Įspūdžiai iš kelionės į Kernavą – tai gyvas ir autentiškas tarpukario Lietuvos kelionės pasakojimas, vedantis per Širvintas, Musninkus ir Kernavą – vietas, kuriose anuomet ypač stipriai jautėsi ne tik kasdienis krašto gyvenimas, bet ir istorijos alsavimas. Šiame tekste atsiveria ne vien keliautojo akys matytas kraštovaizdis, miestelių buitis ar pakelės vaizdai, bet ir to meto Lietuvos pasienio nuotaika, patriotinis jautrumas, pagarba praeities paminklams bei gilus ryšys su senąja valstybės atmintimi. Kernavė čia iškyla ne tik kaip bažnytkaimis prie Vilijos, bet ir kaip didingos praeities ženklas – senųjų piliakalnių ir kunigaikščių sostinės vieta, kviečianti žvelgti į Lietuvos istoriją ne kaip į tolimą pasakojimą, o kaip į gyvą tautos savasties dalį.
Įspūdžiai iš kelionės į Kernavą
Širvintos
Po geros valandos važiavimo pirmą kartą savo gyvenime pamačiau Širvintas. Miestas labai keistos išvaizdos: ilgas, bet siauras, tęsiasi apie 3–4 km. Dėl tokios savo formos kai kieno yra vadinamas „žarnamiesčiu“. Miestas brukuotas. Tik labai gaila, kad šaligatviai nesutvarkyti. Seniau trobos ir daržai, matyt, buvo tam tikrame atstume nuo vieškelio. Dabar kai kurie gyventojai pritveria daržus ir darželius net iki krašto griovio, ir tuo labai gadina bendrą vaizdą.
Blogą įspūdį daro prie pat kelio „papierufkomis“ užgriauti daržai ir upė. Jei tokia tvarka bus ir toliau, tai už metų žmoneliai liks be miško (ne valdiško). Šalia blogų pusių miestas turi ir gerų. Labai gražu ir girtina, kad gatvė iš abiejų pusių apsodinama medeliais.
Širvintose aplankiau buvusį savo viršininką, pradžios mokyklų inspektorių, ištremtą iš Kauno, kolega stud. Baniulį ir kt. Rugpjūčio 15 d. teko pamatyti Širvintų šaulių būrio 5 metų sukaktuves. Šauliai padarė iškilmingą priesaiką prie žuvusiems paminklo, pasižadėjo budėti Tėvynės sargyboje. Tokia jaunuolių priesaika ir iškilmingas pasižadėjimas ginti savo kraštą yra gražus reiškinys. Jie Širvintų apylinkėje, esančioje pačioje pafrontėje, yra tarsi koks švyturys, kuris sergsti mūsų kraštą nuo piktojo priešo aštrių nagų, taikančių įleisti į mūsų kūną.
Tose iškilmėse dalyvavo ir Ukmergės karo komendantas. Paskui šauliai, išsirikiavę po miestą, dainuodami pademonstravo. Vėliau įvyko iškilmingi pietūs.
Tą pačią dieną su kitais draugais aplankėme žuvusių kovose su lenkais karių ir šaulių kapus. Kapai labai gražiai sutvarkyti ir papuošti.
Mūro bažnyčia gražiai panaujinta ir švariai užlaikyta. Be to, čia nemažai yra įvairių įstaigų: nuovados viršininkas, pasienio baro viršininkas, pašto–telegrafo įstaiga, valsčius, pradžios mokyklų inspektorius, vidurinė mokykla, pradžios mokykla, veterinarijos rajono gydytojas ir felčeris, dekanas ir kt. Jos priduoda apmirusiam pafrontės miestui gyvumo bei judrumo.
Pro Musninkus važiuojam
Širvintose viešėjau pusantros dienos. Rugpjūčio 16 d. išvažiavome pro Musninkus į Kernavą. Mūsų buvo viso labo 4 žmonės, plius du vežikai. Diena pasitaikė graži, kelionė buvo nenuobodi. Važiavome arkliais, tai galėjome gerai įsižiūrėti į apylinkes.
Pakeliui į Musninkus javų laukai atrodo gražūs, rugiai dar tik pjaunami. Sėrelė rugienose iki pusės šiaudo, dėl to ūkininkams sudaro daug nepatogumo ir aimanavimų. Vasarojaus lauke pasėti dobilai pavijo miežius ir avižas. Bulvės visur atrodo prastos, daugumoje vietų dar visai nežydi. Ūkininkai nesitiki turėti gero bulvių derliaus.
Čia pravažiavome Žemės ūkio rūmų atstovo Zimkaus dvariuką. Tai vienintelis toje apylinkėje susipratęs lietuvis.
Musninkuose sustojome apsidairyti, norėjome susipažinti su pačiu miesteliu. Aplankėme Dievo namus – bažnyčią. Bažnyčia mūrinė, gan graži, gražaus darbo šoniniai altoriai, tik labai apleista. Šventoriuje yra palaidoti trys kunigai: Stasiūnas, Kardelis ir neseniai miręs Valstybės Tarybos narys Alf. Petrulis. Pirmiems dviem pastatyti kryžiai, ant trečiojo kapo dar nėra jokio paminklo.
Prie bažnyčios aikštelėje – Nepriklausomybės kryžius. Valsčiaus valdybos namai mūriniai, ten telpa ir pradžios mokykla, pašto–telegrafo įstaiga. Miestelis brukavotas, tik reikalingas pataisymo. Trobos medinės, paprastos. Yra keletas krautuvių ir valstybinė parduotuvė.
Kernavėje
Pasilsėję ir apžiūrėję Musninkus, traukėme į Kernavą. Nuo Musninkų iki Kernavos tik 7 km, vadinasi, mums beliko važiuoti trečdalį kelio. Pavažiavę porą kilometrų, pamatėme Kernavos bažnyčios bokštus. Už pusvalandžio jau buvome Kernavoje.
Kernava – paprastas bažnytkaimis, Musninkų valsčiaus, pačioje pafrontėje, prie Vilijos. Visą miestelį puošia nauja, graži, kaip iš oro, taip ir iš vidaus, mūro bažnyčia, naujai statoma taip pat mūro pradžios mokykla ir mūsų močiutė Vilija, o jį garsina senovės piliakalniai – Lietuvos kunigaikščių sostinė. Piliakalnių čia yra trejetas. Kiekvienas turi savo pavadinimą. Vienas vadinamas Pilies kalnu, antras ir trečias – Barščių ir Ylos piliakalniais. Kiekvienas turi savo išvaizdą. Visi aukšti, statūs, gražūs, malonu nuo jų pasigrožėti apylinkėmis, pasigėrėti Vilijos bangų teškenimu, bet kartu ir liūdna klausytis skundų, plaukiančių iš pavergtosios Lietuvos – Vilniaus krašto. Iš čia matyti už kokio kilometro demarklinija, patruliuoja lietuvių bei lenkų sargybiniai.
Nors piliakalniai gražūs, bet labai apleisti. Reikėtų senovės piliakalnius, istoriškas vietas pagerbti ir tinkamai sutvarkyti, o neleisti gyvuliams ganytis ir jas teršti. Mes labai dažnai mėgstame didžiuotis savo praeitimi, karžygių nuveiktais darbais, o nesirūpiname praeities paminklus išlaikyti čielybėje, juos apsaugoti nuo visiško nykimo. Juk, šiaip ar taip kalbėsim, reikia pripažinti, kad visokie senovės paminklai, įvairios liekanos kelia mumyse patriotinius jausmus, žadina pasiryžimą sekti jų pėdomis.
Kernaviškiai savo miestelio istoriją gerai žino ir jo praeitimi didžiuojasi. Paklausta kiekviena kaimo bobelė moka išaiškinti Kernavos praeitį ir stebisi, jei kas jos nežino.
Pas kleboną sužinojome, kad čia yra labai turtingas archyvas. Daug esama įvairių dokumentų, sprendimų, karalių Zigmanto ir Kazimiero rašytų. Yra vienas laiškas, tik suplėšytas ir sunkiai išskaitomas. Dokumentai siekia XVI a. pradžią (1507 m.). Žinoma, jų čia buvo ir iš senesnių laikų, bet XV a. pusėje, rodos, įvykęs gaisras juos, turbūt, sunaikino. Po gaisro medinė bažnyčia statyta 1611 m., mūrinė – prieš pat karą. Medinės bažnyčios sienos (pamaldų jau nebelaiko) dar tvirtos, kertės labai gražiai suleistos. Reikia stebėtis medžio tvirtumu ir tų laikų darbo dailumu.
Prie bažnyčios esančiame archyve gali rasti medžiagos ir mūsų filologai. Vietovardžių pavadinimai, kurie pažymėti dokumentuose, nesutinka su dabar esančiais pavadinimais, yra iškraipyti. Įstaigos, kurios turi teisę, remdamosi tais dokumentais, galėtų iškraipytus kaimų, ežerų ir kitokius pavadinimus atitaisyti.
Mitkiškiuose
Apžiūrėję Kernavą, sumanėme persikelti laiveliu per Viliją į Mitkiškių k., Vievio vlsč., pažiūrėti „Kryžiaus akmens“, aprašyto P. Tarasenkos „Gimtojoj senovėj“ (33 pieš., 51 psl.). Ir labai nustebome, kai pamatėme, kad ir šiandien akmenys yra garbinami ir laikomi šventais. Čia prie nedidelio akmens (alkakmenio) yra pastatytas medinis kryžius. Žmonės šventadieniais susirenka ir eina keliais aplink tą akmenį ir kryžių. Taip ir matyti aplinkui išmintas takas, kad net nė vienos žolelės nėra.
Ant akmenio aiškiai matyti žmogaus kairės kojos pėda. Kryžiaus akmuo aptvertas net dviem tvorelėmis. Jų atstumas viena nuo kitos maždaug vienas metras. Ant kiekvieno stulpelio prikalti geležiniai kryželiai. Iš viso ko matyti, kad vieta laikoma šventa ir ji gerbiama.
Iš čia nuėjome pažiūrėti tik pernai pastatytos mūrinės Aleksandriškių pradžios mokyklos. Mus maloniai sutiko mokyklos vedėja p-lė Riaubaitė ir išvedžiojo po visus mokyklos kambarius. Kartu su mumis (buvome du) apžiūrinėjo mokyklą pasienio baro viršininkas. P-lė Riaubaitė nusiskundė, kad, nors nėra ir metų, kaip mokykla pastatyta, bet jau reikią remonto. Ir iš tikrųjų sienos ir lubos sutrūkę, supleišėję, tinkas trupa, gabalais krenta žemėn.
Bet mes panelę suraminome, kad Aleksandriškių mokykla nėra blogai pastatyta, nes kitos mokyklos statomos arba remontuojamos daug blogiau. O antra, reikia atsiminti, kad pačiame Kaune tais pačiais metais pastatyti namai pusiau skiriasi arba slenka žemyn, o provincijoje stebuklų nebūtų, jei pašventimo dieną namai (arba mokykla) sugriūtų. Juk pas mus tas įprasta: išleisti dideles sumas pinigų, o nieko gera nepadaryti. Kas kaltas, tegul nusprendžia didesnės galvos.
Paskenduolis „Įspūdžiai iš kelionės į Kernavą” // Rytas 1928 m., rugs. 26 nr., p. 2.