Norėdami savo kelionėmis pažinti Žemaitijos senove, nors ir naudojamės moderniška susisiekimo priemone auto, tačiau gana dideli atstumai, nevisuomet geri keliai ir sustojimas ilgesniam laikui ties vienu sen. paminklu nevisad leido pažinti visus esančius pakelyje senovės paminklus, nors ir netoliese Klaipėdos. Kad pamatyti plačiai pagarsėjusius Žematijoje Šatrijos ir Medvegalio kalnus ir milžiną ąžuolą Baublį, jau vienos dienos neužteko ir todėl išvažiuodami pažinti juos pasirengėme dviejų dienų kelionei.
Suįdomauti mūsų pasakojimais apie Žemaitijos senovės paminklų turiningumą ir pačių kelionių įspūdingumą, kas kartą keliaujant prisidėdavo naujų keliauninkų. Mūsų būrelis padidėjo ir šį kartą. Prisidėjus prie mūsų p. p. Pr. Butkui ir Jurašaičiui negalėjome sutilpti į mažą „Forda” ir p. Jurašaičio dėka, šiai kelionei gavome stiprų ir ruimingą „Benzą”, kuriame visi laisvai sutilpome.
Kaip ir visuomet, iš Klaipėdos iškeliavome anksti rytą. Nors prieš tą dieną vakare lijo ir buvome besirengę kelionę atidėti kitam kartui, bet nakty barometras kilo ir žadėjo giedra. Patikėję barometrui važiuojame. Greitai prabėgo stiprus auto 16 kilometrų iki Gargždų ir pašokinėjo nelygiu grindinu miestelio, pervažiavęs Minijos slėnį su gražiu nesenai pastatytu geležies-betono tiltu per upę. Pasikėlę į kalną sustojame. Čia mano bendrakeleiviai panorėjo pamatyti tyliai pasislėpusį medžių tankmynėje, Gargždų bei Anelino piliakalnį. Nutarė visi eiti prie piliakalnio, Gargždų bei Anelino „pilalė” sudaryta siauru kranto iškišuliu tarp dviejų gilių skardžių ir nuo lauko pusės atskirtu dviem aukštais piltais volais. Ši „pilalė” vienas iš grandinių piliakalnių pastatytų prie upės Minijos-senobinio kryžiuočių žygiu kelio į gilumą Žemaitijos. Nuolatinai kryžiuočių puolimai žemaičius privertė sutvarkyti savo krašto gynimą, apstatant visus kryžiuočių puolimo kelius piliakalniais, ant kurių budėdavo sargyba ar net ištisa igula. Kaip tankiai buvo statomi piliakalniai, galima matyti iš tos piliakalnių grandinės, į kurią įeina ir Gargždų piliakalnis. Pradedant nuo Dovilų ir „Gedimino kalno”, keliantis Minijos upe randame per 6 kilometrus Gargždų piliakalnį, toliau per 3 klm. „Gerdavonių pilale„, už 5 klm. „Lapių pilį„, nuo jos per 5 klm, Gribšonių „pilalė“ ir t. t. Taip pat tankiai apstatyti piliakalniais ir kiti keliai, sudarydami bendrai gražų vaizdą ir kartu tarnaudami krašto gynimui. Kiek tai padėta darbo ir laiko statymui tos daugybės piliakalnių. Bet mylėdami laisvę, mūsų proseniai negailėjo nei darbo nei laiko. Visai teisingai pastebi tautos patriarkas J. Basanavičius „tik dėka piliakalnių mes šiandien esame dar gyvi”. Toks planingas Žemaitijos gyvenimo sutvarkymas įvyko XIV šimtm., kada ypatingai tankiai veržėsi kryžiuočiai. Tam pačiam laikotarpiui priklauso ir Gargždų piliakalnis. Gyventa čia gan skaitlinga žmonių dar prieš kryžiuočių puolimus. Tas matoma iš esamo Minijos slėnyje senkapio, kur iškasami senobiniai daiktai, vadin. Klaipėdos bei kuršių kultūros, IX šimtmečio. Yra davinių, kad čia žmonės gyveno dar ankščiau, apie ką aš turėjau progos paminėti ,,Klaipėdos Žiniose” primindamas keliais bruožais turiningą Gargždų praeitį.
Pro Gargždus, Vėžaičius, Kulius, Plungę
Susipažinę su minėtu piliakalniu, susėdę į auto, nelygiu plentu važiuojame toliau į Vėžaičius. Čia plentas baigiasi ir pirmieji žingsniai garsaus Kulių kelio davė save pajausti giliomis duobėmis ir purvu. Nors kelias ir sunkus, bet stiprus auto įveikia jį ir skubame toliau. Nesustodami pralekiame, pasislėpusi tarp miškų ir krūmų, Kulių bažnytkiemį ir iš čia važiuojame Plungės link, jau kiek geresniu keliu. Prasideda kalnai ir kelias darosi vis gražesnis ir įvairesnis. Pasiekę Mardosų kaimą vėl pamatėmė maestotingą Gandingos piliakalnį, jau mūs gerai pažįstamą per atskirą kelionę prie jo. Kadangi dar anksti pravažiuojame Plunge, važiuojame toliau Telšių link. Kuo toliau į Žemaitiją kelias vis darosi daugiau kalnuotas ir tankios giraitės, krūmynai, žaliuojanti ir geltonuojanti laukai ir šviesi upelių lyguma sudaro puikią nepertraukiamą panoramą. Džiaugdamies gimtojo krašto grožybėmis ir tyliu vasaros rytu, važiuojame prie tolimų Žemaitijos garsenybių.
Pravažiuojam mažuti Lieplaukių bažnytkiemi ir kiek pavažiavę už jo sustojame ties kalnu, vadinamu „Vorkalniu” apie kurį turėjau neteisingas žinias, kad esas piliakalnis. Kalnas nedaro piliakalnio įspūdį, nes nesimato jokių apdirbimo žymių ir yra naturalus kalnas, turintis padavimą, kad ant jo stovėjusi Šv. Morkaus bažnyčia. Ar tik nebus čia alkokalnis – senobinė lietuvių tikėjimo šventykla. Užsilipę ant kalno viršunės pamatėme tu speliojimų įrodymus – gana didelė senobinė koplytėlė apstatyta iš visų šonų šventųjų stovylomis, tarp kurių savo išvaizda ir primityvumu pasižymėjo šv. Kristoporo stovykla. Koplytėlė pastatyta ant didoko akmens (ar tik nebus likusio nuo senobinio aukuro) ir aptverta jau vos besilaikančia tvora. Ant kalno buvo ir daugiau senu samanotų kryžių bei stulpų su koplytėlėmis.
„Šventa Žemaitija”
Pažymėdams nekartą Žemaitiją vardu „Šventa Žemaitija”, aš dar nepastebėjau, del ko kilo tas pavadinimas ir nieko nesakiau apie jo kilmę. Žemaitija apstatyta daugybe kryžių, koplytėlių, primityviomis šventųjų stovylėlėmis ir gyva savotiška paslėpta senove. Šį kartą paminėsiu kiek plačiau apie Žemaitijos koplytėles bei „dievukus”.
Apgyvenusieji Žemaitiją lietuviai-žemaičiai jau nuo XIII šimtm. puolami nuolatai kardininkų ir kryžiuočių ordenų, kurie norėdavo ne tiek skiepyti krykščionybę, kaip įgyti karžygio vardą ir turėti daugiau vergų. Suprasdami, ką geidžia vokiečiai, žemaičiai visomis išgalėmis gynė savo laisvę, o kartu ir savo senovinę tikybą ir papročius, kurie jungė kraštą vienybėn. Šimtametės kovos nedavė kryžiuočiams teigiamų vaisių, žemaičiai gi dar daugiau prisirišo prie savo senovinio tikėjimo. Pasikeitus politinėms apystovoms krikščionybė greitai paplito po visą kraštą, nors iškarto tik išoriniai. Nauja dvasiškija negreitai atpratina žemaičius nuo senobinių papročių ir kartais negalėdama kitaip kovoti su įsikerėjusiais papročiais, turėdavo nusileisti ir priimti savo globon iš sonovės gerbiamas vietas ir pašventinti jas senam Dievui. Ant alkokalnių ir prie senovinių aukurų pradėjo statyt bažnyčias, koplytėles ir kryžius. Senovinius dievus – globėjus pakeitė krikščioniškais šventais, teikiant kiekvienam ypatingo paskyrimo globėjo vardą. Toku tai būdu nejučiomis žemaičiai likdami tais pat stabmeldžiais tapo krikščionimis ir atsidavė visa širdimi naujam tikėjimui, lygiai taip kaip kad buvo atsidavę senam. Kad išreiškus savo dievobaimingumą ir ieškodami visuose atsitikimuose globėjo, žemaičiai kiekvienai progai pasitaikius statė koplytėles, kryžius ir daugybę šventųjų stovylėlių. Koplyčių ir kryžių buvo pristatyta tiek daug, kad (anot Jucevičiaus, pirmojo keliauninko po Žemaitiją, keliavusio visą šimtą metų atgal) nekuriose vietose jie stovėjo per kelesdešimt sieksnių atstume vienas nuo kito. Muravjovo letena palietė ir Žemaitijos kryžius bei koplytėles. 1864 metais buvo uždrausta statyti naujus bei taisyti senus ant kelio kryžius, išskiriant šventorių. Vargu ar buvo tas įsakymas pildomas ir pati rusų vyriausybė matydama, kad nieko negali atsiekti, 1896 metais vėl leido statyti kryžius ir koplytėles. Vėl įgavus laisvę statyti kryžius, noras sumažėjo ir ne taip daug statė naujų, o sugriuvusių koplytėlių vietoje statydavo kryžius su Nukryžiuotojo atvaizdu.
Koplytėlės
Pradedant nuo statymo vietos, koplytėlės bei Kryžių išvaizda, ju įrengimas ir pačių šventųjų stovylėlės turi savotišką išvaizdą, tampriai surištą kaip su gamta, taip su krašto praeitimi ir pačių gyventojų charakteriu, pilnu liūdėsio ir paslaptingumo. Pažinant savybes Žemaitijos koplytėlių galima pastebėti, kad statomoms jose šventųjų stovyloms pavedamos ypatingos misijos ir statant koplytėles prisitaikoma prie apystovų pav. Šv. Jono Krikštytojo visuomet statoma prie vandenų. Šv. Izidoriaus (Dzidoriaus) artojo javų laukuose ir t. t. Tuo būdu krikščioniškieji šventieji pakeitė stovėjusias senovėje stabmeldiškas atskirų misijų stovylas. Krikščionybė, remdama ir nevaržydama koplytėlių bei kryžių statymą, sekė pačių šv. stovylu atvaizdavimą ir čia visur matome, kad šventųjų stovylos buvo daromos sulig bažnyčios nustatytų pavyzdžių, nors kartais ir yra pakeitimų šventųjų rūbuose. Kad lengviau būtų sekti teisingą išvaizdą, dvasiškija teikė labai mažą skaičių pavyzdžių ir sąrašas mėgiamų statyti šv. stovylu labai nedidelis. Prie pamėgtojo jau ankščiau Šv. Jono Krikštytojo ir Izidorio Artojaus stovylu turiu dar pridėti sekančius šventuosius: Šv. Florijona – gaisrų gesintoją su viedru rankoje, Šv. Jurgis, duriantis smaką, šv. Jona Nepomuceną su monstrancija ir kankintinio palma rankose, šv. Vinca – rišanti šetoną, šv. Roką – mušantį šetoną nagaika šv. Kristopą nešanti Kristų. Daugiausia numylėti Žemaičiuose atvaizdai Jėzaus Kristaus taip vad. „Mukos”, „Smutkeliai” ir Motinos Švenčiausios vardu „Sopulingos”, „Smutkelis” ir „Motinos Švenčiausios” stovylos nors ir padarytos sulig bažnytinių pavyzdžių, bet žemaitis „dievodarbis” tiek daug įdėjo į jas savotiškos ir typingos išraiškos, kad net remiantis tik jais galima nustatyti etnografinius Žemaitijos rubežius, nes kitur jis turi visai kitą išraišką. „Smutkeliai” atvaizduoja sėdinti ant žemo suolelio bei kalno Kristų su palenkta ir atremta dešiniaja ranka galva, „Motina Šv. Sopulinga” tankiausia aprengta į juodus gedulos rūbus, kartais su karūna ant galvos, laiko ant kelių Kristaus lavona, ant krūtinės širdis perverta septyniais kalavijais. „Smutkelis” tankiausia statomas neapgyventose vietose, prie kelio miškuose bei laukuose ir turi misiją suklydusius keleivius išvesti į tikrą kelią. Tuo alegoriniai atvaizduojamas sielos suklydimas, bet ne keleivis, suklydęs tamsią nakti kelyje. „Motina Šv. Sopulinga” tankiausia statoma kapinėse, kaipo simbolis liūdesio dėlei mirusių ir palaidotų artimų.
Dvasiškijos, kaip jau minėjau, buvo leista laisvai statyti tik koplytėles ir kryžius, nevaržant architektūroje, kur ir galėjo pasireikšti visa kuriamoji žemaičio jėga ir jo tikybinė pagarba. Nors ir labai įvairūs žemaitiški kryžiai ir koplytėlės, tačiau pažinant juos arčiau galima įstebėti kelis vyraujančius pavyzdžius, kurie su viena antra atmaina ir sudaro įvairumą. Ju seniausieji bene bus kryžiai, dengti stogeliu, kurių jau taip maža yra užsilikę ir dar ant stulpų statytos koplytėlės, sudarytos iš keturių dalių, taip kad pamate turi kryžiaus pavidalą, kas primena taip vad. ,,krikšteliais” horizontaliai padėtais kryžiais, kurių reikšmė dar neišaiškinta. Toliau jau randama tikrą mišinį koplytėlių stylių ir jų pagražinimo: mažos koplytėlės atviros iš vienos bei trijų pusių, pakabintos ant medžių ar ant kryžiaus, su stogeliu, stulpais po kuriais įstatomos šventųjų stovylėlės. Dar tenka pastebėti koplytėles, pastatytas laukuose ant akmenų, kurių tarpe gal neretai randasi buvusieji čia senoviniai aukurai. Kartais koplytėlės yra labai sudėtinos, atvaizduojančios parapijos bažnyčią su visais jos įrengimais. Pasitaiko matyti koplytėlės, statytas sulig pagarsėjusio ažuolo Baublio pavyzdžio. Pastaruoju laiku tankiausia statoma geležiniai kryžiai, kurie yra taip pat labai įvairūs savo architektūra, bet apie juos šį kartą neminėsiu, nes lietuvių kryžiai turi plačią savo istoriją ir ją nagrinėjant per daug nuvarginsiu skaitytojus.
Toliau į Telšius Džiugo kalnas
Skiriamės pagaliau su įdomia savo tautos praeitimi ir dabartine koplytėle „Vorkalny” ir važiuojame toliau į Telšius. Privažiavę kelią iš Telšių į Alsėdžius sukame Alsėdžių link, kad aplankyti esantį 4 kilometrų atstume nuo Telšių garsų Džiugo kalną prie kurio netrukus privažiuojame.
Tur būt, nėra Žemaitijoje kito tokio piliakalnio, apie kurį būtų tiek daug rašyta ir pasakota, kaip kad apie „Džiugo kalną” piliakalnį. Stropiai renkant medžiagą Žemaitijos senovės pažinimui, apie Džiugo kalną turiu 11 veikalų ir ištraukų. Apie Džiugo kalną rašė rusai, lenkai, bet netruksta paminėjimų ir lietuvių literatūroje. Visi tie piliakalnio aprašymai padaryti su tam tikru pamėgimu ir pasigrožėjimu taip brangintino senovės paminklo. Iš randamų literatūroje pastabų ir apžiūrint patiems šį įdomų piliakalnį galima padaryti apie jį keletą pastabų.
Džiugo kalnas pailgas, su apvaliais kampais 30 metrų ilgio ir 13 mtr. platumo ir labai stačias. Savo išvaizda Džiugo kalnas panašus į daugelį mūsų senovinių piliakalnių. Tyrinėjant, 3/4 mtr. kalno gilumoje buvo randama akmenų krūvos, keletas seniausiųjų molinių puodų, šukių ir keleta titnaginių skaldinių. Rastieji akmens T. Daugirdo skaitomi senoviniais kapais. Nenustojo piliakalnis savo reikšmės ir vėlybesniais laikais, nes netoliese randami padarai buvo priskaitomi XIII amž. Liaudis Džiugo kalno vardą riša ir su vėlybesniųjų laikų įvykiais, pasakodama, kad kalną supylė švedai, užkasdami jame neapsakomus turtus.
Milžinas Džiugas
Dar negalutinai išaiškintas slėpiningas Džiugo kalno pavadinimas. Liaudis tą pavadinimą rišą su milžino Džiugo vardu. Sakoma, būta galingo milžino, kuris kovojo ir pergalėjo netik kryžiočius, bet ir pačius velnius ir raganas, įkūrė Telšių miestą ir iškasė ežerą Masti. Galima būtų parašyti ištisą knygą, surinkus visus liaudies padavimus apie milžiną Džiugą, kuriam be abejonės ir priklauso vardas vyriausiojo musų, dar neištirto, milžinų eposo asmens. Džiugo vardą randame daugely lietuvių vietų pavadinime, kurios parodo kaip keliavo milžinas Džiugas. Alegoriniai atvaizduojama pačios lietuvių tautos praeitis ir žygiai. Vietos, rišamos su Džiugo vardu, yra sekančios: Džiuginėnų kaimas ties Džiugo kalnu, Džiugailių k. Luokės apylinkėje, Džiugai k. netoli Kužių bažnytkaimio Šiaulių apskr., Džiugai k. ties Joniškiu Šiaulių apskr., Džiugailių k. ties Upitlaukiu Kedainių apskr., Džiugų Kurklų apylinkėje Ukmerg. apskr., „Džiugo sala” kalnas su senkapiu ties Laičiu k. Deltuvos apylink. Ukm. apskr. ir dar vienas pavadinimas užkliuvęs toli į vakarus t. y. Džiugai k. Jurbarko valsč. Raseinių apskr.
Toks platus paminėjimas garsaus epinio milžino Džiugo yra labai įdomus mūsų jauniems senovės mylėtojams ir būtų naudinga aplankyti visas aukščiau minėtas vietas, kad surinkus tiksliai esamus apie milžiną Džiuga padavimus. Tokiu būdu surinkta medžiaga duotų galimybės pažinti, dar nepatirtą, milžinų eposą.
Telšiuose
Primindami visus padavimus, surištus su Džiugo vardu ir spėliojant apie dar nepatirtą Džiugo kalno paslaptį, apleidžiame jį ir per kelias minutes jau esame Telšių mieste, kuris čionykščių vadinamas Žemaitijos sostine. Nors istorinė Žemaitijos sostinė yra Raseiniai, kuomi ir raseiniškiai mėgsta pasigirti, tačiau dabar sostinės vardą beabejo turi Telšiai, nes rodomas senas etnografinis Žemaitijos rubežius jau žymiai pasikeitė ir Raseiniai paliko už to rubežiaus. Be to ir ekonominiu atžvilgiu Raseiniai mirštantis miestas, nes nesant patogaus susisiekimo prekybinis gyvenimas jame miršta, o tuo tarpu tiesiamas per Telšius gelžkelis žymiai pakeis Telšių gyvenimą ir duos dar daugiau pamato vadinti juos Žemaitijos sostine.
Telšiai, nors neskaitlingai apgyventas, bet gražus plačiai išsimėtęs miestas. Telšiams suteikia daug grožio platus ežeras „Mastis”, kuris sulig padavimų kasmet reikalauja žmonių aukų. Telšių pradžia slepiasi praeities miglose. Sulig padavimų Telšius įsteige milžinas Džiugas, del ko turėjęs daug kovoti su raganomis ir jas pergalėjo. Tas padavimas bene turės ir istorinės tiesos. Skaitydami milžiną Džiuga simboliniu lietuvių tautos vardu, Telšių įkūrimą reikia rišti su juo, nes Telšių vardą randame paminėtą pirmą kartą tik 1317 m. kryžiočių metraščiuose ir tai tuo vardu pažymėtas platus slėnis Telsen, bet ne miestas, kuris matomai tapo įkurtas dar vėlesniais laikais. Pirmoji bažnyčia Telšiuose pastatyta 1612 metais, o kiek vėliau 1624 metais didikas Paulius Sapieha čia įsteigė bernardinų vienuolyną. 1781 m. karalius Augustas II leida Telšiuose savaitinius turgus ir kelis metinius jomarkus. 1791 m. karalius Stanislovas suteikė Telšiams magdeburgijos teises. 1764 m. Telšiuose buvo įsteigtas teismas, kuris 1776 m. buvo perkeltas į Šiaulius. 1793 m. Telšiuose įsteigta aukštesnioji mokykla, kuri laike 1831 m. sukilimo buvo uždaryta. Laike, 1831 m. sukilimo Telšiai buvo svarbi sukilėlių buveinė, čia buvo net įsteigta mokykla paruošimui karinių sukilėlių vadų.
Žemaitijos Šveicarija
Apžiūrėję miestą ir kiek pailsėję, važiuojame toliau į Žemaitiją prie garsaus Šatrijos kalno. Norėdami geriau pažinti taip vad. Žemaitijos Šveicarija, važiuojame į Luokius per Žarėnus, tas kelias nors ir ilgesnis, bet gražus savo apylinkės reginiais. Kelias visą laiką tai kyla, tai vėl nusileidžia apaugusiais miškais, kalnais ir krūmais. Ypatingai gražus vaizdai nuo aukštumos prie Plytinės K. ant kelio Žarenai-Luokai. Čia sustoje ilgai gerėjomės plačiais apylinkės vaizdais. Plačiai aplinkui kilo vienas už kitą auštesni kalnai ir slėpdamies kur tai pranyksta tolumoje. Iš čia paprasta akimi matyt Pavandenio, Moteraitės kalnas, Žasiogalos ir tolimoj Šatrija, kurie kartu su Medvėgaliu sudaro grupę aukščiausių Žemaitijos kalnų. Tarp kalnų ir kalnelių kaip veidrodžiai blizga ežerų lyguma, kurių čia pat pakalnėje yra septyni, toliau gi matyt dar keli. Tai gražiausioji Žemaitijos vieta ir nors nevisai panaši į Šveicarijos vaizdus, bet atskirais milžinais kalnais, miškais ir ežerais labai primena vidurinio Uralo kalnų vaizdus.
Pravažiuojame toliau per Eidžiolių, Žasiogalos in Rapilies kaimus, žinomus savo senais piliakalniais, iš kurių Žasiogalos vardą randame jau XIII štm. paminėtą kaipo apgyvendintą kuršių vietą.
Šatrijos kalnas
Džiaugdamies gimtojo krašto grožybėmis, šviesia vasaros diena ir vis didėjančiu priekyje milžinu – Šatrija, pravažiuojame mažą Luokės miestelį ir toliau mažais kaimo keliais važiuojame prie Šatrijos, esančios 3 kilometrų atstume nuo Luokės. Vingiuotas kaimo keliukas eina per patį Šatrijos kalną ir juo įvažiavome kuone į pusę kalno. Sustoję, lipome dar keliasdešimts metrų iki pačios viršūnės, kurią, gerai pavarge, pagalios pasiekėme. Šatrijos kalnas arba tiesiog Šatrija tai antras savo aukštumu Žemaitijos kalnas, turintis iki 227 mtr. aukščio, tai atskirai stovintis konuso pavidalo kalnas su plotu 1 kilometro aplinkui pamate ir apskrita viršūne turintis apie 80 mtr. diametre. Pietų ir vakarų kalno šlaitai nuolaidus, o šiaurės ir rytų labai status. Čia baigiasi Žemaitijos aukštumai ir toliau į šiaurę ir rytus eina lyguma, kuri dar daugiau pabrėžia kalno aukštį.
Ilgai vaikščiodami nuo vieno viršūnės krašto iki kito, paprasta akimi ir žiūronais, gerėjomis plačiais apylinkės vaizdais. Pietų ir vakarų pusėje bėgo vienas paskui kitą kalnai ir kalneliai tai pliki tai apaugę miškais. Net tolimojo Medvėgalio viršūnė, iki kurios daugiau 30 kilometrų buvo matyti tolumos ūkanose, plačioje lygumoje su savo kaimais, miškais ir marguojančiais laukais, kurie taip toli marguoja, kad rodos jiems nėra nei galo nei krašto.
Graži Šatrija savo plačiais vaizdais ir apylinke, bet garsi ir savo praeitimi, kuri traukte traukia čia vasaros metu daugybę lankytojų ir yra numylėta vieta apylinkės jaunimo, kurie čia renkasi pasilinksminimui. Ir yra įrodymų, kad kalnas nėra užmirštas vietinės jaunuomenės ant kalno greitomis buvo įrengtas kaimo teatras, kurio liekanos užsiliko iki dabar, vietoje scenos sukalta pašiurė, o žiūrėtojams po atviru dangumi įrengti suolai. Vaidinimas mūsų dienų komedijų ir dramų ir patsai teatro įrengimas mažai sutinka su šia slėpininga vieta, garsia savo praeitimi ir liaudies gerbiama iki dabar. Čia vieta ne tuščioms komedijoms, bet gilioms jausmingoms misterijoms, kurioms nereikėtų statyti balaganų, o pats kalnas ir jo apylinkės būtų pati scena su gražiomis natūralinėmis dekoracijomis. Tokių veikalų vaidinimas sukeltų liaudyje gilius tautos meilės jausmus, meilę ir pasididžavimą savo senove. Yra kuomi ir pasididžiuoti pažinus geriau Šatrijos praeitį.
L. Krživeckio nuomone Šatrija (kurios pavadinimas kilo iš to, kad čia degino šatras) senovėje buvo vyriausioji susirinkimo vieta puolant kraštą priešams. Sukrautas ant jos laužas šaukė iš tolimųjų apylinkių vyrus skubėti į pilis. Didesnė gi Šatrijos reikšmė buvo senovinio lietuvių religinio kulto vieta. Čia buvo kūrenama amžina ugnis, gyveno čia vyriausieji vaidilos, garsi ji buvo ir tolimuose kraštuose. Iš visur rinkosi prie Šatrijos žmonės, kad gauti rustųjų savo dienų pagelbos ir palaiminimo. Dar ir krikščionybės laikais kalnas senu papratimu buvo labai garbinamas, ir tankiai čia net naktimis rinkdavosi žmonės ir garbindavo savo senus dievus. Pirmas Žemaitijos vyskupas Motiejus Vilnietis net nekurį laiką čia gyveno, kad tiksliau kovojus su įsisenėjusiomis liaudyje tradicijomis.
Su laiku, naujos dvasiškijos dėka, liaudis užmiršo senovinę kalno reikšmę ir pradėjo tikėti, kad čia piktujų dvasių-raganų vieta, kurios Šv. Jono nakty sulėkdavo pokiliui iš visos Lietuvos. Tomis šmėklomis ir paskaitė savo bočių vėles, kurie dar būdami gyvi susirinkdavo didžiomis vasaros šventėmis ir mirę buvo palaidoti čia ties kalnu. Vėliau pavadino raganomis visokias kaimo burtininkes, kurias plakimu ir kankinimu priversdavo prisipažinti, kad yra sužavėjusios žmones arba karvėms pieną nutraukusios, buk tai lėkdavo naktimis į Šatriją ir linksminosi ten net su pačiais velniais. Tokios moteriškės prievarta įkalbėjusios sau raganiškumo pradą teismo sprendimu buvo deginamos ant Šatrijos kalno. Dar 1729-1730 m. ant. Šatrijos buvo sudegintos kelios moterys.
Sulig padavimų, užrašytų Jucevičiaus, Šatrijos kalnas supiltas milžino Alčio ant kapo savo žmonos Jauteritos, o pačiam kalne esą paslėpti dideli turtai.
Dabar jau užmiršti seni padavimai apie Šatriją, jau niekas nemini vardo milžino. Alčio, mažiau kalbama apie raganas ir užkeiktus turtus ir kitaip ji įvertina.
Kalnas kuone iki pusės ariamas, ganoma ant jo galvijai ir nors dar teberiogso ant kalno viršūnės keli seni kryžiai, bet jau senovinė romantika nyksta.
Pagaliau skiriamės ir su milžinu Šatrijos kalnu. Sugrįžę prie auto, vėl mažu keliuku važiuojame į Kražių vieškelį, kurį pasiekus važiuojame visu smarkumu per Kražius prie Baublio.
Kražiuose
Nors tiesiog per Varnius ir Kaltinėnus yra arčiau, tačiau nenorėdami antru kart važiuoti tais pačiais keliais, prie Baublio važiuojame aplinkiniais keliais. Jau baigiasi Žemaitijos kalnai, kelias visą laiką eina lyguma ir tik kur nekur pasitaiko neaukštos kalvos. Neturėdami galimybės pamatyti esantį Užventyje pas žinomą mūsų senovės tyrėją kun. J. Žiogą senovinių daiktų rinkinį, važiuojame toliau į Kražius kur sustojame, kad pažinti ir patį miestelį garsų savo praeitimi.
Kražių vardas ilga laiką liks lietuvių atmintyje kaipo vienu svarbiu mūsų tautos gyvenime įvykiu. 1893 metais rusai per prievartą norėjo atimti bažnyčią, sužinojusi apie tai liaudis, nieko neraginama susirinko, kad apsaugojus ją nuo atėjūnų. Bet negelbėjo net paties Kauno rėdybos gubernatoriaus malšinimas. Tuomet buvo pašaukti kazokai, kurie žiauriomis priemonėmis sužeidė daug žmonių ir išvaikė liaudi, o bažnyčią uždarė, bet neišdrįso jos griauti bei paversti cerkve (kaip tai buvo tankiai praktikuojama) ir 1908 metais bažnyčia buvo grąžinta atgal.
Daug istorinių atminimų yra rišama su Kražiais dar XIII šimt., kuomet Kražių vardą randame paminėtą rašte, kuriame jie kunigaikščio Mindaugo buvo pavedami kryžiočiams. Tikras Kražių žydėjimo laikas XVII šmt., kuomet juos paveldėjo garsus Jonas Karolius Chodkevičius, kuris čia pastatė pirmą bažnyčią ir 1614 įsteigė vienuolyną o prie jo dvasinę seminariją, kuri 1740 metais buvo perkelta į Varnius. Garsus buvo Kražiai savo mokykla iš kurios išėjo daug lietuvių šviesuolių. Rusams valdant Lietuvą ši senovinė mokykla buvo uždaryta, bet atgavus nepriklausomybę yra įsteigta gimnazija, kuri kupina senovinės vietos tradicijų vėl naujoje kartoje auklėja meilę prie savo krašto ir lavina jos protą naudingam Tėvynės darbui. Kražiai turi taigi turtingą istoriją, o jų apylinkė turi nemaža archeologinių liekanų, kurios dar nevisai išaiškintos. Čia pat prie bažnyčios matomas garsus Medžiokalnis, ant kurio, sulig padavimų, senovėje buvo garbinama Medeinė miškų ir medžioklės deivė, bet dabar to kalno viršūnė visai plika, nėra nė vieno medelio, o pats kalnas jau visas ariamas. Apylinkėse yra daug senkapių XIII-XIV šimtm. lietuvių kultūros, o vienas kapas užtiktas labai senovinis ir retas Lietuvoje, butent, vario kultūros.
Netrukus važiuojame toliau prie garsiojo Baublio esančio Skaudvilės valsč. Bijotų dvare. Greitai pralėkėme plentą ir įsukome į Kaltinėnų vieškelį, kuriuo pravažiavus gražų Ašvos upės slėnį, sukome į kairę ir siauru kaimo keliu važiuojame tiesiog į Bijotus. Kad jau netoli Baublys, matyti iš to, kad kur nekur tarp senovinių žemaitiškų koplytėlių matome koplytėles – baublelius, padarytus sulig Baublio pavyzdžio. Pasukinėję kiek siaurais keliais pasiekėme pagaliau ir Bijotus.
Baublys
Jau daug rašyta apie garsų ąžuolą Baublį ir jo garbintoją D. Pošką. Daug apie juos kalbama ir daug lankoma vasaros metu jaunimo. Sužavėtas šiuo musų praeities paminklu negaliu nepadaryti kelių pastabų.
Gražiame apaugusiame kalne, kurio viduryje stovi nedidelis gyvenamas namas, apačioje kalno tyliai sruvena mažutis Vyšnios upeliukas, o prie jo stovi, vienas už kitą gražesnis, du baubliu liekanos milžinų ąžuolų, kurie kiekvienas turėjo nemažiau kaip po 1000 metų. Ilgai žaliavo seni milžinai, daug jie matė per savo gyvenimo dienas ir pagalios nuvargo gyventi. 1811 metais vyriausias baublys išleido paskutinį kartą lapus ir sudžiavo. Bijotų dvaro savininkas, romantikas ir rašytojas D. Pošką, pagerbdamas tuos milžinus ąžuolus, įrengė juose kamberėlį, uždengė stogu, uždėjo ant lubų ir durų įdomius lenkų kalboje pilnus romantizmo užrašus ir sudėjo juose surinktas apylinkėje senovės liekanas. Žinodami D. Pošką kaipo baudžiauninkų vargų dainių, turime pagerbti jį ir kaipo pirmąjį Lietuvos archeologa, nors toje srityje D. Poška ir nepaliko mums jokių rašto darbų, bet tais laikais ir pats archeologijos mokslas dar buvo ką tik gimęs ir įrengimas baublyje dar pradžioje XIX amž. yra pažymėtinas reiškinys mūsų jauname archeologijos moksle. Jau daug daiktų trūksta D. Poškaus muziejuje, kurio liekanas paėmė Tauragės Mokytojų seminarija savo globon, bet dar šis tas liko ir ties baubliu. Butent akmeninės geldos, apie kurias Lobviko aprašydamas D. Poškos rinkinį dar 1823 metais (Dz. Wilenski) rašo, kad geldos paimtos nuo kalno, ant kurio pamatai krikščionių bažnyčios bei stabmeldžių aukurai. Kadangi panašūs padarai rasti dar keliose Žemaitijos vietose, tai galima manyti, kad jie buvo vartojami dar senovinėse šventyklose. Kitas įdomus senovės piminklas, dar esantis prie baublio akmuo, taip vad. „akmeninė boba” 1 metro aukščio, pavidale nelygiai apkaltos siauros piramydos, savo išvaizda labai panaši atrastiems 1924 m. Kretingoje mengirams „stabakuliams”, ir kuris beabejonės irgi yra „stabakulis”, ką tvirtina ir padavimas, kad tai senovinis dievaitis.
Ilgai gerėjomės senovinėmis mūsų miškų milžinų liekanomis, o prof. A. Janulaitis ir prof. I. Končius padarė čia keletą fotografijos nuotraukų. Beviešėjant pas baubli atėjo vakaras, jau arti ir saulėleidis, laikas pasirūpinti ir nakvyne, kurią buvome numatę dar tolimuose nuo čia Varniuose. Vėl bėga auto kalnais ir kalneliais ir po valandos mes jau Varniuose, kur pas svetinga kuniga Juozapavičių radome nakvynę. Daug kalbų ir ginčių sukėlė vaikščiojimas po Varnius ir apžiūrinėjant vietinius praeities paminklus.
Varniuose
Varniai vienas seniausiųjų Žemaitijos miestelių. Su Varnių miestelio vardu rišamas ir krikščionybės vystimasis Žemaitijoje. 1413 metais kunigaikščiai ir Vytautas atvykę į Varnius sudegino senovinę šventyklą, nuo kurios dar apylinkėje yra likę akmenų su „pėda”, buvusių aukurų, ir pastatė čia bažnyčią, o 1417 metais Varniuose buvo įsteigta vyskupo katedra, tas labai pakėlė miestą ir jis kas kart vis labiau plėtėsi. Jau nuo 1635 metų turėjo magdeburgijos teises. Kartu su gerais metais Varniai matė ir daug nelaimių, gaisrų, marų, karų, bet po jų vėl atsistatydavo ir dar šiandieną yra gyvas ir skaitlingai apgyventas miestelis.
Varniuose gyveno ir rišo Lietuvos istoriją kanauninkas Motiejus, Stryjkovskis, pasižymėjęs kovoje su liaudies tamsumu vyskupas Melkioras Gedraitis, kurio kūnas guli katedros rūsy ir daug kitų pasižymėjusių asmenų, tarp kurių ypatingai mums brangus yra vardai vyskupo Valančiaus ir istoriko S. Daukanto. Dar ir šiandieną sveiki stovi namai, kuriuose gyveno šie mūsų tautos didvyriai. Gražiam Vyskupo M. Valančiaus name gyvena dabar čia stovinčios kariuomenės dalies vadas, o S. Daukanto gyvenamame name yra kokia tai įmonė.
Gražina Varnius įrengtas prie vyskupo M. Valančiaus namo jo vardu pašventintas sodelis, kuriame kun. Juozapavičiaus rapinamasi pastatyti šiam garbingam asmeniui ir grąžų paminklą.
Kulgrinda
Atsikėlęs anksti rytą ir, apžiūrėjęs visas istorines Varnių vietas, apleidžiu Varnius ir važiuojame prie garsaus Medvegalio kalno. Kelias pirmiau eina kuo ne prie pat plataus Lukštos o vėliau Paršo ežerų. Kelių kilometrų protarpyje tarp šitų ežerų eina pelkės su vos srovenančiu, giliu Sietuvos upeliu. Per tas pelkes ir per Sietuvą eina garsi „Kulgrinda” – grįstas akmeninis kelias, paslėptas vandenyje. „Kulgrindai” gana tankiai užtinkami Žemaitijoje, kurie randasi prie garsių senovinių piliakalnių ir yra vieni įdomiausių mūsų senovės paminklų dar visai nepažintų.
Neturėdami laiko pažinti, esantį šalia mūsų kelio „kulgrindą” nesustodami pasiekiame mažą Paežerių bažnytkiemį iš kur sukame į šoną ir siauru purvinu keliu važiuojame prie esančio netoli nuo čia Medvėgalio. ”
Medvėgalis
Garsus Šatrijos kalnas, bet garsus ir Medvėgalis ir nežinia kuris jų turi pirmenybę, kaip liaudies atminime taip ir faktina savo istorija. Medvėgalį sudaro keli kalnai, kiekvienas turi savo pavadinimą ir daugybę padavimų. Iš šitų kalnų pažymėtinas Bevardis kalnas, turintis 234 metr. aukščio, „Alkokalnis”, kurio vardas rodo, kad čia buta šventyklos alkos ir „Piliakalnis”, įdomiausias ir vienas gražiausių Lietuvos piliakalnių. Medvėgalio piliakalnis atskirtas nuo Bevardžio kalno giliu perkasu ir yra kiek žemesnis. Piliakalnis kyla į viršų dviemis terasomis ir turi viršūnėje 110 metr. ilgio ir 30 mtr. pločio. Šlaitai labai statūs ir iš šiaurinės pusės nusileidžia virš 100 mtr. ir stovint ant jo viršūnės krašto net darosi baugu.
Daug yra padavimų apie Medvėgalį, graži, jo ir istorija. Senovėje čia stovėjo bene vyriausioji Žemaitijos pilis, o apylinkės buvo skaitlingai apgyventos. Viliojo ši vieta kryžiočius ir jie nekartą ją yra aplankę.
1329 m. didysis mistras Werner kartu su Čekijos karaliumi buvo atėję čia su stipria kariuomene. Ilgai gynėsi lietuviai savo pilyje, bet del kilusio bado priversti buvo pasiduoti. Supykinti atkakliu ginimusi kryžiočiai norėjo visus belaisvius lietuvius nužudyti, bet užtarus karaliui Jonui buvo palikti gyvi, bet apkrikštyti. Ne ilgai laikėsi naujo tikėjimo lietuviai apkrikštyti kardu ir ugnimi, vėl grįžo prie seno savo tikėjimo. Kartais nepasisekdavo ir kryžiočiams. 1384 m. prie Medvegalio buvo sumuštas ir paimtas į belaisvę Klaipėdos komturas Margvard Raschau, kuri lietuviai akyvaizdoje kitų belaisvių gyvą sudegino garbei Perkūno, suteikusio jiems pergalę.
Nuo XV šimtm. atėjo ramus laikai, daug piliakalnių buvo apleista jų tarpe sunyko ir Medvėgalio reikšmė, trobesiai ir kiti mediniai pilies įrengimai sugriuvo ir liko tik vienas kalnas, apie kurio romantišką praeitį šlama tik užaugusių medžių viršūnės, mini liaudis savo padavimuose ir dar liko keli pastebėjimai istorijoje. Ilgai nuo aukštų piliakalnių ir bevardžių kalno viršūnių gerėjamės plačiais apylinkės vaizdais. Bet jau laikas skirtis su šia įdomia ir jaukia vieta. Nustatytas kelionės maršrutas pasiekus Medvegalį baigtas ir atsisveikinę su Medvėgaliu ir tolimaja Šatrija lipome nuo kalno ir sugrįžę senu keliu į Paežerius iš čia važiuojame per Laukuva į Rietavą.
Rietave
Sustojame Rietave, kad apžiūrėjus garsiojo Žemaitijos didiko kunigaikščio Oginskio dvarą. Išmirusi jau garsi lietuvių bajorų Uogintų-Oginskių giminė. Dvaro miškai ir žemė paimti Valstybės ir tik dalis pavesta tolimam jų giminaičiui. Mirė savininkas, sugriuvo ir dvaras. Paliktas be priežiūros, laike vokiečių okupacijos, buvo tų pačių vokiečių apiplėštas ir apleistas ir šiandieną nuo vyriausiųjų dvaro rūmų likę tik griuvėsiai, šalia kurių užsiliko dar vos gyva oranžereja, kurioje dar liko daug augmenijos retenybių: kelių metų palmės, rožės ir kiti reti brangūs augalai, bet ir pastarieji niekam nesusirupinus gal greitai pranykti. Daug retų medžių yra dideliame dvaro parke ir vaisių sode. Naujajai mergaičių ruošos mokyklai reikės padėti daug triūso, kad viską apsaugojus ir laikius tvarkoje.
Pagaliau apleidžiame Rietavą ir plačiu lygiu vieškeliu per Andrejava, Veviržėnus, Aisėnus grįžtame į Klaipėda.
Jau greitai galas mūsų tai ilgai kelionei, bet kuo arčiau namų, juo daugiau nesinori skirtis su pažinta ir pamylėta per mūsų kelionę Žemaitija, pilna savotiško grožio, neišpasakojamo liūdėsio ir slėpiningoe praeities. Bet jau pasiekėme Aisėnus, apsidžiauges lygiu plentu auto visu smarkumu skubimo į Klaipėdą.
Baigdamas aprašymus mūsų kelionių po žemaitija, reiškiu gilią padėką gerbiamam p. P. Končiui ir kitiems gerbiamiems bendrakeleiviams už suteiktą galimybę pamatyti ir pažinti arčiai brangią man Žemaitijos senove.
P. Tarasenka „Iš kelionės po Žemaitiją. Šatrija” // Klaipėdos žinios 1926 m. saus. 1, saus. 5, saus. 6, saus 7. nr