J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 13 - 12
Kai dar šventa ugnis ruseno dievų garbei, galingo kunigaikščio Šereikio pilis Šereitlaukio miško piliakalnyje saugojo kraštą. Jo žemės ėjo nuo Jurbarko toli už Rusnės, kur saulutė nusileidžia.
Šauniai stovėjo pilis, pasiruošusi kiekvieną priešo antplūdį atmušti. Jos akiratyje kyšojo dar kitos kaimynės pilys: už Nemuno — Ragainė, Tilžės Vorpilis ir šiapus — Rambynas.
Bet nelaimės neišvengė ir šis kampelis. Garbės ir turto geidžią kryžiuočiai užėmė atkakliai kovojusius Prūsus, užgesino šventąją ugnį — ir paruošė savo Dievui kelią. Nemunas taip pat negalėjo vokiečių pastangoms atsilaikyti. Jie perėjo upę. Pilis viena paskui kitą pavirto pelenais.
Du šimtu kryžiuočių užpuolė Šereikio piliakalni, sudegino jo pilį ir jį patį. Kiti pasakoja, kad jis su savaisiais suspėjęs iš priešo nagų išsigelbėti, bet niekuomet nebesugrįžęs. Šį galingąjį kunigaikštį dabar beprimena tik Šereitlaukio vardas.
Rambyno kunigaikštis Skriaudupis, žuvus kaimynui Šereikiui, išėjo prašyti taikos. Bet priešas jį niekšiškai nugalabijo. Vos keletas jo palydovų paspruko gyvi. Namiškiams pranešė, kad jų kunigaikštis žuvo, o visus pilėnus kryžiuočiai žadą kardu krikštyti. Kunigaikštytė paslėpė žemėje auksinius dievų daiktus, kad niekas jų nesurastų. Tai buvo žagrė ir ekėčios. O pati su tarnais nuo Rambyno aukštojo kranto nušoko Nemuno gelmėn.
Šalia plačių, Nemuno užliejamų pievų, stovėjusi pilis. Pilis buvo labai stipri… Kaip ir skalvių genties vadas Šereika. Sakoma, kryžiuočiai net 7 metus buvo apgulę Skalvės pilį.Tvirtovė turėjo nepaprastai stačius šonus ir buvo iš visų pusių vandens apsupta. Žiemą jos gyventojai, iš kalne esančio ežero semdavo vandenį ir liedavo ant pilies šlaitų. Visas kalnas pavirsdavo ledu. Kryžiuočiams niekaip nesisekdavo į ledo kalną įlipti, o jei kurie ir mėgindavo užkopti, juos nublokšdavo žemėn iš pilies paleisti didžiuliai rąstai. Tuomet priešai sumanė skalvius išmarinti badu. Kryžiuočiams žvalgas pranešė liūdną žinią: žmonės niekada nemirs badu, nes turi ežerą, kuriame gausybė žuvų. Tuomet kryžiuočiai atsitraukė…Vietovės pavadinimas dar ir dabar siejamas su piliakalnyje gyvenusiu skalvių vadu Šereika. Apie garsųjį piliakalnį kalbama Petro Dusburgiečio kronikoje, kurioje aprašomi 1276 m. įvykiai. Juose minima Šereikos pilis, galingas skalvių vyras ir savo pilies pilininkas- Šereika (Sarecka). Vėliau vietovės pavadinimas dėl vokiečių kalbos išsigimė ir ji pradėta vadinti Šereitlaukiu…