Palangos prašmatnybių istorija

Palangos prašmatnybių istorija. Išaušo pavasaris. Atidarau lan­gą. Nesusivaldau. Spyna sužvan­ga, ir aš — Vytauto gatvėj.

Saulėta. Apsižvalgęs pasuku į „Birutės“ medyną (vietos „lenkų“ „Tiškevičiaus parku“ vadinamą). Atsisėdu poilsio prieš pat „Lurdo“ „grotas“.

Nors ne kartą čia ilsėjausi su džiaugsmo kupina širdim, bet šian­dien, jei būčiau išgalėjęs, būčiau maironiškai dainavęs.

Ir iš tikrųjų, pro akis ima slink­ti Palangos praeities istorija (o ji romantiška!). Bet šį kartą aš ne­manau jos atausti: čia nupasakoju tik atskirų prašmatnybių istorijas.

Palanga „garsi“ nuo XII a. 1161 m. Danijos karalius Voldema­ras I išlipo su savo kariuomene Palangoj. 1258 m. Palanga paten­ka į dokumentus (aptikęs dr. J. Basanavičius), o XIV a. į kroniką (literatūrą) Kęstučio su Birute ve­dybų proga (1343).

Palanga buvo žemaičių tikybinis centras; čia degė šventoji Praurimės ugnis. Su šia šventove susijęs ir Birutės, Vytauto Didžiojo moti­nos, gyvenimas. Štai kaip dr. A. Pajevskis rašo:

Palanga – Žemaičių tikybinis centras

— Birutė, išgarsėjusi dėl savo grožio, turtingo žemaičio Vydmanto (XIV a.) duktė, buvo vaidilutė Praurimės šventovėje, šiandieninėje Palangoje, Baltijos jūros krante. Kęstutis, Trakų kunigaikštis, grįž­damas kartą iš kryžiuočių žygio, sustojo Palangoje ir, pamatęs ten netyčia Birutę, taip ją pamilo, jog pagriebė ją jėga ir vedė. Buvo ji geriausia žmona, o būdama kuni­gaikštienė, buvo mylima visų savo žmonių. Mirus Kęstučiui, kuriam padovanojo 5-tą sūnų — Patriką, Voidatą, Vytautą, Tautvylą ir Zig­mantą bei dukterį Danutę, vėl grįžo į Palangą, į Praurimės šventovę ir čia, tarnaudama prie jos aukuro, mirė 1416 m. Gyvena ji iki šiolei žmonių atminime, kurie pagonystės laikais, jai mirus, laikė ją šventąja ir jos vardu pavadino kalną, kuria­me kadaise turėjo Praurimės šven­tovę, ir net šiandieną laiko ją per šventą ir keliauja prie jos kapo aname kalne, kuris stovi ties jūra ir žeimaitiškai yra vadinamas „Rakš­tis šventos Birutas“ („Šventos Bi­rutės bokštas“?).

Šiaip ar taip, nors istorija šį pa­davimą ir atmeta, Birutės vardas kažkaip susijęs su žemaičių „pa­gonišku“ religingumu. Tik šio dė­liai „Birutės“ kalne jau senovės laikais buvo pastatyta šv. Jurgio koplytėlė, kurios dienos buvo „su­skaičiuotos“. Ilgainiui rados kry­žius. O 1866 m. kun. K. Stepona­vičiaus dėka buvo pradėta statyti mūrinė koplytėlė, kurią baigė tik 1869 m. „Palangos Krašte” (1925 m.) yra nurašyta ši klebonui dedi­kacija: „Koplicze ta stojos par proces ir rupesnius kunega Konstanti­na Staponavicziaus Palongos kle­boną, kuris isz tu rupesniu nutrotije svejkaitą ir parsikiele ing viecznastę amžiną metuose 1870. mienesie Giegužies 8 dieno“.

Pokalbis su klebonu

Tai tokia „sausoji“ „Birutės“ koplytėlės istorija. Norėdamas faktą paryškinti, pokaičiu užėjau pas vietos kleboną. Įsikalbėjęs pa­klausiau:

— Kodėl rusai buvo bedraudžią koplytėlės statymą?

Nusišypsojęs klebonas atsakė:

— Rusai, tiesdami nagus į Pabaltę, buvo supratę, kad katalikybė stovi skersai kelio jų „politikai“, tad visai nuosaiku, kad ėmėsi sta­tymą trukdyti, ypač kad ši, trečioji iš eilės, jau būtų buvusi ilgaamžė — mūrinė. Pirmoji, sako, sudegė, o antrąją audra sugriovusi.

— O kas ir kada „Lurdą“ pa­statė?

— „Lurdas“ — naujųjų laikų pastatas. Tai a. a. grafo Felikso Tiškevičiaus darbas.

— Aš norėčiau, kad skaitytojai išsamiau ką-ne-ką apie „Lurdą“ žinotų.

Senasis Palangos tiltas

— „Lurdo“ istoriją vaizdžiau ir tiksliau bene galėtų nupasakoti grafo turtų prievaizda. Aš tiek težinau, kad jo statybai ėmė akmenų iš senojo tilto.

— O kur jis buvo?

— Senąjį tiltą buvus rodą išlikę — prie pat krašto — poliai (šiau­rinėj naujojo tilto pusėj). Senasis tiltas siekęs iki „Švyturio“ vilos. Naujasis tiltas tėra senojo pailgi­nimas.

— Kuriems galams? — Tiltą ilgino grafas Juozas Tiškevičius (Pelikso tėvas), kad galėtų „eksportuoiti“ savo plytas į Liepoją. Anais laikais ir keleivinis garlaivis kursavęs. Po karo palangiškiai buvo besidžiaugią, nes oku­pacinė valdžia vėl bandė atgaivinti „uostą“, bet nepavyko, nes tik lai­vėmis galėję priplaukti tiltą. Jų bandymo žymės yra „įamžintos“ anų laikų tilto fotografijose: nuim­tų bėgių rūdys lentose. Šiandien jo pati didžioji reikšmė yra ta, kad čia išmetama daug kerpių, nors stato­masis Šventosios uostas jau prade­dąs „konkuruoti“; vasarą, žinomą, vasarotojams pati gražioji povakarį pasivaikščiojimo vieta. Šiaip ar taip, bet palangiškiams artinas „krizė“.

Besikalbant apie krizę, paaiš­kėjo, kad klebonas priverstas ati­dėti „dėl finansinių sunkumų“ ir „Lurdo“ „remontą“, nors pagrindi­nio „kapitalo“ ir yra apie tūkstan­tį litų.

— Kuria prasme restauruotinas „Lurdas“?

— Juk dabartinė šv. Panelės statulėlė yra miniatiūrinė. Senoji buvo sulig niša, net iš „Lurdo“ pargabenta(?!). Ją be nebus su­mušę latviai, nes mėgdavę su savo „Herzdamen“ „fotografuotis“.

Nesirūpinant grafui, po kelių mėnesių aš pastačiau naują, žymiai mažesnę. Ją pirkau Darbėnuose nuo p. Vitkauskų. Kadangi dabar­tinė per maža nišai, tai darau žygių per Šv. Kazimiero draugiją (Kau­ne) įsigyti.

Įsikalbėjęs klebonas nupasakojo ir „Lurdo“ statymą. Bet, norėda­mas gauti informacijų iš pirmojo šaltinio, negaišdamas padėkojau ir… atsidūriau pas grafo turtų prievaizdą.

Palangos Lurdo istorija

Pasitiko pats šeimininkas. Įsi­kalbėjome. Su atvira širdimi prie­vaizda ėmė pasakoti „Lurdo“ sta­tymą, pabrėždamas, kad visa jo akyse nutikę, nes Palangoje gyvenąs nuo 1899 m., birželio 15 d. Aš džiaugiausi prievaizdos šiltu nuošir­dumu, bet nieku gyvu negalėjau pateisinti, kad, per 40 m. besantykiaudamas su žemaičiu kumečiu, neišmoko „žemaitiškai“ tiek, kad man būtų galėjęs visa be rusų kal­bos nupasakoti.

— Kada velionis suprojektavo „Lurdą“?

— Rodos, po vestuvinės kelionės po Europą, nes bekeliaudamas gra­fas užsukdavo ir į „Lurdą“.

Palangoj gr. Tiškevičiai įsikūrė 1891 m. Prieš pereidamas gyvent į medyno rūmus (baigti 1897 m.), buvo iškvietęs iš Paryžiaus archi­tektą Andrėe (prancūzą) pagaminti projektą. Pagal projektą buvo nu­matytas ir „Lurdas“, kurį be nebus padarę 1896 m. Darbą prižiūrėjo belgas Boissin.

— Ar daug kaštavo?

— Kiek velionis išmokėjo, gali­ma spręst vien iš to, kad už kubinį sieksnį akmenų mokėta 20 rublių. Akmenis vežę iš Prišmončių ir net iš Kretingos.

— Ar visi akmens natūralūs? Ar jie nėra lieti?

— Natūralūs, tik sucementuoti.

— O kaip ilgai darbas truko?

— Vieną vasarą.

— Ar pabaigus buvo pašventi­nimas? — Nebuvo, nes statulą pirko pašventintą. O žmonės, senų se­novės papratimu, šventomis dieno­mis, ypač nugirdę apie „Lurdo“ stebuklus, rinkęsi prie grotų mels­tis. Kartais suliepsnodavo net žva­kės. Šiandien „Lurdu“ rūpinasi su­skystėjusios davatkėlės.

— Ar grafas buvo patenkintas Andrėe projektu?

— Ir kaip, nes tik Andrėe pla­nas buvusią pelkę pavertė šių dienų medynu, o naująją Palangą — ku­rortine zona. Išbaigiamasis pro­jekto darbas — Kristaus prieš rū­mus statula.

— Kodėl grafas taip rūpinosi Palangos ateitimi?

— Ogi todėl, kad Palanga anų laikų „šlėchtai“ buvo „jedyne polskie uzdrowisko nad Baltykiem“.

Šypsodamasis padėkoju p. prievaizdai už „interviu“ ir sprun­ku pro duris į „gegužynes“, kad ateity nereikėtų maironiškai „skųs­tis“.

Elius „Palangos prašmatnybių istorija” // Bangos. – 1932, Nr. 19, p. 556-557;

---

---