Kam yra prisiėję ne jau tyrinėti, bet, nors taip sau aplankyti vieną – kitą piliakalnį ir pasiklausyti apie juos žmonių papasakojimų, tas žinos, be abejonės, jog labai dažnai yra žmonių minima apie girdėtuosius arba net pačių tariamai matytuosius tų kalnų urvus. Piliakalnių tyrinėtojams, tie urvai yra prigadinę jau ne maža kraujo. Dalykas tame, jog, nežiūrint taip tankių ir atkaklių apie urvus žmonių kalbų, tų urvų po piliakalniais niekam dar nėra lig šiol pasisekę atidengti. Bet žmonės atkakliai tvirtina, kad urvai esą. L. Krzyvicki’s, kuris bus gal pažinęs daugiausia Žemaičių piliakalnių, taip – tat sako („Zmudź starožytna” p. 42): „Nežinau nei vienos beveik pilies, kur nepasakotų apie urvus, kurie išeiną kartais į paviršių, o į kuriuos buvę kišta didelės kartis arba mėtyta akmens”. Nors rečiau, bet pasakoja dar vienur – kitur apie paslėptas po užversta žeme geležines duris, vedančias į urvus. Medvėgalyje, Užgiriuose ir k. L. Krzyvickiui rodė net, iš kurio pilies šono jos buvusios. Kai kurie seneliai, sako L. Krz. tvirtino, jog patys esą matę tokius urvus
Piliakalnių tyrinėtojams prisieina ant kiekvieno beveik žingsnio susidurti su tais apie urvus pasakojimais. Dažniausiai, kiek teko man pastebėti, apie urvus papasakoja, klausiant piliakalnių, tolimesnieji žmonės, patys iš kitų tik girdėję, kaip kiti tą urvą matę, jį akmenis mėtę; gyvenantieji gi pas patį tokį urvu pagarsėjusįjį piliakalnį sakosi, paprastai, iš senesniųjų tegirdėję apie urvą, kurio angos jie nebežiną ir jos vietos nebemoką nurodyti: ji esanti užslinkusi, užarta… Bet atsitinka kartais, kaip aukščiau ir L. Krz-i’s mini, seneliai, teisybė, labai reti, kurie sakosi, jog, jauni dar bebūdami, patys aiškiai matę tokius urvus.
Keli žodžiai apie vieną tokį „urvą”, kurį man žmonės buvo nurodę ir kurį aš pats tariausi savo laiku tikrai „atidengęs”.
Pirm 10 metų teko man dažnai buvoti vaišinguose P. P. Raštučių namuose Vilkų Lauke, Žvingių par. (Reseniu pav.). To tai p. Raštučio žemėje ant jūros kranto yra didelis ir svarbus piliakalnis, Kuople (žem. „Kuplė„) vadinamas, apie kurį patsai senelis Raštutis pasakojo man, jog dar atsimenas, kaip, vaikėzu būdamas, drauge su kitais sau lygiais, mėtydavęs akmenis pro skylę piliakalnio viršūnėje, ir akmens nudardėdavę skambėdami, by laiptais, žemyn. Tos skylės vietos man nebegalėjo tuomet įsakmai beparodyti, nes jau kalno viršu nesenai buvo ariama. Užtat neapsakomai mane tuomet nudžiugino, kaip parodė man to paties kalno šone kitą gyvą ir „sveiką” dar skylę. Ją aš esa paminėjęs savo laiku viename kelių piliakalnių aprašyme („pirm laiko pagimdytasai vaikas!”) ir apie ją iš ten cituoja L. Krz. minėtajame savo darbe (psl. 43). Ta skylė pasirodė man tuomet by smiltimis užpilta. Kadangi negalėjau tuo laiku kaip reikiant kasti: nei laiko, nei darbininkų nebuvo, tai pabandžiau tik rankomis prasirausti kiek angą ir greit užtikau kietą, tarytum apvalu mūrytą skliautą, iš kurio gabalą išlaužęs pamačiau, jog tai, kaip tuomet mano buvo spėta, iš stambaus žvyro ir cemento mūras”. Na, ir džiaugsmas buvo!…
Tas tariamasai mano radinys ilgai nedavė man, o paskui ir p. Krzyvickiui, ramybės, kol pernai vasarą nenuvykova ant vietos ir neištyrėva tikrai to „s”urvo”. Pasirodė, jog tariamasai „mūras” tai paprastas jūros pakrančiai kalnų sluogsnis iš stambaus sulipusio žvyro, o smiltis po juo, žemiau pradėjusios tverti jau beakmenėjanti sluogeni taip pat naturališkas geologiškasai padaras.
Tokiu būdu pasibaigė jieškojimas urvo, kuriuo, po tiek prityrimų, vis dėlto šiek tiek buvova bepasitikinčiu!..
Ir vis dėlto žmonės atkakliai kalba apie piliakalnių urvus! Kas nors turi būti! Kai kurių piliakalnių įdubimai by tyčia, rodosi, tas kalbas dar remte paremia. Ir kalba apie tuos urvus ne tik žmonės, bet liudija apie juos ir istorija. Gana atsiminus nors žinomąjį Vigando nupasakojimą apie Pilėnus. Naujojoj literatūroj auga taip pat nauji nurodymai apie tariamuosius urvns. Paminėsime nors paskutiniuosius. Taip, dr. J. Totoraitis kunigas savo straipsnyje „Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai” (Lietuvių Tauta”, kn. 2, psl. 189) mini piliakalnį Lakinksy dvarelyje (Kalvarijos par. Suv. g.), kur prieš 30 metų buvęs buk atkastas mūrytas skliaustas. Pernai per L. M. Dr.” susirinkimą vasarą girdėjau kun. Žiogo referatą, kuri minėjo jisai apie kaži kokio piliakalnio tariamas geležines duris, o ką tik vakar skaitytame Vilties numeryje (91) radau korespondencijoje is Laukžemės (Telšių pav.) paminėta apie Įpilties pilį, apie kurią korespondentas šitokias tarp kito ko paduoda žinias: Iš upės pusės, tos pilies pakraščiais yra keletas urvų, it lapių iškastų. Nepersenai Įpilties sodžiaus vaikai, ganydami žąsis, įleidę į vieną urvą žąsiuką, užrišę ant kaklo raudoną siūlą; žąsiukas prapuolęs. Nebesulaukdami išeinant, vaikai, išbėgę į antrą pilies pusę, atrade tą patį žąsyti vieną begoglinėjantį.
Jei neklystu, Įpiltis bus tai ta pati Impelt, kurią paduoda Bielenstein’as savo veikale Die Grenzen des letischen Volksstames” (p. 221, 382 384). Pilis tai būtų tokiu būdu labai sena (tikra vorpilis!) ir savo praeitimi gana garbinga.
Kągi! O gal todėl nebūtų visai pro šalį paprašius gerbiamojo iš Laukžemės korespondencijos autoriaus p. D. Treigio, jei tik šitos eilės jį ar kokį gerą jo pažįstamąjį pasiektų, kad būtų taip geras ir pats tuos jo aprašomuosius urvus aplankytų ir apžiūrėtų, o juos suradęs paleistų dar kartą, bet jau nebe piemenų, o šį žygį savo rankomis į kurį nors urvą kokį žąsyti ar antyti ir pats pažiūrėtu, ar beišlis, ir kur, tie Dievo sutvėrimėliai!? Tokiam mėginimui, nusisekus, galima būtų ten dar kartą archeologams nuvažiuoti (jų, regis jau yra ten butą) ir padaryta gal idomius ir svarbius atradimus…. Prisižisiu, jog, šiuos žodžius rašydamas, darau, akis merkdamas ir lapas kązdamas, toki veidą, kuris sakyte sako:
Nagi… pamatysime!
J. Šaulys „Piliakalnių urvai” // Lietuvos žinios. – 1909, rugs. 12 (25), p. 2-3.