Gegužkalnio paslaptys – tai pasakojimai, kuriuos vėjas pasakoja virš pailgos, lyg nupjauta viršūne kalvos Tauragės apskrityje, netoli Gegužių kaimo. Šis kalnas – ne tik ryškus gamtinis akcentas, nuo kurio atsiveria vaizdai į Stulgių, Girdiškės, Upynos ir Šilalės bažnyčias, bet ir vieta, kur gyvos senosios legendos apie bažnyčią, prarytą žemės gelmių, paslaptingus varpų gaudesius šventadieniais ir susitikimus su nežemiškomis jėgomis. Kiekvienas Gegužkalnio akmuo, šlaitas ar šaltinėlis čia regis saugo seną atmintį – apie tikėjimą, bausmę ir neišsprendžiamas paslaptis, slypinčias po žole apžėlusia viršūne.
Gegužkalnio paslaptys: Šventadienio prakeiksmas
Tauragės apskrityje Skaudvilės valsčiuje ties Gegužių kaimu yra didokas, pailgas, lyg nupjauta viršūne kalnas, Gegužkalniu vadinamas. Kalno pavadinimas paeina, matomai, nuo gegužžolių, kurių pavasariais kalne labai daug auga. Iš kalno gan toli matyti matosi Stulgių, Girdiškės, Upynus ir Šilalės bažnyčios.
Senesnieji žmonės pasakoja, kad seniau, gulint kalne, ypač šventadieniais, dvyliktą valandą dieną, buvę girdėti varpų gaudimas ir skambučių skambinimas. Kalno vidury buvusi siaura gili anga, į kurią metus akmenį ilgai būdavę girdėti akmens skambėjimas, iki jis nukrisdavęs. Sulig padavimu šitam kalne labai senai buvusi bažnyčia, bet už kažin kokius „griekūs“ Dievas ant žmonių užpykęs ir vieną šventadienį, dvyliktą valandą dieną, žmonėms einant su procesija aplink bažnyčią, kalnas atsivėręs ir viską savin suėmęs. Būk dėl tos priežasties šis kalnas ir vadinasi tuo vardu.
Yra apie tą kalną dar ir kitas padavimas: Kartą pro šalį kalno sutemus, rudens laiku, iš vieno kaimo į kitą ėjęs siuvėjas ir, kaip tik kalną priėjęs, iš kalno išbėgęs, juodai apsirengęs, juoda plačiais kraštais skrybėliaite ponaičiukas, pradėjęs siuvėją prašyti, kad užeitų apsiūti jo šeimą. Siuvėjas, matydamas, kad ne geram tas ponaičiukas jį taip kviečia, norėjęs atsikalbinėti, aiškindamas, kad laiko nesą, vėlu, kitą kartą ir t. t., bet veltui – buvęs priverstas ponaičiuko klausyti.
Jiems beeinant į šitą kalną, pasidarę nebe kalnas, bet „puikiausi“ rūmai, neva dvaras su spindinčiomis pro langus lempomis ir vidury buvę girdėti grojimas, šokiai ir nepaprastas ūžimas. Siuvėjui pasidarę nebejauku. Įėjus į vidų, ponaičiukas siuvėją įsivedęs į atskilą kambariuką, stalą apkrovęs įvairiais gardumynais, patarnavęs kuo mandagiausiai ir t. t. Po to viso siuvėjas pradėjęs siūti iš pateiktos jam medžiagos, bet siūdamas nejutęs kaip siuva – tik paimąs ir pasiuvąs!
Keistai atrodę siuvėjui tų rūmų žmonės, nes akyse bestovėdami, persimainydavę iš vieno pavyzdžio į kitą. Nepasijutęs siuvėjas, kaip gėrybėse begyvendamas ir siuvimą užbaigė. Ponaičiukas siuvėjui, kaipo atlyginimą už darbą, pripylęs maišiuką aukso. Siuvėjas tokį turtą gavęs, su didžiausiu džiaugsmu išsiskubinęs namo, bet išėjus iš rūmų pasirodę jam, kad ilgai čia truko, nes atėjęs rudenį, o dabar jau pavasaris.
Siuvėjas kiek paėjėjęs atsisėdo po karklynu, ir neiškentė į maišiuką nepažiūrėjęs, bet vietoj aukso – radęs anglis. Siuvėjas labai perpykęs, kad tokį ilgą laiką darbe išbuvęs, nieko gero namiškiams neparnešiąs, paėmęs anglis iškratęs ir palikęs. Parėjęs namo pasipasakojęs namiškiams visą savo nuotykį, paėmęs maišiuką ir dar kartą pakratęs, bet šiuo kartu iš maišiuko iškritęs auksinis, šimto rublių vertės pinigas. Tada siuvėjas susipratęs negerai padaręs, bėgo atgal į tą pačią vietą, kur buvo anglis iškratęs, bet nei pinigų, nei anglių neradęs.
Dz. B-kus „Gegužkalnis“ // Trimitas. – 1925, Nr. 31, p. 1018-1020;