Nuotrauka: Vilnius. Gedimino pilies kalnas 1970-1975 m. Parengė B. Kerbelytė "Vilnius" // Žemės atmintis 1999 m. p. 12;
Vilniuje pro švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu; ten yra pilis ir patranka, kuri šauna dvyliktą [valandą]; tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas) važiavo vienas žmogelis iš turgaus su neparduotom avižom. Prie to kalno jį patinka koks senelis ir klausia:
Ką tu čia veži?
Avižas, – atsakė jam žmogelis, – nepardaviau ir vežuos.
Na, tai parduok man.
Gerai, galiu.
Seniukas liepė vežti avižas paskui jį. Privažiavo prie kalno, atidarė kalne duris geležines, kurių pirma suvis nebuvo matyti, ir liepė nešt vidun ir pilt arkliams loviuosna. Žmogelis pradėjo nešt ir pilt, kur liepta. O raitelių, sako, o raitelių! Arkliai lygiai sustatyti, o ant jų sėdi kareiviai ir miega. Visiems arkliams padėti loviai ir anys iš jų ėda avižas. Taigi ir neša žmogelis avižas. Tik jį senelis pamokė, kad neužkliudytų kareivių. Vis tik nešdamas avižas žmogelis iš netyčių bakstelėjo kojon su maišu.
Kas – švento Kazimiero diena? Švento Kazimiero diena! – sušuko užkliudytasai kareivis, bet, negavęs jokio atsakymo, vėl užmigo.
Sunešus avižas, senelis užmokėjo pinigus ir, prisakęs, kad kas atsitiko, ką matė, to niekam nepasakotų, liepė važiuoti savo keliu. Žmogeliui išvažiavus, ir vėl užsidarė kalne durys, kaip niekur nieko.
Žmonės kalbėdavo, kad ten miega švento Kazimiero kariuomenė ir laukia, kada ateis ta švento Kazimiero diena, kada jai reikės kelti kariauti už Lietuvą. Kiti sako, kad ta kariuomenė kelsis prieš teismo dieną ir nukariaus visus netikinčius karalius.