Janapolė tai menkas sodelis, kuriame keletas gryčių ir medinė bažnyčia, pastatyta Žemaičių vyskupo Jono Dominiko Lopacinskio. Bažnyčia gražiai užlaikoma, nors dailės dalykų joje ir nėra. Klebonijos triobesiai menki. Netoli bažnyčios gražioje vietoje dvaras, vadinamas Viržovėnai, mylima buveinė vyskupo Lopacinskio, nuo jo vardo pramintas Janapaliu. Viržovėnai, užrašyti bažnyčiai Vytauto, prigulėjo kitą kartą prie Žemaičių vyskupo stalo turtų. Žemės 257 valakai, liuosų gyventojų prie jo 220. Baltininkai, taip pat Vytauto užrašyti, prigulėjo kapitulai.
Žemė žvirynė ir smiltynė, juodžemės ir molio labai mažai. Daug nenaudingų torpinių balių. Pievos pelkėtos, ganyklos nenaudingos, todėl galvijų išmaitinimas sunkus, dirva neitręšiama mažai teneša. Rūpestingumas ūkininkų apie galvijus didelis, laiko pieningas karves, dėl to kad valstiečiai minta daugiausiai pienu. Taip pat rūpestingai auklėja arklius ir jų auklėjimas gerai apsimoka. Sodiečiai samdosi žydams vežioti į Liepojų, Rygą ir Klaipėdą linus ir javus. Tam tikslui turi gerai kaustytus vežimus trims arkliais; pakinktai menki.
Kitą kartą būta čia didelių pušynų, apie ką liudija tankūs kelmai, dabar jų vietoje auga kur-ne-kur jaunas miškas. Baltojo miško nedaug. Valstiečiai gryčias ir jaujas kūrena prastu torpu, nuo kurių šiaudai gauna nemalonų kvapą.
Biržulio ežeras, kitą kartą vyskupui prigulėjęs, žuvingas, taip pat Sideklių. Mažas ežeras Sterva liko visai be žuvies. Pirm kelių metų žuvavimą jame buvo pasamdę gudai ir dideliu tinklu iškarto išgriebe visą žuvį, ir nuo to laiko žuvis neužsiveisia.
Upėje Virvytoje kartais pasirodo unguriai, Beškieta be žuvies.
Ant Baltininkų žemės yra augštas Žąsų kalnas. Iš jo šonų sunkiasi keletas versmių. Iš vienos versmės vanduo subėga žemyn į šulinėlį, iš kurio aplinkiniai žmones semia vandeni akims gydyti. Būk gydas taip pat visokius išbėrimus. Ant Žasų kalno būk vaidenasi, pasirodąs kažikas klupias, apsitaisęs lyg arnotu. Pasirodą taip pat žolynai, kurie priėjus pragaištą. Žmonės matę ant to kalno pinigus degant ir nevienas ir galą gavęs jų bejieškodamas.
Tos parapijos žmonės maldingi, nors labiaus žiūri maldingumo formu, negu esybės, dvasiškijai prilinkus, godus pelno, todėl apkalbama juos, būk ant mugių nelabai žiūrį teisybės, sumaningi mokslus, jei bent kiek turtingesni, tai vaišus, valdyti kieti, ginčuose inirtimą parodo. Gailu, kad girtybė tankiai niekais paverčia visus jų gerus privalumus. Moterys apsunkintos darbais namie ir lauke. Šventomis dienomis mėgia gražiai taisytiės ir netiktai turi daug parėdnių, namie austų, bet perka taipogi aplinkiniuose miesteliuose krominius drabužius, labiausiai skaras. Vyrai ir moterys dailus, augšti, šatinai arba Šatinės. Pridėjus jiems bent kiek apšvietos, išgelbėjus nuo plėšimo augštesnės ir žemesnės vyresnybės, laimingai gyventų.
Ūkė paprastai vedama. Aria žemę geležiniu perskeltu, stačiai laikomu arklu, į kurį kinkoma mažas tvirtas žemaičių veislės arkliukas, bet jų vis mažiaus belieka, dėl to kad kuršininkai išperka juos po muges. Kartais arklą traukia pora jaučių, už ragų pakinkytų. Žmonės didžiausią pelną turi iš linų, sėmenų, vežiojimo prekių ir kartais gabenimo jų per sieną. Kai kurie, rūpestigesni ūkininkai gyvena gana pasiturinčiai, o kai kurie ir visiškai turtingai.
Namai trūkstant miško menki. Ką kai kurie rašo, būk Žemaičiuose prie kiekvienos gryčios esąs sodnas ir darželis su žolynais, tai reikia prie pasakų priskaityti. Sodnai retai kur tematyti. Bičių irgi retai pas kurį ūkininką tėra. Po pievas ir krūmus renkamos žolės Vandodelis“ ir „vinmizas“ verpalui dažyti.
B. Smigielskis „Janapolio parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1908 m., nr. 22, p. 121-123,