Kauno žiedas. Nemuno ir Neries santakoje iškilęs Kaunas nuo seno traukė žmones ne tik dėl patogios gynybinės vietos ar prekybinių kelių sankirtos. Šį miestą supa savitas gamtos ir istorijos ratas – tarsi gyvas žiedas, kurį per tūkstantmečius suformavo upių slėniai, ledynų palikti sluoksniai, šaltiniai, durpynai ir mineralais turtinga žemė. Čia, kur Nemunas gražiu lanku pasuka į šiaurę, o Nevėžis ir Neris susitinka su senaisiais vandens keliais, susiklostė ne tik išskirtinis kraštovaizdis, bet ir ištisa gyvybės, gydomųjų vietų bei kultūros erdvė. Nuo senųjų pilių ir Aisčių laikų gyvenviečių iki vienuolynų, kurortėlių ir gydomųjų šaltinių – Kauno apylinkės sudaro savotišką gamtos ir žmogaus istorijos vainiką, kurį galima pavadinti vienu vardu: Kauno žiedas.
Kauno žiedas
Iš įvairių sąvokų kildinamas miesto vardas: vieni mena buvusias dideles kovas, kiti taria, iš susikaupimų, susibūrimų jį atsiradus, dar kitiems galingo stoto valdovas vaidenasi. Bene tikriausiai Kauno vardas bus kilęs iš smailumos. Ir dabar dar nugirsi pasakant: „Atėjo bobelė – kauna noselė“. Kas smailumą įsižiūrėjo – neapsiriko: Nemuno ir Neries santaka ne bet kam įveikiama smailuma. Nėr ko stebėtis, kad minėjo miestą arabų keliautojai, kelis pilių sluoksnius rado archeologai. Rado Kauno jaunystę, turbūt, mūsų eros pradžią siekiančią, šakų pinučiais sutvirtintą, moliu drėbtą, rado ir medinį Kauną, rado ir baltamūrį. Ne veltui išliko mūsų dainose baltieji tėvo dvarų mūružėliai – glaisto būta tokio balto, kad ir maži kiemeliai atrodė erdvūs, jaukūs. Rado ir išdidžią Kauno pilį, verčiau sudegusią, bet amarais plūstančiam priešui nepasidavusią. Kauno pilies degėsiuose gerai išsilaikė strėlių antgaliai, tiek į pilį lekiantys, tiek ir iš jos pasiųstieji. Ir vieni, ir kiti labai panašūs, nebent tik iš pilies lėkusieji truputį dailiau padaryti, truputį geresnio metalo. Išliko maisto sandėliuose ir lašinių, grikių bei kitokių javų liekanų. Nemaža tų atsargų būta. Ypač įdomūs tie lašiniai ir grikiai. Ne totoriams jie paruošti, totoriai tuo metu jau garbino Alachą ir kiaulieną tik spjaudydamiesi minėjo. Tie grikiai Lietuvoje ir Lietuvos kariams augo, augo geru šimtmečiu anksčiau negu slavų žemėse ir anksčiau negu dviem šimtmečiais Vakaruose. Tad jei galėjo būti kulturtrėgeriai, tai buvo lietuviai vokiečiams, o ne atvirkščiai. Ne mažiau marga ir įdomi vėlesnė Kauno istorija, pagrįsta rašytiniais dokumentais.
Nors ir labai įdomi žmonių sukurta Kauno istorija, gamta jam sukūrė ne mažiau įdomią.
Tarp dabartinės Ukmergės ir Jonavos būta kažkokio linkio ar slenksčio, ir čia storiau klostėsi margos devono nuogulos, piečiau, ties Jiesia, kaupėsi titnaginiai kreidos sluoksniai. Titnagai – senieji rūdynai. Ką žinai, gal tie titnagynai ir atviliojo pirmuosius Kauno gyventojus; archeologams radinių netrūksta – pakaunėse gyventa ir labai seniai, ir tiems laikams labai tirštai.
Ledynai, visai pasitraukdami ar tik liežuviais pasistūmėdami, palikdavo ežerus, balas, o juose klostėsi durpės, gyveno dumbliai. Klostėsi įvairios sudėties sluoksniai vieni ant kitų, atskirti nuo oro, labai lėtai kito, savaip silosavosi. O paskutinysis ledynas tirpo, ir gausūs jo vandenys garmėjo į pietus, gilų griovį skersai būsimos Lietuvos ardami, senuosius sluoksnius atidengdami. Nutirpo didelis, į pietus išsišovęs liežuvis, sumažėjo jo vaga tekančio srauto, o šiauriau esančioms ledyno dalims patogiau buvo savuosius vandenis kitais keliais siųsti. Nebetoks ūmus ledynas buvo, jo vandenys ne griūte griuvo, o pelkes, lomas girdė, tik sočiai prigirdę srovių srovelėmis vingiavo. O tos, naujus kelius radusios, savąsias sąnašas nešė, senas vagas pertvėrė, naujas takoskyras padarė, savomis vagomis vandenį pavarė. Iš pelkėtų lygumų tykiai tykiai srūdamas Nemunas susirado seną vagą ir, gražiu lanku išsilenkęs, pasuko į šiaurę.
Pasiskolintoji Nemuno vaga vingiuotesnė už kitas atkarpas, bene gražiausia ir tikrai įvairiausia. Čia Nemunan alma šaltiniai – nuo mergelių našlaitėlių ašarų pasūrę arba nuo tinginės pamotės dukros neplautų puodynių pašvinkę…
Už Lietuvos ribų pagarsėję kurortai dar nebuvo gimę, o garsiai ir turtingai Pacių-Potockių giminei prireikė mauzoliejų. Ne bet kokių, o jos turtus ir didybę atitinkančių. Italų meistrų fantazija, šeimininko skonis, vietinių meistrų nagingumas ir baudžiauninkų darbštumas rentė pasaulinio garso stebuklus. Vyrams laidoti – Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, Pažaislio vienuolyną – Kaune.
Kaip ir dera moteriškai giminei, Pažaislio kompleksas dailus ir grakštus. Vienuoliai kalbėjo maldas, bet koks gi vienuolynas, jei į jį neplūs maldininkai, jei neišvažiuos sielą nuraminę, kūną pagydę, gausias dovanas palikę. Šaltinėlis almėjo ir Pažaislyje. Sūrokas, truputį siera dvokiantis. Tuo kart niekas ir nepagalvojo, kad siera – pragaro kvapas. Atsirado apviltos meilės, tragiškos motinystės istorija, o šaltinis labai tiko kiaušidžių sutrikimams, kai kurioms kitoms moteriškoms ligoms gydyti. Tikrai neapsirikta. Gaila, sluoksnelio būta nestoro, gan greit išsiplovė, mažiau veiksmingas liko. Gal ir pakitusios nuotaikos kaltos, bet vienuolyno šlovė apiblėso. Pasėmė šaltinio vandenį mineralogai – „silpnokas“, pasakė. Dar po poros metų pasėmė – „silpnėjantis“, tarė. Nors dar ketvirtis šimtmečio prisidėjo, nors šaltinio aplinka nesutvarkyta ir gerti vanduo aiškių aiškiausiai netinka, bet smalsios nosys dar ir dabar gali užuosti medicininį kvapelį.
Ežerėlis pagarsėjo geros kokybės durpėmis, ir nedaug kas beprisimena, kad radikulitu sergantiesiems laikinosios sostinės klinikos dėdavo gydomąsias, dailiai pasiūtas pagalvėles. Tikrai dailios, patogios buvo, labai gerai klinikų savininkų kišenių sveikatą taisė, ligoniams padėdavo tiek, kiek įtaiga, brangus kaštas, pasitikėjimas ir gera durpė gali padėti. Žinoma, durpė, gerai laikanti šilumą, turinti fenolinių junginių, tikrai gali padėti. O Ežerėlio durpės dar turėjo ir sieros junginių, panašių į visame pasaulyje žinomą ichtiolą. Labai gaila, kad Ežerėlio durpė naudojama tik kaip durpė. Reumatas, įvairūs nervų uždegimai, senatviniai sutrikimai, kremzlių kalkėjimai – vis dar labai sunkiai įveikiamos ligos, vadinasi, durpių gydykla tikrai praverstų. Labai labai reikėtų patikrinti Ežerėlyje likusią durpę, skystą „košę“ duburiuose, ar beišliko gerieji sluoksniai. Ir ne tik Ežerėlyje. Kur bemestume iš durpynų, ypač mažųjų, skardžiose tarpukalnėse susimetusių, vandenį, verta dešimtį kartų pagalvoti ir patikrinti: ar su tuo vandeniu nemetame „jaunystės eleksyro“!
Botanikai, pasitelkę Gamtos apsaugos komitetą, negali atkariauti kelių arų Nevėžio pievų. Labai jau reti augalai auga, labai jau jiems ankstyvas šienavimas kenkia. Reikėtų prisiminti, kad litrais ir puslitriais seikiojamas, naščiais nešiojamas Nevėžio lankų pienas Kaune kainavo kur kas brangiau negu gretimo Noreikiškių dvaro elitinių karvių pienas. Ir ne kiekvienam buvo lemta Nevėžio pienelį gerti – jį užsisakydavo visai vasarai, nes labai jis tiko astma sergantiems, taip pat dainininkų balsams minkštumo ir stiprumo teikdavo. Vaikščiojo kas paskui karves ar nevaikščiojo, stebėjo, ką jos ėda ar nestebėjo, bet žoliautojos po pievas tikrai vaikštinėjo ir rinko kvapias žoleles, pundeliais džiaustė. Geri tie pundeliai buvo: nykščiu ir smiliumi apkabinami, gero sviesto kilogramą atverdavo! Eee, kad taip ir šiandien susiprastų Nevėžio pievų šeimininkai gerai žoliauti – ir vertingieji augalai gyvi liktų, ir pievos aštuonetą–devynetą kartų pelningesnės būtų.
Kito tokio pievų gabalo Lietuvoje nėra, neturi tokio nė mūsų kaimynai. Ir čia ne gamtos išdaiga ar koks atsitiktinumas, o pasekmė to, kad ir pats Nevėžio slėnis neturi dvynių, ypač jo mazgas ties Kaunu, kur susispyrė vienoje vietoje senieji ir naujieji vandenų keliai. Neatsitiktinai kurortėliu tapo ir Kulautuva. Ne vien dėl to, kad netoli Kauno, kad gražus vandens kelias, ne vien dėl to, kad Kulautuvos žvejai skanias lydekas bei kilnesnes žuvis leidžiamu ir draudžiamu laiku iš vandens traukdavo, o ir dėl to, kad Kulautuvos negilių šulinių ir šaltinių vanduo nedirgina nei liežuvio, nei uoslės, bet kremzlėse atsidedančias mineralines medžiagas veikia. Pageri jį vasarėlę, o žiemą vėl galima kavinėje kavutę sriubčioti, konjakėliu, tuo branguolėliu, taip į stuburo kremzles ir lendančiu velniūkščiu, gardžiuotis. Kitoks Kulautuvos šulinių ir šaltinių vanduo nė negalėjo būti: juk Kulautuva tarp Ežerėlio ir Nevėžio. Gražia, poilsiui tinkama vieta Kulautuva liko ir dabar, bet reikėtų labai gerai pasidomėti ne tik jos vandenimis, bet ir pakrančių žuvimis. Nuo tam tikrų vandens ypatybių priklauso mikroplanktonas, juo minta makroplanktonas. Šį suėda maža žuvelė, o ją – didesnė, ir šios mazguotos virvės gale gali atsidurti ypatinga dietinė žuvis. Ir jau visai ne fantastinio romano puslapiu gali būti poilsinės sklerozininkams Kulautuvoje projektas, voljerai žuvims, kuriuose trejetą mėnesių paplaukiojusios ir pasimaitinusios jos keliautų į sanatorijos stalą.
Ne tik vakarinis kampas tarp Nemuno ir Nevėžio geras, neaplenktas ir rytinis krantas. Tiesa, čia įsiterpia Neris. Ne mažiau garsi ir Karmėlava, nors ne vandenimis, ne durpėmis, o smėliais. Saulės įkaitintais ir prie krosnies pašildytais Karmėlavos smėliais kažkada būdavo tvarstomi ir trinami podagros, reumato pakenkti sąnariai. Liko neišaiškinta ypatinga smėlio grūdelių struktūra, mikroelementų priemaiša ir geras šių smėlių veikimas. Smėliu nutrinti, įšildyti sąnariai dar gailių vantomis būdavo vanojami, gailių ištraukomis ar tepalais tepami, o tie gailiai čia pat pelkutėse, nedidelėse lomelėse, augo. Ir, kaip diena šviesi, tikrai tie Karmėlavos gailiai labai kvapūs. Tiko vaistams ne tik gailiai, bet ir krantuose augantys šaukščiai. Jų stambiais lapais smėliu patrinti sąnariai būdavo klostomi, kartais nuovirais prausiami. O šaukščio lapas ne šiaip sau lapelis. Jo galybei lenkiasi ir plikis, ir reumatikas… Ir tie šaukščiai geresni, po kuriais negiliai senieji sluoksniai slūgso. Panerių šaukščiai kaip tik tokie.
Nemaža parašyta apie Rumšiškes, Kauno marių dugne atsidūrusias, ir kažkaip prasprūdo Rumšiškių sūrymai. Turbūt dėl to, kad druskingi Rumšiškių šaltiniai, taip labai pravertę karų ir muitų metais, nuseko. Matyt, nedideli druskos luiteliai buvo, per laiką vanduo išplovė, bet… bet panašiai ir daugelyje Baltarusijos vietų buvo galvojama. Vis dėlto, kai išnykusių sūrynų vietoje giliau pasikasėta, atrastas naujas vardas žemėlapyje, mūsiškai tartume – druskamiestis.
Ir pietinis Nemuno šlaitas nenuskriaustas: jau kam sąnarius susuko, pasildytu Rokų moliu dėk – tikrai atleis. Žinojo šitą gudrybę Kauno moterėlės ir patyliukais namuose gydydavo. Tokių kompresų specialisčių senamiestyje buvo devynios galybės: pigesnės ir brangesnės, grubios murzinos raganiškų įspūdžių mėgėjams ir krakmolytomis baltomis prijuostėmis, švelniarankės – rafinuotoms personoms. Molis nebloga medžiaga karštiesiems tvarsčiams, bet prie Kauno yra ir kitų molių, kad ir Palemono, yra molių ir kitur, o išgarsėjo tik Rokų molis. Matyt, jis turi nežymių organinių medžiagų priemaišų, tokių, kokių ir reiktų tikėtis ne taip jau tolimoje Ežerėlio kaimynystėje. Tad nebūtų nieko nuostabaus, jei Rokų plytinės vietoje išaugtų modernūs kataplazmų sanatorijos korpusai, jei čia kaulėjančius stuburus gydytųsi metalurgijos darbuotojai.
Taigi, aplink Kauną yra mineralinis gydantis žiedas, na, o pats Kaunas? Nenuskraustas ir jis. Netoli buvusios Meno mokyklos – vienuolyno rūmai. Ar vienuolynas kūrėsi padovanotoje žemėje, ar pasirūpino, kad būtent tą padovanotų, bet vienuolyno šulinio vanduo ne bevertis buvo. Nors vieša jo analizė nieks nesirūpino, vartojimas rodo, kad buvęs giminingas birštoniškiam Vytautui. Be to, labai garsiai buvo nuskambėję Šančių mineraliniai šaltiniai, labai panašūs į birštoniškius. Prof. M. Kaveckis buvo pastebėjęs, kad Birštono šaltinių cheminė sudėtis labai panaši į vidutinio garsumo kurortinių šaltinių vandenį, o veikimas pralenkia pasaulinio garso šaltinių galią.
Kai artimiausieji Kauno šlaitai nupliko, kad juose tik vėjai ūžavo, viesulai siautė, kauniečiai praminė tą vietą Viesulava. Kaunas margakalbis miestas, ir Viesulava tapo Vieselova. Tapo Kaunas laikinąja sostine, susirūpino „gryninti“ pavadinimus, tik nepasirūpino šaknų paieškoti ir leptelėjo „Linksmakalnį“.
Gal tai tik anekdotinė istorijėlė, bet ir viesulai gydyti gali. Didelis psichologijos žinovas ir nemenkas jumoristas, vidaus ligų gydytojas Pranas Gudavičius silpnų nervų pacientėms skirdavo pasivaikščiojimus „Linksmakalnio“ šlaituose. Ne šiaip sau laipioti pasiųsdavo, o laikrodin pasižiūrint, žingsnius skaičiuojant. Tie pasivaikščiojimai nemigą, isteriją bei kitas ligas kaip ranka nuimdavo. Visa tai – didi puikaus gydytojo išmonė, bet ji greit taptų burbulu, jei nebūtų realaus pagrindo: stiprių oro srautų. Ką gi, jei už jų atradimą turime būti dėkingi geram gydytojui, tai už paruošimą – Nemuno slėniui.
E. Šimkūnaitė „Kauno žiedas” // Mūsų gamta 1970 m., nr. 3, p. 11-12