Metuose 1315 mistras kryžokų Enrikas prieš Gramyčias ryžos siųsti stiprią kariauną į Žemaičius ir užimti pilę Girgždutę. Vokiečiai, negalėdami vardo tos pilės išrunguoti, praminė ir savo knygose įrašė Surdita. Prūsuose buvojau daug žemaičių krikštytų, kurie, pajutę vokiečius prie Girgždutės keliausiančius, pranešė žemaičių vyresnybei, kuri, žinią gavusi, nebsnaudė.
Visų pirma susitiko vokiečiai su žemaičiais ant kalnų Kaltinėnų. Vadovu žemaičių buvo stiprus vyras, vardu Gurgždis, kurs, sustatęs vyrus savo į eiles, sušuko: „Muškit, vyrai, muškit tuos nedorus atėjūnus!” Tuojau visi puolė it vanagai ant gaidžiu, tačiau čia negalėjo žemaičiai ištūrėti; užmušė nemaž vokiečių ir atsitraukė, nes vokiečių nelygiai buvo daugiau nekaip mūsųjų.
Neprieteliams toliau traukiant, žemaičiai kaip įmanydami juos kropė; kurs tiktai vokietis atsiskyrė nuo kitų, tuojau buvo užmuštu. Vokiečiams kabinantis į kalną, ant kurio šiandien gyvena Ignacius Bytautas, baisiai juos žemaičiai įgrobė, nes ne vien mušė, bet dar lig laiku, su pjūklais ne su visu papjovę, medžius paliko bestovinčius, o paskiau, neprieteliams įėjus, laidė ir vertė ant jų viršaus. Taip jų arklius, vežimus ir pačius sutratino. Užvertė kelią, reikėjo su kirviais kelią sau taisyti. Tuo tarpu žemaičiai šaudė su vylyčiomis ir įvairiai galabijo. Matydami tai, vokiečiai keikė be galo žemaičius ir pradėjo abejoti, ar galės įsikasti į pilę. Pėsti vokiečiai, į kalną įsikabinę, pamatė Girgždutę visą apstotą ir sakė: „Nu, ką mes gausime ant to pliko kalno? Kame rasime valgį? Juk tie prakeikti žemaičiai, vos pamatys mus nuo būrio atsiskiedusius, užmuš. Kame čia rasi gyventojus, kurių galėtumėm atimti turtą su galvijais? Ko mus čia giltinė nešė? Argi Prūsuose kapų negalėjom rasti?”
Nors taip šnekėjo, tačiau, viršininkams liepiant, turėjo toliau stumtis. Atėjus po pilė, prasidėjo baisi mūša. Vokiečiai stipravo, žemaičiai nepasidavė. Vokiečiams, su geležies blėkomis apsidariusiems, neveiku buvo kabintis į kalną. Kuriam besikabinant, žemaitis kaip droš su bumbalu, prie lenciūgo bizūno prikabintu, ir berieta žemėn it kamuolys.
Per aštuonias adynas mušės. Vokiečiai, negalėdami į pilę įsikasti, pradėjo gurti. Karvaida įsakė pūsti trūbą, kad atstotų. Krito toj mūšoj iš vokiečių šalies: Enrikas Reusas, Ulrikas Tetingenas ir Insburgas Robertas – ricieliai; Kairamas, Spargieratas, Michelis ir Mindotas – karvaidos. Šiaipjau Žalnierių daugybė. Apsukui pilės paliko kupetos beklaksančių kūnų, kuriuos paskiau žemaičiai turėjo palaidoti. Iš šalies žemaičių krito devyniolika stiprių kareivių, brolis vadovo karės Mašiaus, kurs buvo labai narsus, todėl paskiau visi jo gailėjos. Žemaičiai pagal savo paprotį sudegino jo kūną ant kalno Girgždutės.
Kryžokai, namon grįždami, kropė gyventojus, kuriuos galėjo prigauti, ir degino jų namus. Tai atsitiko Uteniui karaliaujant. Kunigaikštis tas pasenęs traukė į Prūsus, Klaipėdą sugriovė, bet, grįžtant namon, perkūnas nutrenkė. Valdė visa Lietuva per tris dešimtis dvejus metus, buvo drąsus, narsus ir buklus. Mylėjo padonuosius savo ir nuo jų buvo mylimas. Per savo amžių taip išplėtė Lietuvos karalystę, jogei priėjo smerčio jau skaitė penkis tūkstančius ketvirtainiškų mylių.
M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 609-613