Geležinis vilkas

Vilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai "Geležinis vilkas" // Vilniaus legendos 1998 m. p. 7 - 9

Kur šiandien dunkso Vilniaus rūmai, dar XIII šimt­metyje ošė tankios girios. Didžiulis tauras — Lietuvos girių karalius savo tvirtu balsu žadindavo snaudžian­čius šimtamečius ąžuolus, naktinis vilkų staugimo ai­das atsimušdavo į puikiuosius Neries vandenis ir ding­davo tolumoj, tartum upės vandenų nešamas pasklisdavo po visą Lie­tuvą, plėšrioji lūšis, pasislėpus tankumyne, tykodavo savo aukos, o įvairiausių paukščių balsai ore skambėdavo kaip neapsakomo grožio muzika.

Todėl ir nenuostabu, kad šios apylinkės ne vieną medžiotoją į save vilioja. Jos buvo tokios puikios, kad kunigaikštis Šventaragis bemedžiodamas užėjęs jas ir įsakęs čionai, Vilnios ir Neries santa­koje, didžiulių kalnų slėnyje, pastatyti didžiausią dievaičio Perkū­no romuvą, paskyręs vyriausią kunigą Krivę Krivaitį, krives, vaidi­las ir vaidilutes šventąją ugnį saugoti. Nuo to laiko slėnis buvo pramintas Šventaragio slėniu.

Didelis medžioklės mėgėjas buvo ir Didysis Kunigaikštis Ge­diminas. Jis tuomet gyveno savo naujoj sostinėj, Trakuose, kur Galvės ežero vidury, saloje, buvo pastatyta tvirta pilis. Kunigaikš­tis Gediminas su savo dvariškiais, Lietuvos bajorais ir karo palydo­vais, dažnai vykdavo medžioti į tolimesnes apylinkes.

Kartą, o tai buvo bene 1322 metais, kunigaikštis Gediminas besivydamas didžiulį taurą net ant kalno užsivijo, kur Vilnia savo vandenis Neriai atiduoda, ir čia jį nudobė.

Didžiulis žvėris į pačią širdį pataikytas krito negyvas, o kuni­gaikštis, primynęs jo milžinišką galvą, supūtė į auksu padabintą ragą laimėjimo giesmę. Saulutė jau senokai buvo pasislėpusi ana­pus Neries lapuočių tankumyne, ir išblyškęs mėnulis rodė savo pliką veidą, apliedamas ąžuolų ir liepų viršūnes sidabrine šviesa, ir mirgėjo Neries vilnyse. Tiktai slėny, Perkūno romuvoj, žėrėjo raudona šven­tosios ugnies liepsna, o gūdžios vaidilų giesmės skambėjo nakties ty­lumoj. Pavargę visą dieną besivaikydami žvėris medžioklės dalyviai nu­tarė negrįžti tą pat vakarą į Trakus ir pasirinko poilsiui vietą tarp Neries ir šventyklos, toje vietoje, kur neseniai buvo sudegintas kuni­gaikštis Šventaragis. Pasistatę palapines, pasistiprinę žvėriena ir mi­dum, medžiotojai sumigo.

Bet kunigaikštis ilgai negalėjo užmigti; vis dėlto galiausiai nuovargis įveikė ir miegas užmerkė blakstienas. Ir štai jis sap­nuoja, kad viršukalny, kur jis taurą nukovė, pasirodė milžiniš­kas vilkas, geležiniais šarvais apsišarvavęs, tartum iš geležies nu­lietas būtų. Vilkas, pakėlęs galvą į mėnulį, ėmė staugti ir staugė taip garsiai, kad atrodė, lyg staugtų jame pasislėpusių šimtas ki­tų vilkų.

Kai tekančios saulės spinduliai apliejo kalnus, upes ir prasiskver­bė pro lapų šydą, nubudo ir kunigaikštis Gediminas. Atsiminęs sap­ną, papasakojo jį medžioklės draugams. Kaip visi senovės lietuviai, taip ir Gediminas tikėjo burtais ir sapnais, manė juos galint pranešti apie ateitį; tikėjo, kad dievai sapnus siunčia norėdami patarti ar per­spėti. Tačiau nė vienas bajorų negalėjo įspėti, ką toks sapnas galėtų reikšti. Tada kažin kas iš dvariškių patarė pakviesti Krivę Krivaitį Liz­deiką, kuris tuomet plačiai buvo išgarsėjęs savo išmintimi. Kunigaikštis pasikvietė Lizdeiką. Krivė Krivaitis, atvykęs pas kunigaikštį, atsistojo prieš jį, išklausė sapną ir giliai susimąstė. Apsupę jį ratu kunigaikščio riteriai sekė kiekvieną jo veido išraišką ir nekantriai laukė sapno išaiš­kinimo.

Galiausiai Lizdeika, viena ranka atsirėmęs lazdos, kuri buvo jo didybės ženklu, kitą pakėlęs į dangų, iškilmingai prabilo:

— Galingas kunigaikšti! Per šį sapną dievai apreiškė tau savo valią ir jeigu ją išpildysi, laukia tavęs garbė ir galybė. Geležinis vilkas reiš­kia, kad toje vietoje turi būti pastatyta tvirta pilis ir miestas – valstybės sostinė, o šimtas vilkų, jame staugiančių, reiškia gyventojus, kurie tave ir to miesto garbę ir galybę išgarsins po visą pasaulį. Taigi priva­lai būti klusnus dievų valiai ir pastatyti čia pilį ir miestą, o jo vardas ilgus amžius švies Lietuvai — mūsų tėvynei! Toks sapno išaiškinimas kunigaikščiui labai patiko ir tuoj po to ėmė statyti ant kalno pilį, apsuptą tvirta mūro siena, su dviem šešia­kampiais bokštais, o patį kalną pavadino “Taurakalniu”. Slėny, tarp kalno ir žinyčios, buvo pastatyta kita, medinė, vadinama žemutinė, arba Krivių, pilis. Aplink imta kirsti šimtamečiai ąžuolai ir pradėta statyti gyvenamieji namai.

Tai taip buvo įkurtas miestas, kuris nuo Vilnios upės vardo Vilnium buvo pramintas. Vėliau Gediminas į jį iš Trakų persikėlė, ir Vilnius tapo visos Lietuvos sostine.

Lizdeikai nuo to laiko už sapnų išaiškinimą kunigaikštis įsakė Radvila vadintis.