Kapčiamiestis ir apylinkės: tai vaizdingas pasakojimas apie Pietų Lietuvos miestelį, kuriame susitinka ežerų ir upių tinklas, pušynų ramybė ir turtinga istorinė atmintis. Šiame 1970 m. žurnalo Mūsų gamta 11-ame numeryje publikuotame Benjamino Kondrato straipsnyje Kapčiamiestis atskleidžiamas kaip vieta, augusi svarbių prekybos kelių kryžkelėje, brandinta žmonių darbo, kultūros ir legendų. Autorius kviečia pažinti miestelio raidą nuo XVI amžiaus, jo šviesuolius, istorines asmenybes ir kartu leistis į apylinkių gamtinį pasaulį – ežerų grandines, Baltosios Ančios vingius, klajojančias smėlio kopas ir didžiuosius Kapčiamiesčio miškus, kuriuose gamta iki šiol išlaikiusi laukinę dvasią.
Kapčiamiestis ir apylinkės
Pietų Lietuva garsi ežerais ir pušynais. Nenuskriaustas gamtos ir Kapčiamiestis: jis įsikūręs ant kalvos prie Niedaus ežero ir Niedos bei Baltosios Ančios upių. Į vakarus, šiaurę ir rytus nuo miestelio daug ežerų, ežerėlių, aplink gražūs pušynai, kalvelės, smėlynai.
Kapčiamiestis įkurtas XVI amžiaus pradžioje. Pro Kapčiamiestį ėjo svarbūs prekybos keliai iš Vilniaus į Gardiną ir Suvalkus, todėl XIX amžiuje vykdavo dideli turgūs, buvo kelios dešimtys parduotuvių.
Pradžios mokykla įsteigta 1908 metais. Ji veikė iki 1945 metų, kai buvo įkurta progimnazija. Nuo 1949 metų veikia vidurinė mokykla, pavadinta tarybinės mokytojos Onos Sukackienės vardu.
Miestelyje nuo XIX amžiaus vidurio veikė savotiška kalvė, vietos žmonių amarina vadinama. Ji buvo prie Baltosios Ančios upės. Toje vietoje prie kelio užtvenkus upę, išsiliejo gausus tvenkinys, kuriame vėliau buvo auginami karpiai. O užtvenktas vanduo tarnavo žmogui: kilnojo kūjus, pūtė dumples. Čia kalviai kaldavo plūgams noragus, verstuvus ir peilius. Juos parduodavo ne tik apylinkėse bei Lietuvoje, bet išveždavo ir į Rusijos rinką. Dabar kalvės vietoje – lentpjūvė, malūnas.
Kapčiamiestyje yra gimę kompozitorius Česlovas Sasnauskas, dailininkas Mečislovas Bulaka.
Kiekvienas Kapčiamiesčio svečias visuomet aplanko senąsias miesto kapines, kuriose palaidota viena 1831 metų sukilimo organizatorių ir aktyvi jo dalyvė Emilija Pliaterytė. Jau apie pusantro šimto metų mus skiria nuo tų laikų, kai gyveno ir kovojo ši mergina, bet jos vardas neužmirštas. Apylinkių žmonės pasakoja daug įdomių dalykų apie paskutiniąsias jos gyvenimo dienas. E. Pliaterytės kapas visada gražiai sutvarkytas.
Yra į ką pasižvalgyti ir Kapčiamiesčio apylinkėse. Už kelių kilometrų į šiaurę tyvuliuoja ilgas Ančios ežeras, kuris nusitęsia iki Veisiejų. Dar arčiau miestelio, tarp kalvų, apaugusių pušynais, – ramus Ragažius. Į šiaurės rytus nuo Kapčiamiesčio tęsiasi grandinė gražių ežerų, tyvuliuojančių dauboje netoli vienas kito ir susisiejančių pertakomis. Tai Dumblelis, Dumblaitis, Ilgis, Veprynas, Trikojis, Snaigynas. Į vakarus ir šiaurės vakarus nuo Kapčiamiesčio numėlynuoja dar dvi ežerų grandinės: Niedus, Veisiejis ir Kaviškis, Kauknorėlis, Juodas Kauknoris. Šie ežerai nelabai dideli, bet gražūs ir žuvingi. Kaviškio ežero pakrantėse įsikūrę Kalvių ir Ivoškų kaimai.
Kaviškio vakariniame gale yra pertaka į Kauknorėlio ežerą, o iš šio galima pasiekti gražuolį Juodą Kauknorį.
Kol Kapčiamiestyje nebuvo elektrinės, Niedus buvo atskiras ežeras, o dabar jis sujungtas su Veisieju. Pietiniame ežero gale išteka Niedos upelė. Kelis kartus suvingiavusi, ji pasiekia Kapčiamiestį. Čia jai pastoja kelią hidroelektrinės užtvanka. Vakarinis upės krantas sutvirtintas pylimu, yra specialus takas vandens pertekliui nuleisti pavasario polaidžio metu. Už kokio kilometro nuo užtvankos Nieda įteka į Baltąją Ančią.
Baltoji Ančia yra kairysis Nemuno intakas, turintis 60,8 kilometro ilgį. Ji prasideda už 4 kilometrų į vakarus nuo Seirijų, prie plento į Lazdijus. Nuo Kapčiamiesčio pasuka į pietryčius ir įsilieja Nemunan. Iki Volskų kaimo Baltoji Ančia labai vingiuota: atrodo, kad jau nusiyrei 100–200 metrų į priekį, bet per anksti nesidžiauk, nes apsižvalgęs pamatysi, jog vėl atsidūrei už kokių 10–20 metrų nuo tos vietos, iš kur prasidėjo vingis. Kelias nuo Kapčiamiesčio iki Volskų kaimo yra 3 kilometrai, o upės vingiais – ne mažiau kaip 10. Netoli Kapčiamiesčio yra 1,5 kilometro upės kilpa, kurios pradžią ir pabaigą skiria apie 20 metrų pločio sausumos ruoželis. Šią vietą žmonės praminė Pinčiaragiu (Pinčiuko ragu). Pelkių kipšas Pinčiukas tyčia varginąs tuos, kurie keliauja upe arba jos krantais.
Šiose vietose upės pakrantės smėlėtos, aukštokos, vienur kitur yra net pustomo smėlio kopų. Netoli Pertako girininkijos yra viena tokia kopa, kuri per metus nukeliauja daugiau kaip metrą. Čia – mėgstama Kapčiamiesčio gyventojų poilsio vieta.
Į pietus nuo Kapčiamiesčio prasideda didelis miškų masyvas, kuris nueina į Baltarusiją ir Lenkiją. Šie miškai dabar vadinami Kapčiamiesčio miškais. Anksčiau buvo plačiai žinomas Pūščios pavadinimas.
Kapčiamiesčio miškų masyvo reljefą sudaro banguotosios smėlingos ir žvirgždingos lygumos, šiaurės vakaruose prieina Sūduvos aukštumų pietrytinis pakraštys. Daugiausia čia sausas šilas. Masyvo pietuose, Igaros miške, yra beveik pusės hektaro dydžio 115 metų amžiaus maumedynas. Maumedžių aukštis – iki 35 metrų. Tarybiniais metais Kapčiamiesčio miškuose pasodinta beveik 50 naujų medžių rūšių. Šalia dzūkiškų pušaičių stiebiasi ir pušys iš tolimojo Sibiro, auga europinis ir Sibiro maumedžiai, uosialapiai ir ginaliniai klevai, pensilvaniniai uosiai. Miškuose gausu stirnų, šernų, yra briedžių, tetervinų, kurtinių, prie vandenų gausu bebrų. Čia taip pat labai daug vaistingųjų augalų, kuriuos renka ir ruošia Gerdašių vaistažolių ūkis.
Gamtos grožiu nenuskriaustas, žmonių darbu dar labiau išpuoštas Kapčiamiestis ir jo apylinkės neapvilia nė vieno turisto ir poilsiautojo.
B. Kondratas „Kapčiamiestis ir apylinkės” // Mūsų gamta 1970 m. nr. 11, p. 21