Gelsvai žalioji Dzūkija

Gelsvai žalioji Dzūkija

Dzūkija V. Krėvės legendomis ir padavimais mums kaip iš pasakų išvogta. „Dainavos šalies padavi­mai“, „Šarūnas“, rodos, pasakė dau­giau, nekaip mes tikėjomės.

Smiltingas, gelsvai nudarytuos plotuos, pušelėmis apsikaišęs Dzū­kijos kaimas pro mažus langelius žiūri į auksinius vikius ir lipšnias bulves. Tai dzūko pirmoji gyveni­mo paguoda, geriau, gyvenimo pa­grindas.

Birželio 11 ir 12 su ekskursija buvau nuklydęs į Dzūkiją. Jums, žinoma kiek pilki žodžiai: didelio čia daikto. Į Sa­charą, Kiniją ar Alžyrą nusibasčius, galima įspūdžiai rašinėti, bet iš Dzūkijos, kurią visi taip pažįsta, rašyti įspūdžius, turbūt, įkyrėti norėtum. O vis dėlto, pirm viso ko pasakytum: Dzūkija šiltai malonus kraštas. Smiltinga, neužmiršta eže­rų gamta akis viliote vilioja. O žmonės nuoširdūs ir tokie savi. Rodos, jau prieš daugelį metų pa­žinai tuos dzūkus, lipšnius ir be klastingo nuoširdumo, ir, štai, vėl juos sutinki. Gali stovėti ant smil­tėto kalno ar prie kyžkelės, dzūkui kalbos nepristigs.

Visiems, kurie smilksta pilkoj melancholijoj, surūgusiu ūpu die­nas stumia, patarčiau važiuoti į Dzūkiją.

Šarūno pilies griuvėsiuose

Prie demarklinijos, ant Nemu­no krantų, klonyje ilsis Liškevos miestelis. Tikrai ilsis giliam klo­nyje, gelsvi kalnai supa miestelį, kurių papėdes plauna Nemunas. Nuo kalno matos Druskininkai, sa­vo vasarnamius ir rausvą bažnyčios stogą įaudę į šilus. Ant vieno, tar­si piramidės, kalno ilsis pilies bokšto liekanos, pamatų akmenys. Gal buvusios Šarūno pilies lieka­nos, gal kito kunigaikščio, — kas atspės. Vienas šaulys pasakojo, kad tai esą kunigaikščio Krizo ar Krišnos pilies liekanos, kaip bylo­ja padavimas. Iš Krėvės užrašytų padavimų lyg ir galėtum pasakyti, kad tai Šarūno pilies griuvėsiai. Smiltėtas kalnas, stačiomis pa­kriaušėmis atsirėmęs į Nemuno krantą, laiko ant kupros akmenų liekanas, tačiau kalnas ir akmenys tyli. Nemunas tyliai teka, ir jis, sakytum, su kalnais susitarė nie­kam nieko nepasakoti.

Ant aukštumos, miestelį klony palikusi, stovi savo bizantinį bokš­tą iškėlusi Liškevos bažnyčia ir vienuolynas. Kadaise čia gyvenę vienuoliai domininkonai, o dabar tuščia ir sunkiai niauru. Rusai vie­nuolyną uždarę, pastatę cerkvę, kuri čia taip svetima ir paklydusi. Dabar jau katalikų bažnyčia, ža­liais medžiais apsikaišiusi.

Pilsudskio vasarnamio palangėje

Nuskubėjom į Druskininkus. Sustojam prie Nemuno, negalėda­mi akių atplėšti nuo Nemuno krantų, nuo Druskininkų vasarnamių.

Būdamas Kaune ir skaitydamas laikraščiuose apie Pilsudskio vasa­rojimą Druskininkuose, manydavau: kas traukia tą įžymų Lenkijos vyrą, kuriam lengvai prieinami garsiausi pasaulio kurortai, ilsėtis Druskininkuose? Gal jį traukė tė­vynės ilgesys, tačiau Druskininkų grožis ir versmių vanduo ne mažai padėjo Pilsudskį į Druskininkus pavilioti.

Lenkų pagrobtoj pusėj puikūs vasarnamiai, apsidengę medžiais, arti prie Nemuno, poilsiu ir giedriu malonumu kvėpuoja. Nemunas mus skiria nuo lenkų pusės. Mes, susirinkę ant kranto, dainuojam dainas, gausūs ekskursantų būrys žiūri į vasarnamius. Lenkų pusėje susirenka būrys vasarotojų, keletas karininkų. Suėję ant tiltelio, mums rankomis mojuoja. Jų pusė­je orkestras drožia, rodos, iš „Halkos“ ariją, paskiau kažin kokį pi­gių motyvų valsą.

„Pirmyn, pirmyn, trimitai šaukia,
Ženkim sparčiau, tėvynė laukia“, —

mūsiškiai dainuoja. Jų orkestras nutilo. Iš vasarnamių renkasi len­kų būriai, spiečiasi ant kranto. Jų tarpe keletas karių.

Vienas mūsų pusės dzūkas pa­sakoja :

— Baisiai daug ponybės suvažiuoja ir šoka ir muzikos klausosi. Sako, ir Pilsudskis atvažiuosiąs. Taigi, pats lenkų karalius.

Atvažiuoja ir „karalius“, iš sa­viškių atplėšęs trečdalį teritorijos, sėdėdamas ant Nemuno kranto, gal mena tėviškę, palangės topolius, pakelės kryžių. Kažin kokį paminklą jam Len­kija pastatys, bet mes jam nepatartumėm Druskininkuose vasaroti. Jam čia per daug grožio ir mūsų krašto dvasios, kuri jo padrikiems nervams vargu ar išeis į gerą.

Perlojoj

Kas negirdėjo to miestelio, jo kovų su lenkais.

Prie Nemuno, pušų ir beržų pa­vėsy, išsisklaidžiusios lūšnos.

Einam, mūsų sargybos lydimi, ant Nemuno tilto. Ateina trys lenkų kareiviai su puskarininkiu. Labai blogai aprengti, dideliais ba­tais, sumenkę kareiviai.

Mūsų ekskursantė rodo tilto grindinį ir klausia:

— Sakyk, juk čia mūsų grindi­nys, mūsų tiltas, kaip manot?

Puskarininkis, tarsi pagal užsa­kymą, padaro rimtą veido miną:

— Proše panele nežertavot, — pareiškia puskarininkis ir žada pavartoti ginklą, jei jį taip „įžeidinėsią“.

Ekskursantai juokauja, klausi­nėja, o puskarininkis vis kalba, girdi, juokų nemėgstąs.

Vienas ekskursantas pažįsta puskarininkį: tai esąs nuo Kretin­gos vieno dvaro bernas, sulenkėjęs lietuvis.

Vidury miestelio 1930 m. baig­ta statyti didelė, mūrinė bažnyčia. Raudonų plytų, aukštu bokštu dai­rosi smiltingoj apylinkėj greta jos senutė, aplūžusi medinė.

Viena moterėlė sako, tai esanti Vytauto Didžiojo laikais pastatyta.

Sienos maumedžio, be pjūklo sunertos, grubiai aptašytos.

Tikrai, gali girtis savo senu­mu, nors gal ir ne 500 metų.

Graži, nors varginga Dzūkija, tavyje slepiasi neturto ir savimi pa­sitikėjimo nuoširdumas. Visi, tave apleisdami, atsidus ilgesio užkliu­dyti, atmindami pasakiškai gražius plotus.

V. Donaila „Gelsvai žalioj Dzūkijoj” // Bangos. – 1932, Nr. 22, p. 614;

---