Dubysos žiotys – tai ne tik dviejų upių susiliejimo vieta, bet ir istorinės atminties šerdis, kurią dar 1939 m. straipsnyje „XX amžius“ laikraštyje įtaigiai aprašė istorikas Zenonas Ivinskis. Remdamasis šaltiniais, pasakojimais ir kryžiuočių kronikomis, jis rekonstruoja vieną svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinės istorijos vietų – Salą (Sallinwerder), kur 1398 m. Vytautas Didysis su kryžiuočių ordinu pasirašė vadinamąją „amžinąją taiką“, o Lietuvos bajorai jį iškilmingai paskelbė karaliumi.
Ivinskio tekste Salynas lokalizuojamas ne Nevėžio žiotyse ar prie Kulautuvos, kaip manė kai kurie tyrinėtojai, bet būtent Dubysos žiočių salose, kur Nemunas priima Dubysos vandenis. Istorikas remiasi tuo, kad dokumentuose ši sala buvo minima „aukščiau Romainių salos“ (Romeywerder), o pastaroji buvo netoli Dubysos žiočių. Čia, žemėse, kur 1382 m. Jogaila kryžiuočiams pažadėjo krikštą, kur 1385 m. vyko diplomatiniai mainai, o vėliau dar ne kartą rengtos derybos, iškilo ir Dubissenwerder – „Dubysos sala“ – vienas iš galimų Salos vardų.
Šioje apžvalgoje Ivinskis plačiai aptaria ne tik taikos sutartį, bet ir kryžiuočių derybų praktiką, tradiciją rinktis salose, neutralioje teritorijoje. Jis pabrėžia šių vietovių simbolinę svarbą Lietuvos politinei brandai – čia buvo ne tik tariamasi su Vokiečių ordinu, bet ir formavosi Lietuvos kaip savarankiškos valstybės idėja. Šioje istorinėje erdvėje, kur šiandien telkšo tylios senvagės, kadaise virė sprendimai, lėmę ištisų epochų eigą.
Dubysos žiotys – istorijos sankryža
Sala, kurioje Vytautas su kryžiuočiais pasirašė amžiną taiką. Ar gediminas palaidotoas Veliuonoj?
Seredžiaus įdomybės mums nesibaigė Peštvės piliakalniu ir „Palocelio” kalva. Nuo stataus Nemuno kranto žvalgydamiesi sau galvą laužėme, kur čia galėjo būti tas garsusis Salynas (Sallinwerder), toji sala, kur Vytautas 1398 m. pasirašė su ordinu amžinąją taiką, o Lietuvos bajorai per tas dideles iškilmes apšaukė jį savo karaliumi. Kai kas tos salos ieško Nevėžio žiotyse ties Šileliu; ne vienam atrodo, kad Salynas buvo ten, kur dabar prieš Riogliškius anapus Kulautuvos guli didoka sala. Bet, rodos, teisingiau yra Salyną nukelti į Dubysos žiotis. Kad ten ir dabar dar yra sala, tas dar nieko neįrodo.
Bet daug svarbiau yra, kad dokumentuose yra pasakyta, jog toji „Sallin” sala buvo aukščiau Romainių salos (Romeywerder); o Romainiai buvo truputį toliau nuo dabartinių Dubysos žiočių į vakarus. Tad Salynas, kuris etimologiškai gali reikšti nedidelę saliukę, turėjo, rodos, būti Dubysos žiotyse.
Ten labai mėgdavo Lietuvos kunigaikščiai, iškilus deryboms, susivažiuoti su kryžiuočiais. Toji žiočių sala 1382 m. buvo pavadinta Dubissenwerder Dubysos sala, ir vėliau tapo svarbių politinių derybų vieta. Toje žiočių saloje 1382.X.31 Jogailos vardu buvo duotas kryžiuočiams pažadas pasikrikštyti ir dar surašytos dvi sutartys. 1385 m. IV. 21 d. did. magistras „,pagal seną pirmtakūnų paprotį” Jogailai pažadėjo į tą salą atvažiuoti deryboms. Prieš Tannenbergą ir po jo ordinas dar daug kartų Dubysos žiočių saloje vedė derybas. Ar Salynas ir „Dubissenwerder” yra tas pats, sunku pasakyti. Jeigu tai dvi salos, tai jos neturėjo būti toli viena nuo kitos.
Žavėdamiesi gražiais Dubysos žiočių krantais prisiminėme, kad dešiniajame jos krante kryžiuočiai buvo pasistatę ,,Dubysos pilį” (Dobesinburg, Thobyesburg), kai Vytautas jiems atidavė Žemaičius 1404 m. Toji pilis buvo pastatyta 1406 m. 800 darbininkų ir 24 meisterių. Ji buvo Žemaičiams skirto vietininko M. Kuechmeisterio sostinė, iš kurios jis valdė visą kraštą. Bet užvaldyti jo nepasisekė, nes Žemaičiai sukilo (1409). Pasitraukdamas tas vietininkas pilį sudegino ir sunaikino, ir dabar jos pėdsakus galutinai nustatyti sunku. Galėjo ji būti apačioje ties „Palocėlio“ kalva, bet ir toliau į vakarus, kur įteka Dubysa į Nemuną.
Iš ekskursijos po gilią praeitį grižome į mūsų gyvenimo naujuosius laikus, kai Seredžiaus įgulos viršininkui plk. Itn. Namajuškai maloniai sutikus, mūsų palydovas Itn. Jablonskis mums aprodė kareivinių rajoną, arklides, virtuvę, kareivių klases, pačias kareivines ir t. t.
Daugeliui tai buvo nematytas dalykas. Nukryžiuotojo Jėzaus seselės amerikietės, mūsų ekskursantės, žavėjosi, kad kareivinėse rado kryžių, gražią tvarką ir t. t.
Seredžiuje turėjome ir daugiau siurprizų.
Ltn. Jablonskis ir kiti jo kolegos leitenantai mus taip draugiškai pasitiko, pakvietė vakare į savo Romovę, vaišino, šokdino, kad kai kurios mūsų ekskursantės per visą ekskursiją toliau to malonaus vakaro nebegalėjo užmiršti ir grįžtant namon vėliau dainavo:
„Ak čina, čina, kaip
Seredžius mus kankina„
Kun. klebonas Šovys Seredžiuje mus maloniai priglaudė, davė vakarienę, pusryčius ir erdvią klebonijos patalpą, kur visiems tilpo kareiviškos lovos, sudariusios taip pat savo atrakcijų ir smagumų.
Į mūsų kelionės planą įėjo būtinai pamatyti ir savo praeitimi pagarsėjusią Veliuoną.
Tad Seredžiuje vėl lipome į laivą ir po trumpos kelionės pasiekėme Veliuonos prieplauką, iš kurios tiesiai nuskubėjome į Gedimino kapo kalną, ant kurio kunigaikščiui Gediminui yra paminklas. Tradiciją, kad ties Bajerburgu (2 klm. į vakarus nuo Veliuonos) esąs žuvęs tą vokiečių pilį bepuldamas Gediminas ir tame kalne esąs palaidotas, ar bent jis supiltas jo garbei, mes norėjome patikrinti faktais.
Senesnėje literatūroje buvo rašoma, kad Gediminas buvęs 1338 m. peršautas pirmuoju kryžiuočių Lietuvoje pavartotu šaunamu ginklu. Tačiau kronistas Vygandas kalba, kad prie Bajerburgo žuvęs kažkoks „Trakų kunigaikštis” („rex Tracken„) ir jei tai būtų buvęs Gediminas, jis būtų jį vardu pažymėjęs. Dar tų pačių metų (1338 m.) lapkričio mėn. 1 d. jis Gediminas sudarė su Livonijos ordinu sutartį.
Ar Gediminas mirė ne savo mirtimi, nežinome. Rodos, teisingai paminkle yra iškalta jo mirties data 1341 metai. Kai 1925 m. vasarą su didelėm iškilmėm tas paminklas buvo atidengtas, buvo išleistas specialus leidinys „Aušros medis”, kuriame buvo patiekta daug supainiotos istorijos iš Veliuonos praeities. Nėra jokių įrodymų, kad Gediminas būtų žuvęs Bajerburga puldamas, lygiai kaip neužsiliko jokių pėdsakų, ar tas kalnas yra jo mirties proga supiltas.
Kad didieji kunigaikščiai su didelėmis iškilmėmis buvo laidojami, žinome iš Vartbergės ir Vygando aprašymų. Pirmasis mini, kaip su Algirdu kartu buvo sudeginta be kitko 18-ka žirgų, o antrasis mini, kad su Kęstučio lavonu buvo deginami arkliai, rūbai, ginklai, medžiokliniai šunes ir t. t. Bet vargu galėjo būti pilami tokie didžiuliai piliakalniai kunigaikščių garbei, ypač, jei dar yra žinių, kad jie, kaip, pav., Gediminas galėjo būti kitur palaidoti.
Gedimino kapo kalnas ir savo išvaizda atrodo lietuvių XIII-XIV a. gynimosi piliakalnių tipo. Netrūksta ant jo nė sargybų bokšto. Toliau man ir kilsta klausimas, ar Gedimino kapo kalnas nėra viena iš tų pilių, kurias kryžiuočių metraščiai mini, vadindami Veliuonos ir Junigedos vardu.
Ilgai buvo painiota, kur reikia tos Junigedos pilies ieškoti. Dr. A. Salys savo disertacijoje apie Žemaičių tarmes padarė įdomų teigimą, kad Junigedos ir Veliuonos pilys yra vienoje vietoje, t. y. Veliuonos pilis buvusi vadinama Junigedos vardu, nes kol kryžiuočiai gerai nepažinę vietos geografijos Veliuonos pilį vadinę pagal sritį Junigedą. Aš nedrįstu dar galutinai samprotauti, kad Gedimino kapo kalnas yra būtinai XIV a. lietuvių gynimosi piliakalnis, bet atrodo, kad čia turėjo stovėti pilis. O su Gedimino kapu, gal būt, bus panašiai, kaip su Pilėnų Margiu Punioje, ar Palemono kalnu Seredžiuje. Žmonių tradicijoje ir pasakojimuose istorija moka nuostabiai transformuotis ir atitolti nuo tikrovės. Verta dar pažymėti, sąryšyje su Junigedos istorija, kad dabartinis vietovardis Judagonys gali būti to iškreipto vardo reminiscencija.
Nuo 1291, kai lietuviai Junigedoje pasistatė sau pilį, jos vardas ilgai neišeina iš kryžiuočių kronikų. Dažniausiai, kai puolama Junigeda, atakuojama tai pat ir Peštvė, tarp kurių buvo 9 klm. atstumas. Tas puldinėjimas ėjo metai iš metų, ir kryžiuočiai vis daugiausia tegalėdavo sudeginti priešpilį (suburbium). Bet nuo 1319 m. tos pilies vardas pranyksta. Čia gali būti du klausimu. Arba, ta pilis buvo imta vadinti vėliau nauju vardu. Veliuonos (pirmą kartą 1356), arba ją lietuviai apleido (ar buvo priešų sugriauta); o šalia jos buvo įsitvirtinta daug didesnėje Veliuonos pilyje.
Skubiomis pastabomis šis klausimas nėra galutinai išsprendžiamas.
Šalia vadinamojo Gedimino kapo kalno yra didelis Veliuonos pilies kalnas, kurio viršūnėje dabar įrengti klombai ir pasivaikščiojimo takeliai. Nė viena panemunių pilis neturi tokios didelės istorijos, kaip Veliuonos. O toji istorija susideda iš nepaliaujamų kryžiuočių puldinėjimų, kurie prasideda nuo 1315 metų. 1339, 1343, 1348, 1356-7 metai yra smarkus Veliuonos pilies atakavimui metai. 1363 m. Veliuona, kaip ir Peštvė buvo išgriauta. Bet lietuviai šitas dvi pilis labai brangino. Po Tannenbergo 1412 m. šalia Peštvės buvo atstatyta ir Veliuonos pilis. Apie ją vokiečiai rašė, kad ji labai tvirta pastatyta ir turinti 400 žmonių įgulą.
Daug vargo padėjo imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio arbitras Benediktas Makra, kol apklausinėjo abiejų pusių liudininkus, ar ta pilis pastatyta Žemaičių žemėje. Kadangi kryžiuočiai pagal savo karo paprotį manė turį valdyti tuos plotus, iš kurių lietuviai buvo nors kurį laiką pasitraukę, daug vargo padėjo Vytautas, kol įrodė, kad naturali Žemaičių riba yra Nemunas.
Daug bylos lapų susidarė iš to proceso; iš jų mes ir orientuojamės, kokios Veliuonos srities žemės jau tada buvo apgyventos.
Kaip labai dažnai būdavo, kur stovėjo pilis, atsirasdavo ir didžiojo kunigaikščio dvaras. Taip buvo ir Veliuonoje. Iš to dvaro buvo administruojama ir valdoma antroje Nemuno pusėje (Zanavykuose) esanti „Veliuonos giria”, kuri siekė iki Šešupės.
Veliuonoje, kaip tirštokai gyvenamame krašte, anuo metu užimančiame labai didelį plotą, jau 1421 m. Vytautas pastatė bažnyčią. Kol nebuvo Vilkijos (1606) ir Seredžiaus (1635) bažnyčių, Veliuonos bažnyčia turėjo aptarnauti visą dešinįjį Nemuno krantą iki Kauno. Panemunėje Žemaičių vyskupystėje buvo tai vienintelė bažnyčia.
Z. Ivinskis „Ak čina, čina, kaip Seredžius mus kankina” // XX amžius 1939 m., nr. 138, p. 6 ir 8