Kaunas karų sukūry iki Žalgirio mūšio

Kaunas karų sukūry iki Žalgirio mūšio. Kronikose ir šiaip dokumentuose Kaunas yra įvairiai rašomas: Kauen, Kauve, Cavonia, Cavno, Kovno, Kowna ir t.t. Miestas stovi Nemuno ir Ne­ries santakoje tarp labai gražių apylinkių. Pats miestas iki šiol savo grožiu negalėjo pasigirti, bet apylinkės ne vienam suteikė daug malonumų. Paskiausiuoju metu Kaunas žymiai pagražėjo. Daug gražių namų pastatyta, gatvės tvarkomos, asfaltuojamos ir kiti patogumai rengiami. Atgijus Lietuvai, – rodos, vienas svetimšalis yra pasakęs, kad Kaunas esąs bjaurus paveikslas tarp gražių rėmų. Galima drąsiai pasakyti, kad dar po 20-ties metų Kaunas bus ir gražus paveikslas gražiuose rėmuose.

Dabar žvilkterėkim į tolimąją mūsų laikinosios sostinės praeitį. Tikrųjų istorijos žinių apie Kauno įkūrimą beveik neturime. Kai kurie istorininkai mano, kad Kaunas galėjęs įsikurti tik 13 to amžiaus pradžioje. Vis dėlto tenka paabejoti. Lietuvių kaimynai vokiečiai ir slavai daug anksčiau įturėjo santykių su lietuviais. Nors dokumentų trūksta, bet vis dėlto galima manyti, kad Kaunas, būdamas to­kioje vietoje, tarp dviejų didelių upių, turėjo būti apgyventas. Istorininkas Stryjkovskis duoda net seną Lietuvos miestų chronologiją, o mūsų istori­ninkas Narbutas išveda seniausią lietuvių kunigaikš­čių dinastiją iš Palemono, kuris turėjęs tris sūnus: Barkų, Kuną ir Sperą. Barkus įsteigęs Jurbarką, Kunas — Kauną, o Spera — miestą žemaičiuose prie Speros ežero. Pasakiškas Kauno įkūrėjas ku­nigaikštis Kunas žuvęs 1040 metais kovoje su di­džiuoju kunigaikščiu Jaroslavu ties Slonimu. (Narbutt. Dzieje Narodu Litewskiego, t. III, Wilno 1838 r.).

Nuo 1040 iki 1280 mt. istorija neduoda jokių žinių apie Kauną. Vėliau, kai prasidėjo didelė ir ilga lietuvių kova su vokiečių ordenu, Kaunas mi­nimas jau dažnai ir vaidina didelį vaidmenį Lietuvos istorijoj. Jau pradedama statyti tvirtovę, bokštus, mūrus, požeminius urvus po Nerim. Čia įdomu bus duoti keletas istorijos žinių apie kovas tarp lietuvių ir vokiečių ordeno prieš „terras infidelium Letwinorum”, kaip rašo Hermanui de Wartberge Chronicon Livoniae. Mirus Lietuvos kunigaikščiui Viteniui (1316 m.) ordeno magistras Karolis Betartas užpuo­lė Žemaičius, paėmė Jurbarką, nuteriojo Medininkų (dabar Varnių) apskritį ir apsupo Kauną. Tai buvo pirmas vokiečių užpuolimas. Didysis Lietuvos ku­nigaikštis Gediminas (1316 — 1341) suskubo atsiųsti čia savo karvedį Goštautą, kuris vis dėlto negalėjo sulaikyti vokiečių. Vokiečiai mūrogrioviais (taranomis) sugriovė Kauno mūrus, išpjovė gyventojus ir paėmė į nelaisvę Goštautą su likusiu mažu kareivių būreliu.

Paskui randame žinių, kad 1340 m. Kaunas yra lietuvių rankose. Kaip jau visiems žinoma 1340 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas žuvo kovoje su ordenu ties Veliuona. Vokiečių ordenas vėl puola Žemaičius. 7 Gedimino sūnus renkasi su kariuomene į Kauną, norėdami atkeršyti vokiečiams už tėvo mirtį. Tuo būdu, susirinko Kau­ne 40.000 kareivių, kuriems vadovavo vyriausias sū­nus Mantvydas. Jis išskirstė savo kariuomenę į įvairias Lietuvos vietas: kariuomenės dalį pasiuntė į Kuršius apsisaugoti nuo kardininkų ordeno, kitos dalys, paėmusios vokiečių Bayerburgo pilį (netoli Veliuonos), skverbėsi į vokiečių valdomas žemes.

Po to buvo padaryta taika su magistru Rudolfu Konig’u. Bet taika tarp dviejų didelių senų priešu visai neilgai truko.

Kęstutis dažnai traukė į vokiečius. Du kartu pakliuvo į nelaisvę, bet laimingai išspruko. Vokiečiai pamažu Žemaičius nuteriojo ir pradėjo skverbtis gilyn į Lietuvą Paneriu. Žinoma, Kaunui dažnai tekdavo sulaikyti priešus. Net popiežius Inocentas VI pradėjo priminti ordenui, kad jis greičiau arba baigtų su Lietuva, arba apkrikštytų ją. Ragainės valdytojas Henrikas Šeningas 1361 m. žiemą gavo magistro Vinricho Kniprodės įsakymą sužinoti (per šnipus) Kauno pilies padėjimą, kariuomenės skaičių ir jėgas ir pasiruošti žygiui į Kauną. Karaliaučiuje susirinko beveik visos Europos valstybių ritieriai. Iš ten vyko ordeno kariuomenė į Ragainę su vysku­pu Baltramiejumi prieky, nešdami Dievo Motinos paveikslą ir ritierių vėliavą Šv. Jurgį. Taip 1362 m. kovo mėn. 13 d. iš Ragainės ritieriai ir svečiai laivais plaukė į Kauną. Vežės su savimi įvairių ma­šinų pilims griauti, kulkų ir kt. Kairiuoju Nemuno krantu ėjo likusioji kariuomenė. Atvykę apsistojo netoli Kauno. Kaunas tuomet nuo vienos upės iki antros buvo apkastas giliu grioviu. Už griovio bu­vo pastatytos aukštos mūro sienos. Prie Neries, kur miesto siena priėjo prie upės, stovėjo aukšta penkiakampė pilis, vėl apkasta iš miesto pusės grio­viu, apsupta mūro siena su aukštais bokštais, ker­tiniais akmenimis, mietų tvora. Pily buvo dveji var­tai: vieni į Neries, kiti į Nemuno pusę. Upių san­takoje buvo pagonų šventasis gojus ir šventykla. Ritieriai, sužinoję, kad pilis esanti labai stipri, jos kariuomenė vedama Vaidoto, Kęstučio sūnaus. Vo­kiečiai pradėjo apgulos darbą, įsitvirtino prieš miestą. Visus įsitvirtinimo darbus atliko, suvarydami apylinkės gyventojus. Tuo tarpu Kęstutis su savo kariuomene ėjo Panemune, o Algirdas su rusų kariuomene — Paneriu. Kalne (dabar Žaliasis kalnas) abi kariuome­nės susijungė, o vadai tarėsi, žiūrėdami nuo kalno į vokiečius ir į jų svečius, kurie buvo jau įsitvirtinę iš visų pusių. Lietuviai puolė vokiečius, bet nega­lėjo įveikti. „Geriau mirsime, negu paliksime pa­gonų lizdą (Heidenhaus)” — šaukė vokiečiai. Lie­tuviai vėl pasitraukė ir iš tolo sekė vokiečių apgu­los darbus. Vokiečiai perėjo Nerį, užėmė šventąjį mišką, neapsaugotą iš upės pusės, ir iš čia pradėjo žygius prieš pačią pilį. Sunešė įvairius įrankius mū­rams griauti, mašinas akmenims ir karštoms strėlėms mėtyti, mažas šaudykles, iš kurių galima buvo šaudyti tik du kartu per 12 valandų. Sujudo Kauno mūrai nuo mūrogriovių smūgių, mėtomieji akmenys pradėjo kristi ir daužyti pilį, strėlės uždegė medi­nius namus. Lietuviai skubiai užtaisydavo pramuš­tas mūro sienose vietas, bet vokiečiai pasistatė prie miesto mūro du aukštus medinius bokštus, iš jų mu­šė pilies kareivius ir miesto gyventojus. O iš apa­čios mūro pradėjo kasti griovį, kad mūrai greičiau sugriūtų. Pats magistras ir svečiai, atvykusieji į pagonų medžioklę, vedę kovą. Bet lietuviai vis dėlto nepasidavė. Tuomet vokiečiai griebėsi kitokių prie­monių. Užvertė griovius prieš pilį, pastatė aukštus pastolus (das Gevust der Bauleute, rusztowanie), nuo kurių buvo galima nuleisti iš karto tam tikrais stie­beliais apie 100 žmonių. Visa tat buvo paruošta nakčiai. Kauniečiai, sužinoję apie tai, pastatė ant sienų sijas, prie sijų pritaisė virves, blokus ir priri­šo rąstus. Taip kauniečiai rąstais sugadino visus vokiečių pastolus ir vokiečiai nebegalėjo įsibrauti į pilį. Bet vis dėlto vokiečiai nenustojo daužę mie­sto mūrų ir pagaliau paėmė jį. Kas suskubo pasi­slėpė pily, o mieste prasidėjo gaisras. Visa beveik sudegė. Pilis dar buvo nepaimta.

1362 m. Verbų dieną (circa festum Palmarum in destructionem castri Kauve.), vokiečiai vėl puolė pilį. Pilies mūrai nuo didelių mūrogriovio smūgių pradėjo judėti ir kur-ne-kur virsti, bet lie­tuviai vėl greit juos užtaisė. Tuo tarpu Kęstučio kariuomenė priėjo Kauną. Kęstutis nusiuntė savo pasiuntinį prie magistro ir reikalavo pasimatymo. Tarp kitko, rašo T. Narbutas, buvęs toks pasi­kalbėjimas:

— Nebūtų pavykę paimti tau miesto, jei aš ten būčiau buvęs, — sako Kęstutis magistrui.

— Kodėl gi tu jį palikai, kai aš artinaus? — klausia magistras.

— Nenorėjau, kad kraštas liktų tokiu metu be vado.

Tada magistras siūlė Kęstučiui pasiimti kurį tik nori savo pulką ir eiti į pilį. Prižadėjo, kad veikiai jis būsiąs Elbinge svečiuos, vadinasi, būsiąs paimtas į nelaisvę. Kęstutis pasitikėjo, kad ir be jo lietuviai nepasiduos, pasitraukė į kalną. Vokiečiai dėjo paskutines pastangas, pastatė medinius bokštus, mėtė iš ten akmenis, strėles, pylė karštą dervą, pra­mušė mūrą ir paėmė pilį. Sako, žuvę apie 1100 lietuvių ir dar daugiau sudegę. Liko tik 36 karei­viai ir jaunas vadas Vaidotas, kurie taip pat turėjo pasiduoti.

Pilis buvo paimta Didįjį šeštadienį. Rytojaus dieną vokiečiai pastatė ant pilies griuvėsių altorių, Samlandijos vyskupas laikė laimėjimo pamaldas ir balsiai užgiedojo: „Christ ist erstanden! Wir wollen alle froelich zein. Die Heiden zind in aller Pein! Kyrie eleison„.

Pasakoja, Kęstutis iš tolo matęs pilies išgriovimą, laužęs rankas ir verkęs senis, sužinojęs apie miesto pražūtį ir sūnaus nelaisvę.

Paėmę Kauno miestą ir pilį vokiečiai neilgai buvo: sugriovė visai tvirtovę ir išėjo. Lietuviai po metų vėl pasistatė sau naują Kauną, Virgailiuose, toliau nuo seno Kauno, prie Nevėžio įtakos į Ne­muną. Bet vokiečiai tais pačiais metais (1363) sunaikino jį ir po keletos metų pasistatė toj pačioj vietoj sau pilį, kurią pavadino Gotteswerder, t. y. Dievo salaitė. Algirdas ir Kęstutis atėmė „Dievo salaitę”, sunaikino, ir vėl atstatė senąjį Kauną toje pačioje vietoje. Vokiečiams ši tvirtovė buvo kaip giedravaltis (der grauer Staar im Auge) akyse. 1376 metais vėl užpuolė, bet turėjo atsitraukti, o 1383 m. — paėmė.

Nužudžius Jogailai Kęstuti, Vytautas pradėjo derybas su vokiečiais ir susitaręs atidavė visus Že­maičius iki Nevėžio upės. Didelius plotus prie Kauno ir patį Kauno miestą. Vokiečiai prižadėjo padėti kovoti su Jogaila. Ordenas atstatė miestą ir pilį. Darbas labai sparčiai ėjo. Buvo pastatytos aukštos mūro sienos, iškasti gilūs grioviai, kurių pėdsakai dar ir dabar galima pastebėti prie pilies griuvėsių. Pilį pavadino Ritterswerder (Riterių salaitė).

Taika, einant sudarytąja sutartimi, truko visai trumpai. Vytautas jau tų pačių metų rugsėjo mėn. gale, susitaręs su Jogaila, kuris atidavė Vytautui Gardiną, Brestą, Drohičiną ir Lucką, puolė vokie­čius, per tris savaites pavyko pragriauti vieno mūro sienas. Nors vokiečiams atėjo pagalbon Konradas Valenrodas, bet vis tiek negalėjo nieko padaryti. Spalių m. 25 d. pilis buvo atimta. Valenrodas su­skubo pasprukti. Balinskis rašo, kad K. Valenrodas prie Kauno mūrų iškėlęs didelę puotą savo užsienio svečiams. Puota kaštavusi 500 000 sidabro grivenų.

Vėliau vėl Kaunas pateko vokiečiams, bet ne ilgam. 1391 m. įvyko taika tarp Lietuvos ir Lenkijos vadų, tarpininkaujant lenkų kunigaikščiui Heinrikui Mazoveckiui. Šisai popiežiaus buvo paskirtas Polocko vyskupu, bet tatai netrukdė jam įsimylėti į kunigaikštytę Ringailę, Kęstučio dukterį, su kuria jis susipažino Vytauto dvare. Jogaila panoro ištraukti Vytautą iš kryžiuočių „globos”. Pasiuntė Heinriką Mazoveckį į Vytautą su laišku. Susitaikė. Vytau­tas, gavęs iš Jogailos Lietuvą ir Žemaičius, nutraukė visus ryšius su vokiečiais. 1392 m. netikėtai Vy­tautas atvyko su gan gausinga kariuomene prie Kauno pilies ir prašėsi įleidžiamas, kaip geras drau­gas ir sąjungininkas, pasilsėti. Nuleido tiltą, atidarė vartus. Visas Vytauto pulkas puolė į tvirtovę, su­ėmė riterius ir pirklius į nelaisvę. Liepęs sudeginti abiejų upių tiltus, sudaužyti bokštus ir pats išvykęs į Gardiną. Už tokią Vytauto apgaulę vokiečiai at­keršijo. Sučiupo jo du sūnu, Joną ir Jurgį, ir auklėjo juos, kaip įkaitus pas Valenrodą Karaliaučiuje.

1394 m. liepos mėn. pabaigoje didysis magistras Konradas Jungingenas, su Švitrigaila ir svečiais iš Prancūzijos, Silezijos ir Austrijos plaukė į Kauną, o iš Elbingos ėjo komandoris sausais keliais. Abi­dvi kariuomenės dalys susijungė rugpiūčio mėn. 13 d. netoli Kauno. Kauną rado sugriautą. Pradėjo jį tvirtinti. Po kiek laiko sužinojo, kad Vytautas su savo ir lenkų kariuomene ateina į Kauną. Riteriai, apėmę Kauno griuvėsius, smarkiai gynėsi. Jiems į pagalbą atėjo kardininkai. Vytautas pasitraukė, bet prie Vilniaus pasitraukė, bet prie Vilniaus nepavyko kryžiuočiams, sugėdinti turėjo grįžti per Kauną namo. Vytautas, sudaręs su ordenu taikos sutartį, sumušė totorius ir belaisvius apgyvendino Kaune ir Vydžiuose.

1398 m. balandžio m. 23 d. turbūt jau kokį 10 kartą Vytautas sudarė su ordenu taikos sutartį. Einant šia sutartimi žemaičiai buvo atiduoti ordenui. Senasis Kaunas buvo lietuviams paliktas, o nau­jasis Kaunas (Dievo salaitė) buvo pasienio pilis — vokiečių. Žemaičiai nuolat bruzdėdavo ir neduodavo vokiečiams ramybės. Vytautui nepasisekė kova su totoriais. Pagailo jam žemaičių, todėl 1401 metais pradėjo ruoštis į karą su vokiečiais. Kauno tvirtovė buvo gerai atstatyta. Vokiečiai taip pat ne­snaudė — ruošėsi kariauti. Vytautas nusprendė, kad Kaunas jam pačiam galįs būti pavojingas, jei jį paimtų priešai, todėl nutarė išvežti visus ginklus ir išardyti tvirtovę. Taip ir padarė.

1402 mt. Vytautas, eidamas į Ragainę, sugriovė naująjį Kauną (Dievo salą) ir nuo to laiko ši pilis jau nebuvo daugiau atstatoma. Kaune ir jo apylin­kėse 1404, 1408, 1413 metais būdavo didžiųjų ku­nigaikščių ir ordeno magistrų suvažiavimų. 1404 m. Vytautas, suruošus Kaune ritieriams priėmimą, pa­kvietęs žemaičių bajorus ir liepęs prisiekti ordenui, kad jie būtų paklusnūs. Bet toji paklusnybė labai mažai truko.

Apskritai, tenka pastebėti, kad žemaičiai būdavo atiduodami ordenui, kai Lietuvos kunigaikščiai turė­davo atsispirti prieš rytų priešus ir buvo reikalingi ordeno pagalbos. Pagerėjus santykiams su rytais, pradėdavo žemaičius kiršinti prieš vokiečius ir atimdavo juos. Tas pats buvo ir su Kaunu.

1410 m, įvykus garsiai Žalgirio kovai, vokiečių galybė buvo visai sutriuškinta, ir jie daugiau nebėjo į Lietuvą. Nuo šių metų ir prasideda visai kitoks Kauno miesto gyvenimas, visai kitokios plėtotės są­lygos iki šiol Kaunas buvo tik karų ir gaisrų nuo­latinė vieta Miestas negalėjo klestėti.

Apie tolimesnį Kauno miesto augimą pakalbė­sime kituose įrašuose.

J. Puzinas „Kaunas karų sukūry iki Žalgirio kovai” // Savivaldybė 1928 m. nr. 5., p 10-15;