Kapčiamiesčio giria: į žalią girių širdį
Kapčiamiesčio – leipalingio giria
Adresas
Kapčiamiesčio giria. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė, esanti prie Senųjų kapčiamiesčio kapinių. Iš čia Kapčiamiesčio giria pasiekiama kur bekeliautum.
GPS
54.004327220772, 23.658285140991
Kapčiamiesčio giria
Kapčiamiesčio giria yra Lazdijų rj. savivaldybės teritorijos pietuose, Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Plotas 27 850 ha, mišku apaugę 23 800 hektarų.
Susideda iš 40 miškų; didesnieji: Kapčiamiesčio, Kuodžių, Krivonių, Justinavo, Ustronijos, Varviškės, Pertako, Baltojo Kauknorio, Juodojo Kauknorio miškai, Leipalingio giria. 52 % miškų – valstybinės reikšmės, priklauso Valstybinės miškų urėdijos Druskininkų regioniniam padaliniui, iki 2018 priklausė Veisiejų urėdijai. Masyvas ištįsęs iš rytų į vakarus apie 30 kilometrų. Pietryčių ir rytų pakraščiu teka Nemunas. Į jį per miškus teka Snaigupė, Avirė, Bilsinyčia, Baltoji Ančia su intakais Seira ir Neviede, Igara. Baltoji Ančia patvenkta. Šiaurės vakarų masyvo pakraščiu teka Zapsė, pietvakarių pakraščiu – Mara (Juodosios Ančios kairysis intakas). Girioje yra arba su ja ribojasi 45 ežerai ir ežerokšniai; didesnieji: Veisiejis, Niedus, Ančia, Aviris, Seliovinis, Baltasis Kauknoris, Juodasis Kauknoris, Kauknorėlis, Kaviškis, Stirtos, Vidugašlis.
Kapčiamiesčio giria driekiasi zandrinėje Pietryčių lygumoje, tik šiaurės vakaruose siekia Sūduvos aukštumą. Vyrauja mažai banguotos smėlingos lygumos. Pelkių nedaug; didžiausia – Krakinio aukštapelkė. Girioje vyrauja nederlingos normalaus drėgnumo miško augavietės. 64 % miškų yra ūkiniai IV grupės, 20 % apsauginiai III grupės, 15 % ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai II grupės, 1 % miškų rezervatiniai I grupės. Kultūrinės kilmės medynų 32 %. Pušynų yra 91 %, beržynų – 4 %, eglynų – 3 %, juodalksnynų – 2 %. Jaunuolynai sudaro 34 %, pusamžiai medynai – 47 %, bręstantys – 15 %, brandūs – 4 %. Medynų vidutinis amžius 54 m., bonitetas II,2, skalsumas 0,73, vidutinis tūris 185 m3/ha, kasmet priauga 3,3 m3/ha.
Pašarų ištekliai girioje negausūs, todėl medžiojamų gyvūnų nedaug. Iš retų rūšių vertingiausi kurtiniai. Miškuose gausu grybų, uogų, vaistažolių, yra retųjų augalų. Masyvo šiaurės vakarinėje dalyje yra Veisiejų regioninis parkas. Girioje yra Kučiuliškės herpetologiniai draustinis, Stračiūnų herpetologiniai draustinis ir Baltosios Ančios herpetologiniai draustinis (didžiausios balinių vėžlių radimvietės Lietuvoje), Vilko botaninis draustinis, Avirės hidrografinis draustinis, Pertako ornitologinis draustinis, Kuzapiškės telmologiniai draustinis ir Krakinio telmologiniai draustinis, Gerdašių entomologinis draustinis. Yra kultūros paminklų (2 piliakalniai, 9 akmens amžiaus stovyklos ir senkapiai), t. p. turinčių paminklinę vertę senovinių gyvenviečių, malūnų, bažnyčių, kapinių.
1831 Kapčiamiesčio girioje stovyklavo E. Platerytės vadovaujami sukilėliai. 1944–53 Kapčiamiesčio girioje veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Lietuvos partizanai. Po II pasaulinio karo apželdinta mišku apie 8000 ha girioje įsiterpusių ar prie jos prisišliejusių nederlingų žemių. 1951–89 A. Olšauskas (1911–94), dirbdamas girininku Kapčiamiesčio ir Pertako girininkijose, pasodino apie 4000 ha naujų miškų.
Kapčiamiesčio-Liepalingio giria
Lazdijų rajone 56 km ilgio puslankiu, nusitęsiančiu iš rytų į šiaurės vakarus, driekiasi 27,4 tūkst. ha miško masyvas. Iš rytų ir pietryčių jį juosia Nemunas, pietuose jo šilai siekia Nemuno intaką Igarą, o pietvakariuose – siaurą Maros upelį. Šis vientisas miškų plotas tai Kapčiamiesčio-Leipalingio giria. Ją saugo Veisiejų miškų ūkiui priklausančios aštuonios girininkijos: Šilelio, Kapčiamiesčio, Stalų, Pertako, Ančios, Paliepio, Gerdašių ir Baltašičkės.
Pradėkime kelionę vakarinėje girios dalyje. Už kelių kilometrų nuo Veisiejų į pietvakarius prasideda žaliašiliai ir ežerai. Tai Šilelio girininkijos miškai, iš kurių didžiausi Balto Kauknorio (923 ha), Juodo Kauknorio (641 ha), Sulnelių (883 haj ir kt. Išsitiesęs tarsi mėlynas žaltys drykso didžiausias girioje, 655 ha dydžio ir 44 km ilgio, Veisiejo ežeras, supamas miškingų kalvelių ir slėnių.
Seniai girioje pasirodė žvėrys ir žmonės. Naujosios Kirsnos kaime (apie 40 km nuo Veisiejų) 1932 m. rasta šiaurinio elnio kaulų, kurie dabar saugomi Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje. Sapiegiškių, Aradninkų kaimuose yra senkapiai vietinės reikšmės archeologiniai paminklai. Aradninkai žinomi nuo 1558 m., Ivoškai 1570 m., Pazapsiai 1780 m., Subačiai 1775 m.
Miškų tyluma, ežerai ir upeliai kviečia tolyn. Bet nenutolkime nuo Veisiejų, pasigrožėkime augančiu miestuku, pavaikščiokime paežere, aplankykime parką. Mieste 1886-1887 m. gyveno esperanto kalbos kūrėjas L. Zamenhofas. Bažnyčioje yra 1650 m. žalvarinis varpas – retas eksponatas. Veisiejai turi ligoninę, mokyklą, miškų ūkį ir kitas įstaigas. 1744 m. Veisiejų apylinkėse buvo žinoma geležies kalykla ir Rūdos kaimas su septyniais rūdininkais, o 1832 m. Beržininkų parapijoje minima Kauknorio deguto varykla.

Už kelių kilometrų prasideda Kapčiamiesčio girininkijos plotai. Ankstyvajame geležies amžiuje Veisiejo ežero pakrantėje stovėjo Paveisininkų piliakalnis. Šiaurinėje jo papėdėje yra paskutinio tūkstantmečio pr. m. e. gyvenvietės liekanos. Kitas, Mėčiūnų piliakalnis stūkso vakariniame Ančios ežero krante prie Veisiejų-Kapčiamiesčio kelio. Akmens amžiaus (IV-II tūkstantmečio pr. m. e.) stovykla yra už keleto šimtų metrų nuo Kapčiamiesčio, prie Gardino kelio, dešiniajame Baltosios Ančios upės krante. Akmeniniais, vėliau žalvariniais kirviais šių vietovių gyventojai kirto miškus, ruošė lydimus. Jų atminimą saugo valstybė: dabar šios vietovės archeologiniai paminklai. Pietiniame Ančios ežero gale yra išlikę vėlesnių laikų gynybinių įtvirtinimų, o prie Vainežerio, Jančiulių, Kalvių, Padumblių, Palačionių ir kitų kaimų yra senkapių.
Vytauto (1392-1430) valdymo ir vėlesniais metais per Kapčiamiesčio-Leipalingio girią buvo nutiesti keliai į Gardiną, Kapčiamiestį, Beržininkus, Merkinę. Nuo Kapčiamiesčio apylinkių pro Velslejo, Kaviškio, Juodo Kauknorio ežerus vingiavo Santautų kelias, 1559 m. aprašytas G. Valavičiaus. Tuo keliu jodinėdavo eiguliai Santautai, saugoję šių apylinkių miškus. Ir dabar šis kelias tebeturi tokį pavadinimą. Juo eidamas, matysi kalvas kalveles, ežerus, vaizdingas pamiškes.
XVI a. prie Veisiejo ežero atsirado trys dvarai. Visi trys vadinosi Veisiejų dvarais, nors priklausė atskiriems šeimininkams. Vieną Veisiejų dvarelį didysis kunigaikštis Aleksandras 1501 m. patvirtino J. Glinskiui. Tas dvarelis apėmė miškus ir žemes tarp Niedaus, Dumblio ežerų, Žmirklių pievą. Jo pastatai buvo Veislejo ežero saloje. 1958 m., pastačius Kapčiamiesčio elektrinę, sala sumažėjo, Veisiejo ir Niedaus ežerai susijungė, o dvaro likučiai atsidūrė po vandeniu. 1516 m. šis Veisiejų dvarelis buvo atitekęs karaliaus raštininkui Mykolul Kapočiui. Kapočius gavo ir medsargius Santautus.
Vėliau Kapočiaus valdos išsiplėtė, o XVI a. iš Perlamo didgirio atrėžtas miškas, apėmęs dalį dabartinių Pertako, Kapčiamiesčio ir Stalų girininkijų plotų, ėmė vadintis Kapočiaus giria (Kapclovska puščia). Beje, šis plotas anksčiau buvo vadinamas Veisiejų giria. Nuo Kapočiaus (Kapčiaus) kilo ir Kapčiamiesčio pavadinimas. Kapočių giminė išlaikė girią ir jos turtus iki 1724 m. XVIII a. sumanyta: Kapočių Veisiejus vadinti Justinavu, Sluckų Veisiejus (dar vadintus Aukštadvariu) Veisiejais. Gyvenimo tėkmė atnešė pakeitimų. Po Pirmojo pasaulinio karo Justinavas tapo Vainežeriu, ir didžiuma šiam dvarui priklausiusių kaimų sulaukė mūsų dienų.
Kapčiamiesčio apylinkėse dažni vietovardžiai, kilę nuo žodžio „rūda”: Rudnia [Rudninkai) (MG, 1963, Nr. 3), Rudninkėliai, Rudnios pieva, Rudnios tvenkinys ir t. t. Ne per toliausia už Kapčiamiesčio Pertako girininkijos 74-78 kvartaluose yra Rudakasys. Iš Žmirklių pievos per Rudakasį į Baltosios Ančios upę negiliu grioviu tekėjo rudas vanduo. Rudakasyje kasta, plauta ir sijota balų rūda. 1685 m. Dulgininkų kaime, Dulgo ežero pakraštyje (dabar Paliepio girininkijos 5 kv.), Leipalingio (Leipūnų) dvaras turėjo plytinę ir geležies liejyklą-kalyklą, o 1755 m. Kaziuliuose minima rūdos kasykla.
1774 m. Kučiūnų kaime prie malūno taip pat kasta balų rūda. Į šiaurinį Baltosios Ančios ežero galą įvingiuoja apie 800 m ilgio Varnijo (Rūdos) upelis. Matyt, šiame upelyje perdirbinėta balų rūda, nes 1969 m. pakrantėse buldozeriai iškasė šlako, geležies ir rūdos liekanų, taip pat formose lietų geležies luitų. 1835 m. Justinave veikė ketaus gamykla, per metus pagamindavusi už 10 115 rb produkcijos, o Kapčiamiestyje – vario kasykla su 1985 rb metiniu išdirbiu. XVIII a. pabaigoje Kapčiamiestyje buvo įrengta hidraulinė metalo apdirbimo įmonė, kurios kūjį kilojo Niedaus upelio vandens varomas ratas. Šios vietovės mums primena sunkų rūdininkų verslą.

Dervą varę valstiečiai buvo vadinami degutininkais, smalininkais. Daug kur jie savo amatą yra įamžinę kaimų pavadinimuose. Štai XVII a. Smalininkų kaime gyveno degutininkai. Po 1710 m. maro, čia mirus 5 gyventojų šeimoms, šis kaimas gavo Maro vardą, o dar vėliau, užmiršus marą, tapo Kuodžiais.
Kur kas mažiau žinių apie senuosius anglininkus, nors geležies lydimui reikėjo daug medžio anglies. Štai Pervalkos dvaro inventoriuje minima, kad 1765 m. Miliukų ir Gerdašių kaimuose gyveno po vieną, Krivonių – 4, Norkūnų 2, Valentų 3 anglininkai, nėję dvaro lažo, nemokėję činčo, tik po du vainikus grybų dvarui pristatydavę. XVIII a. pabaigoje Kuodžiuose dar gyveno anglininkas. 1933 m. pradėti sakinti Kapčiamiesčio šilai. 1937 m. nusakinta 14 146 medžiai ir gauta 21,3 t sakų.
Šiandien tų kaimų žmonės taip pat miškų darbininkai: medkirčiai, medienos vežėjai, vairuotojai, treliuotojai, sakintojai. Jiems miškas artimas, nuo mažens pamiltas.
Karštą dieną išsimaudyti, paplaukyti ar meškerę įmerkti gali net 13-oje Kapčiamiesčio girininkijos ežerų. Pats gražiausias ir didžiausias – Ančios [504 ha] ežeras, pietiniais vandenimis supantis saulėtus sausašillus. Per jį Baltoji Ančia srovena. Piečiau Ragažiaus ežeras sidabro vilnimis blykčioja, kiek toliau Dumblelio ežerikštyje lydekos kuojų tyko. Čia ir labiausiai mėgstamas 600 ha Ilgininkų miškas prie Ilgio ežero ošia.

Skambūs ežerų pavadinimai: Dumbliukas, Dumblis, Dumblelis, Meškutis, Uosis ir t. t. Aplink ežerai ir kaimai, o viduryje Ilgininkų giria, su meile nuo 1959 m. globojama Kapčiamiesčio girininkijos girininko V. Stacevičiaus ir eigulių.
Mena Kapčiamiesčio miškai ir istorinius įvykius. Netoli Kapčiamiesčio miške kūpso medine tvorele aptvertas kauburėlis su kryžiumi. Vietiniai gyventojai sako, kad čia vyko 1831 m. sukilėlių kautynės su caro žandarais. Šiame susirėmime dalyvavusi ir narsi tų metų sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė. Sukilėliams traukiantis į Prūsiją, su pusbroliu T. Pliateriu ir M. Kazanavičiūte per Kapčiamiesčio miškus mėginusi prasiveržti į Lenkiją, bet susirgusi ir 1831 m. gruodžio 23 d. Justinavo dvare mirusi. Jos palaikus vietos gyventojas Stankevičius ir dvaro eigulys Margelis Ančios ežeru atplukdę į Kapčiamiesčio kapines. Dabar jos amžino poilsio vieta dažnai aplankoma.

1863 m. Kapčiamiestis, Simnas, Alytus buvo patekę į sukilėlių rankas. Rugsėjo mėnesį prie Krivonių kaimo kazokai atėmė iš sukilėlių maistą, šeši kovotojai pateko nelaisvėn. Ostrogo vadovaujami būriai tą mėnesį susišaudė su kareiviais prie Didžiasalio kaimo. J. Glebo (Košauskio] ir A. Parodovskio (Ostrogo] būriai (apie 230 žmonių) stovėjo Mizarų, Igaros kaimuose, prie Avirės upelio rudenį kovėsi su kazokais ir pasieniečiais.
Bet takai ir keleliai kviečia tolyn. Į pietus nuo Kapčiamiesčio Stalų girininkijos Kuodžių, Ivoškų, Justinavo ir kiti miškai, turintys per 500 ha. Prie Veisiejo ir Juodo Kauknorio ežerų išsidriekę Subačiai ir prie Kauknorėlio, Kaviškio ežerų augantys Ivoškai didžiausi ir seniausi kaimai, turintys po kelias dešimtis gyventojų.
Su Stalų girininkijos miškais ribojasi Kareivonių, Sirguškės, Kapčiamiesčio ir kitų miškų dalys, globojamos Pertako girininkijos. Kam teko keliauti į Gardiną per Kapčiamiestį, tas matė šiuos miškus, šiurėm išbaltintus jų pušynus su mažais ežeriukais. Miško pakraščiu Maros upeliūkštis vingių vingiais savo vandenis klegena. Prie Baltosios Ančios upelio įsikūrę Macevičių, Volskų, Žmirklių kaimai, kurių svetingi žmonės apie girią papasakos, medumi arba rauginta beržų sula pavaišins.

Iš čia Baltąja Ančia baidare ar laiveliu patraukęs į rytus, atsiduri Ančios girininkijos valdose. Rytiniame girininkijos miškų pakraštyje Baltoji Ančia įteka į Nemuną. Panemunėje-Bugieda, Simaniškė, Ančios ir Nemuno santakoje – Sventijansko, Nemuno kilpoje – Varviškės kaimas. Varviškės senuose aktuose paminėtos 1518 m. Vėliau čia įsikūrė dvaras. Z. Gliogeris, plaukdamas Nemunu, Varviškėje matė dervos sandėlius ir karčemą. 1792 m. čia važiavęs grafas K. Pliateris ant medžio stulpo matęs švento Jono koplytėlę. Ši vietovė, pastačius per Nemuną keltą, smuklę, XVII a. praminta Sventijansku.
Netoli Nemuno senvagės, vadinamos Dvarno Nemunu, stovėjo Pervalkos dvaras, kuriam priklausė Ančios, Gerdašių, Paliepio girininkijų miškai. Seni dvarų inventoriai ir rankraščiai byloja, kad XV a. įsikūręs Pervalko dvaras valdė Druskininkų, Svendubrės, Milukų kaimus ir dalį Ratnyčios miestelio. 1503 m. dvarą valdė vyriausias didžiojo kunigaikščio girių revizorius G. Valavičius. Šimtmečius truko ginčai dėl Leipalingio ir Pervalkos dvarų ribų. 1789 m. dvaro inventoriuje įrašyta: „Didžiulė giria iškirsta ir parduota. Dar vietomis yra gerų medžių, bet mažai. Gero miško nebeliko. Prekybą veda Iždo komisija„. Vadinasi, miškas nuplaukė Nemunu į Karaliaučių, Gdanską. Valstiečiai smuklėms, dvarui vežė malkas, balanmedžius.
Daug metų praėjo nuo balanos gadynės. Išaugo nauja miškų karta, o žmones miškas vis dar maitina. Miškuose gausu grybų, už kuriuos gerais metais vietiniai gyventojai nemažai pinigų surenka. Ančios girininkijos Igaros miško 33 kv. siūruoja pats našiausias 0,4 ha 125 metų maumedynas. Medžiai 36 m aukščio.

Sunkiais fašistinės okupacijos metais Kapčiamiesčio-Leipalingio girioje laikėsi „Dainavos partizano” kovotojų būrys. Partizanai Kapčiamiesčio-Leipalingio plente sunaikino medinį, prie Avirio ežero geležinį tiltą, kartu su Raudonosios armijos daliniais prie Pertako iš prieštankinių pabūklų pašovė septynis „Ferdinandus”, sudaužė keletą automobilių ir paėmė į nelaisvę 30 priešo kareivių. Paliepio, Macevičių ir Pertako kaimuose veikė duonos kepyklos. Šis partizanų būrys kontroliavo plotą nuo Kapčiamiesčio iki Baltarusijos ir Lenkijos sienų, nuo Leipalingio iki Nemuno. 1967 m. Sventijansko miške partizanų susitikimo metu atidengta memorialinė lenta.
Kairėje Baltosios Ančios ir Seiros upelių pusėje, arčiau Kapčiamiesčio, plačiai išsidriekę dunkso Paliepio girininkijai priklausantys Norkūnų, Paliepio, Vainiūnų ir kiti miškai. Gailiagiryje stovėjo eiguva, kurios dabar tik vietovardis likęs. Gerviškės sodžiuje nuo 1877 m. bėra tik vienas gyventojas, o Paliepis plečiasi – per 30 kiemų turi. Šiauriniame girininkijos pakrašty vilnija, žybčioja žuvingi Stirtų, Dulgo, Vidugašlio, Peleko ežeriūkščiai, neša vandenis į pietus Stirta, Seira, Dulgelė, Baltoji Ančia, kol per kitas upeles ir ežerus perbėgę, pasiekia upių tėvelį Nemuną.
Toliau plaukiant Nemunu, visa kaire pakrante žaliuoja miškai, priklausantys Gerdašių girininkijai. Gerdašiai, Lipliūnai, Diržiai, Guronys – tai vis šilų kaimai, išsimėtę daugiausia panemuniais. Gerdašiai išsiplėtė, turi aštuonmetę mokyklą, kultūros namus, per šimtą gyventojų, Lipliūnai pusantro šimto peršoko, o Butelizna prieš penkiolika metų išnyko. Čia, matyt, gyveno sklypininkai (kampininkai), nes „Butelis kampininkui skirtas namelis”. 1807 – 1815 m. dabartinių Gerdašių, Paliepio girininkijų miškai priklausė Seirijų urėdijai (vyresniajai girininkijai), kurios raštinė buvo ir dabar Staciškėse tebestovinčiame name, statytame apie 1600 m., ir, kiek pamena iš senų kalbų vietos gyventojai, naudotame miškų žinybos reikalams. Verta aplankyti šį įdomios architektūros statinį.
Gerdašiuose įsikūręs pirmasis Lietuvoje vaistažolių ūkis. Čia natūraliuose retmiškiuose saugomi ir plečiami arkliauogių sąžalynai, laukuose auginami valerijonai, juozažolės ir kitos vaistažolės. Jei keliautojas čia užklystų rudenį, rugpiūčio-rugsėjo mėnesiais, šlapioje pievoje prie Leipalingio – Seirijų plento, 25 km ruože pamatytų labai retų Lietuvoje augalų rudeninių vėlyvių baltus žiedus.
Gerdašių ir Baltašiškės – paskutinių girios girininkijų plotus skiria Skumanto [Skomanto] kelias. Sunku dabar žinoti, nuo ko jis gavo pavadinimą: XV a. tokio žmogaus miške gyventa ar XIII a. sūduvių genties vado Skumanto čia jodinėta. Kairiuoju miško kraštu teka Baltoji Ančia, dešiniuoju – Nemunas. Miškų masyvas baigiasi, o prisiminti ir aplankyti dar daug ką turime.
Už Baltašiškės nebetoli ir Leipalingis. Leipalingio dvarui priklausė Mizarų, Kaziulių, Didžiasalio ir kiti kaimai. Apie 1503 m. jau buvo Leipalingio girininkas, Leipalingio giria, kurios 5129 margai 1879 m. perėjo valstybės žinion. Iš varžytynių parduodant Leipalingio dvarą, miškus 1876 m. nupirko Varšuvos pirklys M. Edelmanas. Leipalingio dvaras su nedideliu miško plotu teko inžinieriui Balinskiui. Balinskis miškuose iškasė griovius, sudarė nedideles eiguvas. Leipalingyje įkūrė iki šių dienų išlikusį parką. O. M. Edelmanas girią iškirto, medieną vežė prie Sventijansko, Mizarų, Lipliūnų, kur rišo į sielius ir plukdė Nemunu. Archyvuose išliko Ančios girininkijos miškotvarkos medžiaga, raštvedybos bylos, miško medžiagos apskaitos ir kiti dokumentai.
Retėdami ir mažėdami miškai sulaukė Pirmojo pasaulinio karo. Vietomis Leipalingio girioje atsirado net pustomų smėlynų. Dvarininkai ir pirkliai miškus kirto, o valstiečiams grėsė didžiulės baudos net už vieno medžio nukirtimą. Pirmojo pasaulinio karo metais išdegė 983 dešimtinės miško, o Kadišo kaime kareiviai sudegino ne tik tvoras, bet ir girininkijos langus bei duris.
Miškais ėmė rūpintis 1919 m. įsikūrusi Seinų urėdija.
Seni tai metai, senos bėdos. Dabar miškai valstybės turtas. Žmonės prie miško darbų įpratę. Nuo 1933 m. miškuose dirba Lietuvos nusipelnęs miškininkas Pertako girininkijos girininkas Antanas Olšauskas. Vien Pertako ir Kapčiamiesčio girininkijose, jam vadovaujant, įveista trečdalis visų girios želdinių. Per girią vingiuoja smėlėti keliai. Rieda jais automobiliai, vežantys rąstus, malkas. Per 40 tūkst. ktm medienos kasmet iškertama girioje, tačiau tuščių plotų mažai, nes kasmet jie želdinami. Kyla želdiniai aukštyn ir plinta tolyn. Pertako girininkija – tarsi gyva įvairiausių želdinių laboratorija. XVI a. ir vėliau giria kirsta žemės lopinėliui išdirbti, o po Didžiojo Tėvynės karo buvusių dvarų, ūkių žemės užsodintos mišku. Iš 23 541 ha medynų – 9650 ha (41%) užima miško kultūros, įveistos po Didžiojo Tėvynės karo.
Didžiuma želdinių – pušynai, 169 ha maumedukų, 26 ha tuopų, 18 ha ąžuoliukų. Taigi senoji giria sutankėjo, medžiai vėl grįžo į senąsias vietas.
Leipalingio senove mena piliakalnis, kurio gyventojai kadaise vėrė žuvis ant žeberklų, gaudė meškerėmis su kauliniais kabliukais, net moliuskus valgė. Čia nesutilpę, arčiau Leipalingio persikėlė ir įkūre Druskininkėlių piliakalnį. Dabar šie piliakalniai saugomi valstybės. Girios praeitį primins ir Leipalingio vidurinės mokyklos muziejus, ten yra ir plačiaašmenis geležinis kirvis, kuriuo IX a. vyrai kirto medžius.

Girioje gausu briedžių, stirnų, šernų, kiaunių, lapių, bebrų. Dar neišnyko didžiausi miškiniai paukščiai – kurtiniai. Jų sutuoktuvinio burbuliavimo gali pasiklausyti Leipalingio girioje, Salų ir šilelio girininkijose. Padaugėjo bebrų. Paplito ondatros. Pamėgo tą ežeringą kraštą gulbės. Pertako girininkijoje daug metų peri girių glūdumos mėgėjai juodieji gandrai.
Kapčiamiesčio-Leipalingio girios kaimų kūdrose, ežeruose ir upeliuose XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo daugybė balinių vėžlių, kuriuos vietiniai gyventojai vadino geležinėmis varlėmis. Alytaus mokytojas V. Kairys iš mokinių ir vietinių gyventojų surinko žinias apie matytus ir sugautus vėžlius Pietų Lietuvoje ir 1935 m. jas paskelbė „Gamtos drauge”. Tada vėžliai plūduriavo Leipalingio dvaro parko kūdrose, Avirio, Veisiejo, Skirdo ežeruose, Seirijos upelyje, Gerdašių, Mizarų, Kaziulių, Kamorūnų, Pazapsių, Dulgininkų ir kitų kaimų kūdrose ir pelkėse. Juos matydavo net per miškų dubras ir takus berėpliojančius, o Druskininkuose ir Leipalingyje vėžlius vaikai pardavinėdavo miestiečiams.
Žmonėse apie juos plito įvairiausi pasakojimai, pasakos, būrimai. „Jei sutiksi geležinę varlę laimę turėsi„, „Ko tu žiūrai, kaip geležinė varlė ant kiaušinių„.
Vėžlius virė, kepė ir skanavo baltą, į vėžių panašią, mėsą. Valgė ir kiaušinius. Iš šarvų Leipalingio apylinkėse ir kitur darė muilines, trintuves, druskines. Veisiejuose šarvais gydė skausmą. Taip „mylimi” baliniai vėžliai šioje girioje buvo beveik visai išnaikinti. Dabar retai išgirsi, kad kas nors kur nors vėžlį matė.
ligus tūkstantmečius šiame Lietuvos žemės kampelyje ošia giria, jos takais braido baukštūs žvėrys, tačiau miškai tapo jaukesni, kai juos ėmė globoti miškininkai.
Gediminas Isokas „Kapčiamiesčio-Liepalingio giria” // Mokas ir gyvenimas 1977 m., nr. 9, p. 12-14;
