Aukštaitijos nacionalinio parko gamtiniai bruožai

Č. Kudaba "Ignalinos landšaftinio draustinio gamtiniai bruožai" // Ignalinos kraštas 1966 m. p. 7-15;

Ignalinos landšaftiniu draustiniu buvo paskelbtas nuošalus, beveik dvylika tūkstančių hektarų apimąs, kalvotas, miškais apaugęs, ežerais labai turtingas plotas, esantis į vakarus nuo Ignalinos miesto. Jį sudaro Dringių, Baluošo, Lūšių, Asalnų, Ūkojo ir kitų mažesnių ežerų apylinkės. Nei svarbesni keliai, nei stambios gyvenvietės kol kas netrikdo šio ramaus kam­pelio. Čia, draustinyje, rodos, susieina visos geografinės sferos: reljefiškame jo paviršiuje gausi hidrosfera ir nepa­prastai turtinga biosfera. Draustinio vertę, jo populiarumą apsprendė visos šios gamtinės sąlygos, kurios čia sudaro ne­paprastai puikų derinį.

Apie praeities geologinius įvykius draustinio ribose kal­bėti labai sunku, kadangi didelių atodangų bei gręžinių, ku­riais tokiais atvejais tenka remtis, čia nedaug. Štai Ignalinoje kol kas tėra prasigręžta tik 56 m į gylį, Ceikiniuose — 148 m, Tauragnuose — 72 m, Bernotuose — 219,5 m, Švenčionyse — 400 m ir pan. Tačiau jau ir iš tuose gręžiniuose gautos kerninės medžiagos galima nemažai pasakyti apie draustinio plo­te vykusius gamtinius procesus.

Seniausi nuosėdinių uolienų sluoksniai čia yra susidarę silūre, maždaug prieš 400 milijonų metų. Rytų Lietuvoje tuo periodu apie 30 milijonų metų tyvuliavo gili jūra. Jos dugne buvo ir dabartinio draustinio apylinkės. Tada dar buvo atogrąžinės sąlygos, vandenyse buvo paplitę koralai, įvairūs moliuskai ir kiti gyviai. Jų suakmenėjusios liekanos aptinka­mos silūro sluoksniuose. Šio periodo pabaigoje jūra palaips­niui pradėjo seklėti. O devone ji buvo labai nepastovi, kar­tais visai sekli, virtusi negiliomis lagūnomis. Tada čia susi­darė gipsai, mergeliai, dolomitai, moliai. Silūro ir devono nuosėdų sluoksnis, matyt, buvo storas, bet po devono ėjusių periodų metu (per visą mezozojų, paleogeną ir neogeną) čia buvo sausuma, ir didžioji tų nuosėdų dalis buvo nuardyta.

Sekantis žymus reljefo vystymosi etapas buvo kontinen­tinis apledėjimas. Prieš prasidedant apledėjimui, reljefas Igna­linos apylinkėse nė kiek nebuvo panašus į šiandieninį. Jis buvo daug lygesnis, be ežerų, netgi nuobodokas. Klimatas tuo metu dar buvo šiltas, augo sekvojos, cūgos, kiparisai. Kraštovaizdis buvo truputį panašus, pavyzdžiui, į šiandieninį Floridos kraštovaizdį.

Neogenui baigiantis, klimatas pradėjo pamažu vėsti, nyko tropikinė augmenija, ją pakeitė tundros atstovai — artėjo ap­ledėjimas. Tai buvo maždaug prieš 650 tūkstančių metų.

Ledynas Lietuvą dengė tris ar keturis kartus. Galingomis plaštakomis, kurių storis galėjo siekti šimtus metrų, ledynas buvo užklojęs ir Ignalinos apylinkes. Kiekvieną kartą, ledy­nui ištirpus, pasilikdavo dešimtys metrų moreninių nuogulų: akmenuotų priemolių, priesmėlių. Tarpledynmečiuose tirpsmo vandenys nuguldydavo storokus smėlio, žvirgždo arba molio sluoksnius. Taigi dabar, gręžiant visą ledyninę storymę, mo­reniniai sluoksniai dažniausiai randami sugulę tam tikra tvar­ka, t. y. jie eina pakaitomis su smėlio-žvirgždo sluoksniais. Pastarieji yra vandeningi; prasigręžus iki jų, galima turėti gerus artezinius šulinius. Tarpledynmečiai, kaip ir ledlaikiai, trukdavo ilgai, po keliolika tūkstančių metų. Jų metu krašto klimatas atšildavo, neretai būdavo šiltesnis už dabartinį. Augdavo kartais net subtropiniai augalai — tokie, kaip skrob­lai, kukmedžiai, kėniai ir kt. Trumpesniais tarpledynmečiais augo tik šaltamėgiai augalai — samanos, beržai, eglės ir pan.

Ledyno antslinkiai tuos landšaftus sunaikindavo, vėl viską užklodami moreninių nuogulų sluoksniais. Dabar neretai grę­žiniuose arba gilių upių klonių šlaituose aptinkami organi­nės medžiagos prosluoksniai iš tarpledynmečių. Nuodugniai jas ištyrę laboratorijose, mokslininkai tiksliai rekonstruoja tarpledynmetinį landšaftą, jo klimatą. Ignalinos draustinio apylinkės irgi pergyveno kelis ledyninius atšalimus ir tarpledyninius atšilimus, kurių metu čia tarpo augalija, miškai, tyvuliavo ežerai. Tačiau smulkiai nupasakoti, kaip tarple­dynmečiais atrodė šis kraštas, tuo tarpu sunku.

Nors per visą ilgą ledlaikių gadynę Ignalinos apylinkėse įvyko dideli reljefo pakitimai ir kraštas buvo užklotas dides­niu kaip 100 m storio moreninės medžiagos klodu, vis dėlto daugiausia įtakos dabartiniam draustinio paviršiui turėjo pas­kutinis apledėjimas. Tuo metu stambių ledyno plaštakų, kurių viena tįsojo Dysnos upės baseine, kita — čia pat draustinio teritorijos pakraštyje, buvo sukrauta stambi Daugėliškio — Švenčionių moreninių kalvų aukštuma. Netoli Ignalinos esan­čios atskiros jos viršūnės siekia beveik 300 m aukščiau jūros (Būdakalnis — 285 m ir Nevaišių kalnas — 289 m). Tirpstančio ledyno pakraštyje susikaupę vandenys irgi nuveikė labai di­delį darbą. Kriokliais krisdami nuo ledyno briaunos, jie išmu­šė gilių duobių virtines, kurios šiuo metu susiliedamos su­daro pailgus ežerus. Plūsdami tolyn nuo ledyno į pietus, van­denys nešė smėlius, žvirgždus, kuriais užklojo ledo gabalus, kalvas — visą paviršių. Užklojo ne tik dabartinio draustinio teritoriją, bet ir tolimesnes apylinkes — visą Žeimenos basei­ną ir dar plačiau. Dėl to beveik visas dabartinis draustinio paviršius toks įvairus, vandenų aplygintas, su plačiomis fliuvioglacialinėmis terasomis.

Prieš 16 tūkstančių metų ledynams iš Lietuvos galutinai išnykus, draustinio paviršiaus reljefas atrodė kiek kitaip, negu šiandien. Jis buvo žymiai lygesnis, jame augo labai skurdi augalija: tundrinės kerpės, o saulės atokaitoje — krūmai. Ežerai buvo daug plačiau išsilieję, vandeningesni. Ežerinės terasos šiandien rodo tuo laikotarpiu užlietus plotus. Žemes­nės terasos, aptinkamos dabartinių ežerų pakrantėse, nusa­ko vandenų slūgimo eigą. Vandenys iš čia tekėjo į pietus, išlygindami žvirgždingus plotus palei Šakarvų, Žeimenų, Kretuono ežerus. Kito ir didžiųjų ežerų krantų forma — apskri­tai, visas kraštas smarkiai pasikeitė. Apie tai akivaizdžiai byloja dabartinis reljefas.

Į akis pirmiausia krinta labai nelygus ežeringas drausti­nio kraštovaizdis. Jame išryškėja dėsninga aukštų stačiašlaičių kalvų grandinių kaita su pailgų, labai gilių ežerų rinomis. Tie ruožai driekiasi pietryčių — šiaurės vakarų kryptimi. Tarsi sudarydama pietvakarinę draustinio ribą, ties Palūše prasideda ir šiaurės vakarų kryptimi eina pirmoji ežerų gran­dinė. Į ją patenka Lūšiai, Lūšykštis, Alksnas, Ūkojas, Paka­sas ir kiti mažesni ežerai. Šiaurės rytine puse lygiagrečiai eina kita grandinė, kurią sudaro tokie ežerai, kaip Gavys, Dumb­lis, Asalnai, Linkmenas su Asėku, Almajas ir kiti. Tai ne kas kita, kaip dvi rinos (virtinės duobių, išmuštų ledyninių vandenų krioklių). Tarp šių dviejų rinų lyg dantyta skiau­terė praeina moreninių kalvų grandinė. Joje yra kelios ypač vaizdingos viršukalvės: Pabiržės, Antalksnės, Salų kalvos, Ledakalnis, Ginučių piliakalnis ir ištisas kalvagūbris, nuei­nąs į šiaurės vakarus iki aukščiausios vietos, vadinamos Meškakalniu. Atskiros viršukalvės siekia daugiau kaip 200 metrų. Jų papėdėje už kelių šimtų metrų tyvuliuoja ežerai, turį 30—40 ir daugiau metrų gylio! Tokie reljefo skirtumai Lietuvoje labai reti. Šis bruožas labai sąlygoja kraštovaizdžio vertę ir grožį.

Ilgainiui klimatas ėmė pastebimai šiltėti, intensyviai for­mavosi dirvožemis, kūrėsi pelkės, miškatundrės, toliau spar­čiai tirpo užneštieji ledo luitai, įdubdavo vis naujos duobės, kurios pavirsdavo arba giliais ežerėliais, arba užpelkėdavo. Dėl termokarstinių įsmukimų reljefas pasidarė daubotas, kal­votas. Apskritai, laikini klimato atšalimai ir pašiltėjimai truko visą paskutinę dešimtį tūkstančių metų. Kraštovaizdis ir jo elementai per tą laikotarpį atitinkamai kito. Pažemėjimuose per visą poledynmetį suklotos durpės yra tarsi savotiškos kronikos, iš kurių galima spręsti, kad kraštas kurį laiką buvo apaugęs ąžuolų, liepų, klevų, lazdynų miškais, kuriuos vė­liau šaltesnis ir drėgnesnis klimatas sunaikino. Šiandieną tiktai durpynuose randami didžiuliai medžių kamienai, kel­mai, sėklos liudija apie tuos laikus. Kai kurių pakitimų liudi­ninkas buvo žmogus. Jam teko matyti ežerų ir pelkių patvinimus, kurių metu pražuvo šiltamėgiai miškai, palaidotų ledo luistų tirpimą ir žemės prasmegimą ten, kur jie buvo. Gal iš čia kilę padavimai apie tvanus, prasmegusius miestus ir jų vietoje atsivėrusius ežerus.

Apie 3000 ha draustinio paviršiaus užima ežerai. Jie — vienas būdingiausių šio krašto gamtos elementų. Iš viso čia plyti 45 įvairaus dydžio ežerai ir ežerėliai. Septyni iš jų — Dringių, Lūšių, Asalnų, Baluošo, Ukojo, Pakaso ir Almajo ežerai — yra stambesni, turi daugiau kaip 200 ha ploto. Kiti yra mažesni, siekia iki vieno šimto ha. Jų tarpe — keliolika nykštukų, vietos gyventojų vadinamų ,,akutėmis”, kurių plo­tas mažesnis, negu hektaras. Ežerai išsidėstę netolygiai. Žiū­rint į žemėlapį, matyti, kad jie draustinyje sudaro žiedą, kurio viduryje dunkso didokas pušynas. Galima įžiūrėti ir dar kitokį ežerų pasiskirstymo dėsningumą — ežerų virtines, ku­rios driekiasi pietryčių —šiaurės vakarų kryptimi. Jos ypač ryškios pietvakarinėje draustinio dalyje.

Draustinio ežerai yra išsidėstę labai įvairiame aukštyje nuo jūros lygio. Aukščiausiai yra nedideli ežerėliai, žemiau — didesni. Dauguma draustinio ežerų yra protakiniai. Jie, jung­damiesi upeliais ir protakomis, leidžiasi pietryčių kryptimi, kur pro Šakarvą vandenų perteklius nuteka į Žeimeną. Žymesnių upių draustinyje beveik nerasime. Ilgiausi draustinio upeliai — vos kelių kilometrų. Iš tokių minėtini Švogina, Juodupė, Plaukinys — upeliai, įtekantys į Dringių ežerą. Į Baluošo ežerą įteka nuotaikinga miško upelė Būka, į Almają — Pliaušė, į Pakasą — Tauragna ir Kapyna. Yra ir ežerus jungiančių neilgų, bet vandeningų upių ir protakų, kurios prasideda ir baigiasi draustinio teritorijoje: Baluošą su Baluošykščiu jungia Skriogžlės upelis, Almają su Asėku — Sro­vė ir kt.

Nuo seno draustinio vandenys buvo ir kliūtis priešams, ir trumpiausias kelias į kaimyninius kraštus, ir nelaimė miškams. Praeityje ežerais buvo plukdomi sieliai. Šiuo metu sielininko amatas čia nebeteko prasmės. O dar paskutinio karo metu sielių transportai žemyn eidavo per visą sezoną. Dieną naktį sielininkai irdavosi nuo salos prie salos per eže­rus, upių vingius. Sunkus tai buvo darbas. Savo jėgomis sielininkai vydavo ant veleno lyną ir traukdavo sielius per ežerų platybes. Iš draustinio miškų sieliais buvo nuplukdyta be galo daug medžių, daug jų žuvo per karus.

Senovėje buvo sumanymų panaudoti draustinio vandenis susisiekimui. Ignalinos ežerai, kaip žinoma, priklauso Nemu­no baseinui. Iš čia teka gana vandeninga Žeimenos upė. Dysnų ežeras, kuris nuo Dringių nutolęs apie 15—20 kilo­metrų, yra jau Dauguvos baseine. O Dringių intakas Švogina ir Dysnų ežero intakas Dūda išteka iš tos pačios Galų pelkės. Yra prielaidų, kad čia seniau buvusi pervalka. O XIX a. buvo labai rimtai susirūpinta, kaip šiais ežerais ir upėmis sujungti Dauguvą su Nemunu. Yra išlikę net trys inžineriniai projektai, kuriais buvo numatomi dideli pertvar­kymai, siūloma upes šliuzuoti, valyti, gilinti, bet 1812 m. karas, pinigų stoka neleido darbų nė pradėti.

Draustinio ežerus labai puošia jų aplinka, salos. Retas didesnis ežeras čia neturi salų, gilių užtakių ir pusiasalių. Pakrantės dažniausiai sausos (tik kai kur srūva šaltiniai), ap­augusios pušynais. Ne mažiau įvairus ir ežerų dugno reljefas. Jis duobėtas. Duobės neretai siekia 30 ir net daugiau kaip 40 metrų gylio. Yra ir seklumų, kurių ne viena pereina į salą. O štai Baluošo ežere yra sala, kurioje telkšo beveik 8 metrų gylio ežerėlis. Pastarasis su ežeru jungiasi upe­liuku.

Draustinio vandenyse apstu žuvų. Iš 52 Lietuvoje aptin­kamų žuvų rūšių čia veisiasi apie 30. Į draustinio ežerus yra įleista naujų, atvežtinių žuvų rūšių. Čia nemaža lašišinių — šlakis, seliava, lašiša, sykas, peledė. Pastaroji yra nauja, atvežtinė. Iš stintinių čia gyvena tiktai pati stinta. Lydeka irgi viena atstovauja savo rūšiai. Jų čia pasitaiko 10—15 kg svorio. Yra karpinių: kuoja, strepetys, šapalas, meknė, rau­dė, lynas, gružlys, aukšlė, plakis, karšis, kartuolė, paprastasis karosas, sidabrinis karosas, karpis. Vijūninių atstovai — tik trys: šlyžys, vijūnas, kirtiklis. Šamas, ungurys, vėgėlė irgi vieni savo rūšims atstovauja. Pūgžlys, ešerys ir starkis yra ešerinių rūšies.

Gyvenimas draustinyje nuo neatmenamų laikų susijęs su žvejybos verslais. Gyventojai čia nuo seno liedinosi blizges, abaravo, luokijo žuvį su deglais naktį ir t.t. Jų gyvenimas, būdas, tautosaka susiję su žvejų gyvenimu ir buitimi.

Nebūtų Ignalinos draustinis draustiniu, jei neturėtų miš­ko su gausinga augmenija ir gyvūnija. Tai žmogaus prie­globstis, antrasis maitintojas. Jis ne tik puošia kraštą, bet ir saugo kalvotą dirvą nuo išplovimo. Praeityje draustinis buvo ištisai apaugęs miškais. Tų senovinių girių, žinoma, jau se­niai nebėra. Dauguma dabartinių miškų yra antriniai, treti­niai ir dar jaunesni. Tačiau dar yra išlikęs vienas kitas senųjų didmiškių paminklas. Tai Trainiškio ąžuolas ir… daug daug senų ąžuolų kelmų, neretai piktavališkai nudegintų. Senieji miškai buvo žymiai turtingesni ąžuolų. Naujieji — mišrūs. Vyrauja, kaip žinia, pušynai, pasitaiko beržynėlių ir kt.

Draustinyje sutinkama retų, jau įstatymo saugomų auga­lų rūšių. Tai žirnialapis vikis, stačioji vaisgina, didžiažiedė rusmenė, jonpapartis, tamsialapis skeltalūpis, kiaušininė dviguonė, sinevadas, palemonas ir kt. Kai kurių iš minėtų au­galų Lietuvoje tėra tiek mažai, kad žinomos vos kelios vie­tos, kur jie auga. O štai piramidinė kelerija iki šiol Lietu­voje tik Ignalinos draustinyje teaptikta. Minėtieji augalai yra labai patrauklūs, gali rungtyniauti su darželio gėlėmis, ir dėl to jie nukenčia nuo turistų. Draustinyje nemaža vaistin­gųjų ir šiaip žmogui naudingų augalų, kaip čiobrelis, valeri­jonas, pataisas, arkliauogė, geltonžiedis barkūnas, gudobelė, pelynas, meškauogė ir kt. Švenčionyse jau aštuoniasdešimt metų veikia vaistažolių fabrikas, kuriame gaminamos gydo­mosios arbatos ir kuris naudoja daugiau nei šimtą rūšių vais­tažolių.

Draustinio miškuose nuo seno gausu ir tokių „mažųjų gamtos turtų”, kaip grybai ir uogos. Iš 150 Lietuvoje žinomų valgomųjų grybų rūšių draustinyje aptinkama apie 20. Be to, čia yra keletas rūšių nuodingųjų grybų. Anksčiausia pavasarį draustinio miškuose pasirodo bobausiai, vietinių gyventojų vadinami šmarkštais. Retas juos čia renka ir valgo. Iš kitų grybų čia, be abejo, pirmoje eilėje populiarūs baravykai, raudonviršiai, rudmėsės, voveruškos, įvairūs lepšiai, ūmėdės, kazlėkai ir kt. Auga čia ir geri, naudotini, tik vietinių gyven­tojų nepripažįstami grybai — įvairūs pievagrybiai, kelmučiai, gudukai, žvynabudės ir kt.

Miško paunksmėje nuo seno uogaujama. Draustinio miš­kuose auga kelios uogų rūšys. Gausiausia mėlynių. Jos čia plačiai naudojamos ir liaudies medicinoje. Pelkėse auga spanguolės. Yra bruknių, žemuogių, nemaža aviečių. Retes­ni — erškėtinis uogų krūmas, raugerškis, šaltalankis. Pasta­rųjų augalų uogas gyventojai menkai tenaudoja. Tiesiog jų „nepripažįsta”, nors jos vertingos įvairiais požiūriais. Net šermukšniai, kurių draustinyje nemaža, nueina niekais. Tiesa, kai ką iš šių retesnių uogų gyventojai pritaiko liaudies medi­cinos „išmonėms”, dažymui ir pan. Dažymui, naminiam kai­liukų išdirbimui buvo vartojamos kai kurių medžių žievės.

Draustinio pušynai auga ant sauso pagrindo, todėl juose turi geras sąlygas kai kurių net daug įpietesnių faunos rūšių atstovai ir, be abejo, vietinės rūšys. Gausu paukščių. Didieji dančiasnapiai, antys klykuolės — Lietuvoje reti paukščiai. O čia jie jaučiasi gerai. Užklysta į draustinį erelis žuvininkas, nendrynuose yra didžiųjų ančių, kryklių, džeržgia čia krakš­lės ir nendrinukės. O jau nuo giesmininkų aidi pušynai ir pakrantės. Kalbant apie paukščius, negalima nepaminėti salos Kretuono ežere. Tai paukščių sostas. Čia vienintelė Lietuvoje vieta, kur peri paprastieji kirai ir juodkrūčiai bėgikai. Iš viso čia peri keliolika paukščių rūšių. Raistuose gyvena Lie­tuvoje palyginti retai sutinkamas didysis kurtinys, tetervi­nai, jerubės. Draustinio miškų papuošalas — briedis, kurį gana dažnai pamatysi. Nemaža stirnų, šernų, lapių, usūrinių šunų. Praeityje būta bebrų ir lokių. Viena atsibastėlė meška ir 1964—1965 metų žiemą čia praleido. Laukuose ir miškuose gausu kiškių. Miškuose pasitaiko baltųjų kiškių. Visa lauki­nė fauna laikosi miškingesnėje ir ramesnėje vakarinėje draus­tinio dalyje.

Ūksmingos ežerų pakrantės, pušų gojeliai sklidini gryno ir švaraus oro. Mikroklimatinės draustinio savybės dar ne­buvo smulkiai tirtos, bet, pasikalbėjus su vienu kitu vasarą čia praleidusiu negaluojančiu žmogumi, galima spręsti, kad šiose vietose yra kompleksas savybių, optimaliai veikiančių žmogaus nuotaiką, sveikatą.

Bendrus klimatinius kontrastus, tokius, kaip kaitra ir vėsa, draustinyje sušvelnina vandenys ir miškai. Todėl daugeliu po­žiūrių Ignalinos draustinio mikroklimatinė aplinka yra pra­našesnė už kitų Lietuvos vietovių aplinką. Pavasarį čia grei­čiau įšyla užuovėjoje esančios smėlėtos dirvos. Vasarą čia temperatūros minimumas 2—3° aukštesnis, negu gretimose apylinkėse. Šiltesnės naktys. Taip yra dėl to, kad čia ma­žiau išspinduliuojama šilumos, taigi ir oras mažiau atvėsta. Vasarai būdingi orai draustinyje būna dar ir rugsėjo mėnesį. Palanki sporto mėgėjams žiema. Čia sniego danga — viena aukščiausių respublikoje. Kalvų šlaitai ir kriaušiai, padengti sniegu, tinkami slidinėjimui.

Ir dar viena gera savybė kol kas džiugina draustinio lankytoją, poilsiautoją. Pro draustinio miškus neina triukš­mingi keliai, nėra didelių gyvenviečių, bildesio — čia ramy­bė, poilsio rimtis.

Norėtųsi, kad šis kampelis su nuostabia savo gamta, su etnografinėm vertybėm, kurios neatsiejamos nuo gamtinio komplekso, išliktų toks, koks yra dabar. Todėl visų, ir nuo­latinių draustinio šeimininkų, ir taip gausių svečių, pastangos visų pirma turi būti skiriamos tam, kad šis natūralus aukštai­tiškas gamtos sodas ilgai ilgai puoštų mūsų Lietuvos kraš­tovaizdį.