad nė kokios šventos girios, kurią būtų vadinama Ilgi, Lietuvoje nežinoma ir kad yra žinoma tik „Ilgių šventė”, kuri, anot S. Daukanto, „buwo szwentinama minawone mirusiu”‘, arba, kaip Brodovvskis savo žodyne „Ilges – Haller Heilige” kad vadina, Ilguvos vardas ne nuo girios ir ne nuo „Ilgių šventės” paeina.
Prieš pirksiant prelatui Hrincevičiui Panykių dvarą, čion gyvenęs tūlas žynys Ilgis, augalotas vyras, apie kurį dar ir šiandien Ilguvoje galima išgirsti pasakojant ir nuo kurio Ilguva turi savo vardą.
Pirmą kartą apie Ilgį man teko išgirsti nuo Jurgio Milušio iš Ilguvos. Vasarą 1907 ir 1908 m. apsilankant Ilguvoje, teko surinkti apie tą lietuvių žynį kelias žinias nuo Juozo Starkevičiaus, 66 m. zakristijono, gimusio Gelgaudiškyje ir 45 metus Ilguvoje gyvenančio, kursai apie Ilgį girdėjęs pirmą kartą nuo Jokūbo Žukausko, 103 m. amžyje 1860 metais mirusio ir girdėjusio pasakojant nuo kito tokio žmogaus, kursai 116 m. turėdamas buvo miręs. Apie tą pat Ilgį man pasakojo ir Ilguvos gyventojas Tadas Laurynaitis, 60 metų, gimęs Gaisriuose, Pilviškių parapijoje, ir 51 m. Ilguvoje gyvenąs. Ir Ilguvos dvarininko Hrincevičiaus – dabar Mlynarskio – šeimynoje tradicija apie Ilgį taipogi dar gyva liekti. Anot šitų žmonių pasakojimo, vieta, kur Ilguva guli, prieš persikelsiant čion prelatui Hrincevičiui buvus apžėlusi mišku, kursai ir šiandien apdengęs turi upės Nykos ir Nykutės šlaitus ir daubas, šitoje puikioje ant Nemuno ir Nykos aukšto kranto vietoje augęs tuomet viens senas aržuolas, kursai ir šiandien toje pat vietoje tebestovi, keletą žingsnių nuo bažnyčios tvoros žemyn paėjėjus, bet jau visai nudžiūvęs, viduryje išpuvęs ir išdegintas. Aukštai šitame medyje pusiaunuogis Ilgis sėdėdavęs ant šakos, rankas į vieną, kojas į kitą šaką iš dešinės medžio pusės atsirėmęs. Ant galvos nešiodavęs aržuolo lapų su gilėmis žalią vainiką. Rankoje turėjęs tokią trūbelę, kuria jam trūbijant, žmonės rinkdavęsi prie aržuolo ir Ilgio pamokslų klausydavę. Jisai mokinęs, kaip ir koks kunigas, kaip reikią gyventi, dievams ar Dievui melstis, kaip ir kada laukus dirbti ir t. t.; pranašavęs, koks būsiąs oras, ir t.t. Ypač pavasariais ir rudenimis turėdavęs daug darbo su žmonėmis, kurie pas jį iš tolimų kraštų telkdavęsi, patardamas jiems įvairiuose reikaluose. Žmonės dar buvę tuomet „pagonai”. Jie, pas Ilgį eidami, sakydavę: „Eisim pas Ilgį į žinyčią”, „Eisim pas žinyčią”, „Eisim žinių žinoti”, nes iš ten jie įvairias žinias parsinešdavę. Jeigu Ilgio „rodą ant gero išeidavus”, žmonės, ypač rudenyje, sugabendavę jam – kaip kalėdos – įvairių dovanų: gyvuliais, javais ir kitais daiktais. Kur jo gyventa – neteko sužinoti. Rėdęsis kaip ir kiti to krašto lietuviai, tik žmones mokindamas sėdėdavęs aržuole iki juostos nuogas.
Kunigui Hrincevičiui pasistačius Panykių dvare koplytėlę ir rasit pradėjus Ilgį persekioti, jisai iš čia pragaišęs.
Anot kitos versijos, kuri Ilgį su milžinu maišo, senovės laikais buvę trys milžinai. Vienas gyvenęs Zapyškyje ir vadinęsis Sapiega, kitas, Ilgis, – Ilguvoje, trečias – Veliuonoje, su kuriuo Ilgis kirviais per Nemuną susimesdavęs. Anot mirusio jau Juliaus Hrincevičiaus pasakojimo, kaip jį Tadas Laurynaitis girdėjęs, Ilgis buvęs dievaitis ir jo paveikslas buvęs ant aržuolo garbinamas. Ilgis gyvenęs prieš kokius 3-4 šimtus metų. Kada jį iš čion išviję, jis nuėjęs į Zapyškį pas Sapiegą, kurį žmonės „dievaičiu” vadinę, ir drauge su juo tolyn iškeliavę. Pakeliui Sapiega miręs šile, kur dabar kaimas Dievogala guli (Veiverių val., Mariampolės paviete), kursai vardas paeinąs nuo „dievaičio”.
Šitas kaimas su aržuolu, ant kurio Ilgis sėdėdavęs, tai ir bus ta aukščiau minėta „Hgowska Gora”, kurios vardą ilgainiui įgijo ir patsai Panykių dvaras.
Ilgis dar gyvuoja ne tik žmonių atminimuose. Patsai Panykių dvaro vardas išnyko, tik dokumentuose minėtas, apleisdamas savo vietą Ilguvai. Hrincevičių familija yra priėmusi Ilgį savo herban ir jį šitokiu ženklu, esančiu ant dvaro kambarių durių, išreiškia.
Paskutinį kartą 1908 m. Ilguvoje apsilankant, iš J. Miliušio patyręs, kad dvare esama dargi Ilgio paveikslo, kreipiausi į Hrincevičių žentą, žinomąjį muziką p. Mlynarskj, kad tą paveikslą man parodytų ir, jei galima, kad Mokslo draugijai dovanotų. Su mano prašymu p. Mlynarskiui sutikus, aš tą paveikslą pargabenau Vilniun ir Mokslo draugijoj patalpinau. Paveikslas yra gana menko darbo, ant audeklo aliejinėmis spalvomis pieštas, rėmuose turi aukščio 98 centimetrus, pločio – 75, juodų rėmų plotis yra 5 centimetrai. Jisai reiškia žmogų, sėdintį nuogą iki juostai. Keliai apdengti baltais marškiniais ir susiringavusiais rudais rūbais. Kairėje rankoje laiko, rodos, medinę tamsiai geltoną trubelę. Ant galvos turi tamsius plaukus, apdėtus žaliu lapų vainiku. Ūsai ir smakras nuskusti, tik pažandės juosvais plaukais apžėlę. Akys – tamsios. Ar Ilgis, kaip jį mums išreiškia šitas paveikslas, yra pieštas iš gamtos, ar jis yra vaidintuvės produktas – tikrai nežinoma.
Ant dešiniojo upės Nykos daubos kranto stovi šiandien tarp žalių medžių nudžiūvęs aržuolas su išskėstomis pietų link šakomis, ant kurių Ilgis sėdėdavęs. Aržuolas dar 1863 m. buvęs žalias, tik Perkūnui įtrenkus nuskelta buvus jojo viršūnė ir visas nuo rytų šonas. Dvarininkas Hrincevičius dalyvavęs 1863 m. maište. Rusų karuomenei tuoj po šv. Onos nuo Veliuonos ateinant, Ilguvos klebonas Vincas Rušinskas ir vikaras Bukšnys, rusų prisidingėdami, slapstęsi ant bažnyčios lubų, bet bijodami, kad bažnyčią neuždegtų ir jų drauge nesudegintų, pasislėpusiu abudu aržuole ant tų šakų, kur Ilgis sėdėdavęs, ir naktį perleidusiu bedrebėdamu iš baimės. 1869 m. pasirodžiusi medžio kelme pirmąkart išpuvimo duoba. Rudenyje tūlas dvaro bernas, ardamas palei aržuolą rugiams lauką, įkišęs degančią pintį duobon ir įmetęs vidun, nuo ko ir ėmęs tas medis, kurį Šventu laikyta, degti. Pamačiusi ugnį, ponia Ona Hrincevičienė suvarius visą šeimyną ugnies gesintų. Ugnį užgesinus, berną iš tarnystes pavaryta.
Nuo to laiko medis išdžiūvęs ir dabar dar tebestovi, apačioje dviem glėbiais vos apkabinamas. Iš išdeginto vidaus dar ir dabar žmonių pjaustoma aržuolo anglys – vaistams.
