Suraszyti pagal A. H. Kirkorą.
Didžiųjų kunigaikščių ir karalių kapai Vilniuje. Laike kiauru szimtmecziu rasztininkai klydo, sakydami, buk tai Gediminas buvo pirmutiniu Vilniaus įkurtoju, ir buk tai priesz jį czia tebuvo mažutis sodelis. Vienok jau Dlugoszius sako, kad Vilnius jau gerai seniaus buvo priesz Gediminą, ir jog jo pirmutineis įkurtojais buvo Rymijonai. Jagēla Lietuvis tape Lenku karaliumi; to laiko pažvalga ir tautine garbē reikalavo, kad kaip gimine Jagelos taip ir sostpilio įkurimas nů Rymijonu pradžią turētu.
Laikas ir mokslas parode, kame teisybe. Szendien nekas jau nebetiki, jog Lietuvos kunigaikszczei turējo nů Rymijonu paeiti. Vilnius gi daug szimtmecziu priesz Gediminą jau buvo įkurtas, turējo savo tvirtynę, buvo sostpiliu vienos isz tu daliu, į kurias Lietuva buvo padalita, turējo savo vieszpaczius ir szventas vietas, ant kuriu buvo deginami lavonai tu vieszpacziu. Tarp tokiu vieszpacziu buvo nekursai Szventragis, kunigaiksztis.
1272 m. Tas tada Szventragis metuse 1272 įbēgoje Vilnelēs į Vilija aprinko vietą, ant kurios turējo buti deginami lavonai kunigaikszcziu ir szauniausiuju bajoru. Vieta ta ant kapu aprinkta buvo tarp kalnu ir didžiausio aužůlinio miszko. Metůse 1294 czia tape iszstatytas aukuras ant garbes Perkuno dievaiczio, tapē uždegta neužgestanti ugnis, ir czia apsigyveno augszcziausias kunigu kunigas, kryviu kryvaitis.
Pirmutiniu kunigaikszcziu, kurio lavonas czia tapē sudegintas, buvo Szventragis, nů kurio ir pats slēnis, ant deginimo paskirtas, buvo Szventragio sleniu pavadintas. Tas vardas daug amžiu iszbuvo.
1341 mete. Tame slenyje turējo buti deginami lavonai ir kitu kunigaikszcziu, o taip pat ir ju giminiecziu, vienok rasztininkai neko apie jūs nesako. Mes žinome tiktai apie pakasynas didžio Lietuvos kunigaikszczio Gedimino, kurio lavonas kaipo pirmutinio po Szventragio tame slenyje tape sudegintas.
D. kn. Gediminas tape užmusztas 1341 m. pagal žodžius Stryjkovskio ir Kojalavyeziaus, laike Veliůnos apsiautimo, pagal žodžius-gi Vigando tai atsitiko Beyerburgo apsiautime. Tame apsiautime Kryžokai pirmutinį sykį pasigavo szaudancziuju ginklu ir tikrai viena isz kulku parverte Lietuvos milžiną. Reikia tiketi, jog tai atsitiko pagal Veliuną, ant Niamuno (tarp Kauno ir Jurbarko mēstu), nes iki sziolei czia tebestov augsztas pilekalnis, kapais Gedimino vadinamas; žmones-gi kalba, buk tai tas pilekalnis buvo supiltas ant lavono didžio kunigaikszczio.
Bet yra dar kitas pilekalnis Vilniuje, tarp Antkalnio, (Antokolio) ir Popovszcziznos, vieszpataująs ant kaimyniszku kalnu ir visos apigardēs. Nu seniausiuju laiku szį pilekalnį taip pat žmones vadina Gedimino kapais.
Stryjkovskis aiszkei sako, jog Gediminas tape sudegintas ant krosnies, Szventragio slenyje, Vilniuje, drauge su trimis Kryžokais į nelaisvę paimtais, ir jog jo sunus pirm laiko jam buvo kapus sutaisę.
Paskutinis pasakojimas tur buti teisingiausiu. Gediminas nekur kitur negalejo buti sudegintas, kaip tiktai ant krosnies, kuri 69 metus tam atgal buvo paskirta deginimui lavonu didžiu kunigaikszcziu. Bet pelenai ir kaulai neperdegę turējo buti sudēti į skirimą sudyną, ant kurio po tam del amžino atsiminimo ir buvo supiltas szaunus pilekalnis.
1346 mete (?). Gediminui dar gyvam esant jo sunus Algirdis metuse 1318 apsipacziavo su Marija, dukterimi Jaroslavo, Vytebsko kunigaikszczio. Metůse 1320 pasimire Jaroslavas, o tada Vytebsko kunigaiksztyste Algirdžiui pateko; pateko-gi vēl del to, jog Jaroslavas sunu neturējo, o Marija buvo jo dukte vienutine. D. kunigaikszténě Marija Vilniuje įkure stacziatikiu cerkve, „Piatnickaja” vadinamą. Yra sakoma, buk tai ta cerkve tape pastatyta ant vietos, kur pirmiaus buvo stabmeldiszka szventinyczia Raguczio, dievaiczio girtüklystēs. Kaip laikas pastatymo tos cerkves, taip ir laikas pasimirimo kunigaiksztēnēs nēra staczei žinomi. Cerkve galējo buti iszstatyta tiktai Algirdžiui į Vilnių persikēlus, tai yra po 1341 metais, nes iki to laiko jis Vytebske gyveno. Užraszas, kurį randame ant marmulines lentos į cerkves sieną įmurytą rodo metus įkurimo 1345. Taip pat staczei nēra žinomas ir laikas pasimirimo Marijos. Žinome tiktai, jog Algirdis antrą sykį apsipacziavo 1350 metuse su Ulijone, dukterimi Tvero kunigaikszczio; už tai tada Marijos pasimirimas ir jos palaidojimas piatnickoje cerkveje turējo atsitikti tarp 1346 ir 1349 m.
1377 mete. Dabar visiems jau yra žinoma, jog szaunus Algirdis buvo jau krikszczionis, o ne stabmeldys. Teisybe, vienok reikia pasakyti, kad jis priesz visus Lietuvoje rodesi stabmeldžiu, nes bijojosi valdžios kryviu kryvaiczio, namuse-gi savo kaip Vytebske, taip ir Vilniuje jis turējo krikszczioniszkas szventinyczias ir daugybę kunigu. Už rubežiu tikrosios Lietuvos Algirdis visiszkai nesislepe su tůmi, jog jis yra krikszczionis. Taip metůse 1342, kada Pleskavos pilionys melde jį ateiti pas jus vieszpatauti, Algirdis rasze jiems: „asz esmi jau kriksztytas, krikszczioniu esmi ir antrą sykį nenoriu buti kriksztytu.”
Algirdis pasimire Vilniuje 1377 metuse. Pagal metraszius lietuviszkus ir gudiszkus jis tape palaidotas cerkveje czyscziausios Dievo gimdytojos (Preczistoj Bogarodicy.) Ta cerkve tape įkurta per antrą Algirdžio paczią, d. kunigaiksztenę Ulijonę. Užrubežinei-gi rasztininkai sako, jog Algirdis tape sudegintas stabmeldiszku budu.
Tudu abudu praneszimu galima yra sutaikinti. Algirdis galējo buti palaidotas cerkveje Bogarodicos, o drauge su tumi del prastu žmoniu galējo buti ant krosnies Szventragio slenyje sutaisytas laužas, ant kurio pagal senoves papratimą galējo buti sudeginti arklei, sakalai, ginklai ir kitos padarynes didžio kunjgaikszczio. Žmones mate, jog buvo deginimas ir del ju to buvo gana.
1382 mete. Szaunus Keistutis, Žemaicziu, Traku, Gartēnu, Bresto kunigaiksztis, Lietuviams mylimiausias, nes kada Algirdis daugiausei Gudijoje vieszpatavo, Keistutis iki mirimo buvo iszpažintoju stabmeldiszko tikējimo ir Žemaitijos globēju, iki metůse 1382 netape per vylių Jagēlos sugautas ir Krevoje į tamsinyczią įmestas, kur ir buvo per paliepimą to paties Jagēlos nužudytas. Jo lavonas į Vilnių tapē atvežtas ir visu akyveizdoje sudegintas ant Szventragio krosnies. Tai buvo paskutinis stabmeldiszkas kunigaikszczio palaidojimas Vilniuje.
Penkerius metus praleidus, 1387 metüse, ant tos paczios vietos, kur pirmiaus buvo Perkuno aukuras, tape iszstatyta katalikiszka katedra ant szv. Stanislavo vardo; ir tos bažnyczios įkurtoju buvo Jagēla, dabar jau Lietuviu ir Lenku karalius. Nu to laiko lavonai vieszpataujancziu esybiu ir ju pamiliju rymo-katalikiszkos tikybos buvo palaidojami szv. Stanislavo katedroje.
1390 m. Metůse 1390 pasimire Kazimeras (Karigaila) Algirdaitis. 1392 mete. Dvejus metus praleidus, 1392 metůse, pasimire jaunesnysis Algirdžio sunus, Aleksandras Vigundas. Abudu tapē palaidotu tame pacziame skliape, kurį greitai po tam Vytautas aprinko kaip del savo pacziuju, taip ir del savęs.
1418 mete. Metüse 1419 Trakůse pasimire antroji pati d. kn. Vytauto vardu Ona, dukte Szventoslavo, Smolensko kunįgaikszczio, įkurtoja gražios gotiszkos bažnyezios po vardu szv. Onos Vilniuje. Ta Ona Szventoslavaite tape palaidota katedroje szv. Stanislavo, o kurioje jos vietoje, tai toliaus bus pasakyta.
1430 mete. Spaliu mēnesyje 1430 metu didis Lietuvos kunigaiksztis Vytautas, dasižinojęs, jog pasiuntinei, kurie jam neszē karuną nů cecoriaus Zygmunto, katra karuna jis turējo buti pagal popēžiaus suteikimą apvainikůtas ir pakeltas į Lietuvos karalius, tape sugauti per draugininkus Zbignēvo Olesnickio ir karuna nů ju atimta sakoma tada, jog Vytautas apie tą dasižinojęs, jau ir be to sergas nů nukritimo nů arklio, dar labiaus sunegalo. Jausdamas tada, jog jis tos apmaudos nepergyvenses, 21. dienoje spaliu mēnesio Trakuse surasze testamentą, pagal kurį Vilniaus vyskupui ir kapitulai vilniszkes katedros jis užrasze didelį dvarą Ihumen’a, reikalaudamas, idant per amžiu amžius kas metu czvertį visos kapitulos butu atlaikoma didē szventenybe už jo paties duszią ir už duszias jo dvieju pacziu, Onos, jau pasimirusios, ir Ulijones dar tebegyvenanczios, ir idant jis butu palaidotas katedroje prie altoriaus szv. Mikolo arkaniolo, kur jau buvo palaidota jo pati Ona, prie kurios jis ir dēl savęs vietą skyre. Pelną-gi nů dvaro Thumen’o paeinantį Vytautas szeip padalino: du treczdaliu pelno prigul Vilniaus vyskupui, kurs kasmet taip pat isz paminēto dvaro tur iszmokēti 5800 dabartiniu auksinu (80 kapu grasziu) skaitantiems (legentes) nůlatai maldas katedroje, ir 1450 auksinu (20 kapu grasziu) kunigui perdetiniui altoriaus szv. Mikolo arkaniolo toje pat bažnyczioje.
Szeszioms dienoms suējus, tai yra 27. dienoje spaliu menesio 1430 metu, pasimire Lietuvos milžinas. Karalius Jagēla, Vytauto anukas didis Maskvos kunigaiksztis Vasylis, didis kunįgaiksztis Svidrigaila ir daug kitu ponu, suvažiavusiuju į Trakus isz anos pusēs rubežiaus, palydējo Vytauto kuną isz Traku pilies į Vilniaus katedrą. Czia jo noras tape iszpildytas. Jis tape palaidotas prie altoriaus szv. Mikolo arkaniolo, grabe kuriame jau ilsējosi jo pati Ona.
Kame-gi tada buvo padētas altorius szv. Mikolo arkaniolo? Ant to aiszkų turime atsakymą apraszyme Vytauto palaidojimo per lietuviszką metraszeją: „y položysza jeho telo v zamku u Vilni v kostele sviatoho Stanislava y chore na levoy storone, podle dverey zakrystyjnych„.)
Aiszku tada yra, jog ir altorius szv. Mikolo ne toli nu duriu zakristijos stovejo, jog kunas buvo palaidotas ne skirimoje koplyczioje, bet paczioje, po kairei pusei, ne toli nu duriu zakristijos. Isz aktu-gi kapitulos žinome, jog priesz ugnelę 1530 m. zakristija ano laiko katedroje buvo nů pietu puses padeta.
Bielskis ir Stryjkovskis sako, jog ant Vytauto grabo buvo pastatyta dide karinē vēlava, ant kurios jis pats buvo paženklintas, raitas ant žirgo. Ugnele 1530 metu suede tą palikimą.
Vienas isz stropiausiu Vilniaus tyrinētoju, Mikolas Homolickis, o taip pat Kirkor’as, pagal kurį szis rasztas yra sudētas, staczei sako, jog Vytauto grabas katedroje atbudavotoje po ugnelei per Bernadiną Zenobi szendien iszpultu pietineje dalyje presbyterijos, arcziaus vidurio didžiojo altoriaus, tarp pirmutinio ir antro poro bažnyczios paspireziu (pilioriu).) Toliaus be jokio abejojimo galima sakyti, jog toje vietoje, kur isz pat pradžios buvo Vytautas palaidotas, turējo buti rusys (skliapas) del visu ano laiko lietuviszku kunigaikszcziu. Tame rusyje buvo palaidoti pirmiaus priminēti Karigaila Algirdaitis, Aleksandras Viguntas, Ona Szventoslavaite, antroji Vytauto pati, ir paskiaus Vytauto pasimirusioji, kaip tai: Zygmuntas Keistutaitis, d. kn. Svidrigaila, Mikolas Zygmuntaitis, apie kuriùs paskiaus taps pasakyta. Tokiu tada budu tame pacziame rusyje kur pirmucziausei Vytautas buvo palaidotas, ilsējosi ir kiti kunigaikszczei, iki nebuvo pastatyta karaliszkoji nabasztininku sukrautuvē (koplyczia). Bet jegut vietą pirmutinio Vytauto grabo mums reikējo spēti, o tai del priežasczio katedros pertaisymo po ugneles 1530 metu, už tai tikriausei galime pažymēti, jog antras grabas, į kurį tapē perkelti jo pelenai isz pirmutinio grabo, buvo paczioje gilumoje sziaurines dalies katedros, nes czia, o ne kur kitur, buvo ans szaunus Vytauto aukuras.
Ne gana, jog Stryjkovskis, Bielskis, Gvagninas klaidžei raszo, buk tai karalius Aleksandras, szv. Kazimēras karalaitis, Zygmuntas Keistutaitis su savo sunumi Mikolu ir d. kn. Svidrigaila buvo palaidoti toje pat koplyczioje, kurioje jau Vytautas ilsējosi, bet ir pagirtinas Lietuvos ir Vilniaus tyrinētojas Mikolas Balinskis (Starożytna Polska III, 148), o taip pat Lukoszius Golębiovskis (Dzieje Polski za panowania Jagiellonow III, 518, przypisek 75) daro tą patį pasirikimą. Vytautas nekados nebuvo paguldytas karaliszkoje koplyczioje, nei priesz, nei po perkelimo jo pelenu. Vytautui tebegyvenant tebuvo dvi koplyezi, viena pirmutinio vyskupo Indriaus Vasylio, o kita Mantvydo, m. 1422. Karaliszkoji koplyczia, apie kurią žemiaus pasakysime, atsirado paskiaus, ir joje szv. Kazimeras karalaitis buvo pirmutiniu palaidotas. Tada atkartodami dar sykį sakome, jog taip vadinamo Vytauto grabo, arba Vytauto aukuro nereikia painioti su karaliszkaja koplyczia. Zygmuntas Keistutaitis su savo sunumi Mikolu, d. kn. Svidrigaila buvo palaidoti Vytauto grabe, tada kaip szv. Kazimeras ir jo pasekējai isz Jagēlos namu buvo laidojami karaliszkoje koplyczioje. Czia taip pat turime priminti, jog Vytauto aukurą ne tiktai kad daugelis rasztininku, bet ir aktai kapitulos kartais (m. 1557) vadina Vytauto koplyczia.
Tokiu tada budu, kada po baisios 1530 metu ugnelēs katedra isz naujo buvo atbudavojama ir atpůsziama, tapē atnaujintas ir aukuras, Vytauto apdavanotas ir to del Vytauto aukuru pavadintas. Tame aukure tape įtaisytas paveikslas szv. Mikolo arkaniolo del atsiminimo pirmutinio aukuro, stovējusio ant milžino kapo.
Starovolskis paliko mums szį paraszą ant Vytauto virszkapio. Paraszas lotyniszkas; důdame jį tikrame iszguldinime: „Bona Sforcija, Lenku karalēnē etc., szauniam valdimērui, Aleksandrui Vytautui, didžiam Lietuvos kunigaikszcziui, dēl savo tēvynes geriausei užsipelniusiam, ir karineis veikalais kiaurai per visą svētą garsiam, dar gyva tebebudama, szį akmenį sutaise. Po tam Valerijonas, Vilniaus vyskupas, geradējui szios bažnyczios tą virszkapį prie jo aukuro pridejo ir jo kaulus, pirmiaus nepritinkanczei laikomus, jame uždare. Metu Vieszpaties 1573.
Kirkor A. H. „Kapai didziu kunigaikszcziu ir karaliu Vilniuje” // Auszra 1886 m., nr. 5, p. 137-143.