Kupiškio piliakalnis. Didžiulį supiltą Kupiškio kalną lenkai vadina: Góra Zamkowa, nes čia XI-XII amžiuje būta pilės, aptvertos mediniais statiniais, ne akmenimis, ne plytomis, nors čia pat pilna akmenų, uolų sluogsniai, molio ir žvyro kalnai. Anais laikais tesinaudota žeme ir medžiu. Vaikštikai kaimų siuvėjai kartoja mėgiamąją pasaką, kaip tą kalną Švedai supylę, žemės prinešioję kiveriais. Labai panašu i teisybę, kad Karolio XII artilerijos baterija galėjo ten stovėti, nes iš čia galėjo net du vieškeliu apšaudyti.
Ištikrųjų gi va, kaip būta.
Būta taip senai, kada Kupiškio bažnyčios dar nebuvo, tik girios visur ūžė, Musteikės balose juodieji miškai augo, tik kur ne kur miškuose artojai lydimus jaučiais arė. Tada gyveno du broliu milžinu ir taip buvo vienas antrą įsimylėję, jog visur eidavo dviese.
Keliauja du broliu milžinu, linksmai šnekučiuodamu, o nuo jų kalbos skardas per girias griausmais dunda.
Pamatys žmogų jaučių jungu ariant, paims ji su jaučiais ir su visu arklu, įsidės pirštinės nykštin, palaikys, išėmęs gražiai pastatys vėl baran ir eina juokdamies.
Kur jiedu vaikštinėjo, ką jiedu darė, ką kalbėjo, niekas nieko nepasako; ką gi ir pasakys, kad jų negalima buvo nei akim apžiūrėti, nei ausim suklausyti: per didžia, per skardu, per baisu, per klaiku.
Žmonės dėlto jų nebijodavo, nes jie buvo saviškiai. Milžinus išvydę, nesidžiaugė, bet ir nesiskundė, dar drąsiau dirbo darbą, nes jautė tai geran būsiant.
Ateis, būdavo, per tamsias girias nuvargę ir susisėda šalimais: vienas ant Pilekalnio, antras ant Paketurių kalno; tarp jų Lavenis teka, o jiedu žiuria Pajuodupio Duburan ir vaišinas, pasiduodami tabokos šniaukštą.
Ramiai gyveno milžinai, ramiai gyveno ir žmonės; visur buvo ramu, laukai derėjo, aruodų nepagrandydavo.
Tik vyresnysis milžinas brolis susirgęs ir pasimiręs. Jauneika verkdamas iškasęs gale kalno tarp dviejų balų nuo Lavenio Rudynės, nuo Varležerio Žvyriabalio padėjęs ten brolio kūną ir rieškučiom gražiai apipylęs jį žemėmis. Tai ir pasidaręs Pilekalnis su pylimu, kaip vainiku, aplink: Kupiškio pusėn būta galvos: čia aukštesnis kalnas, jo kakta; Pajuodupio pusėn kojos: čia žemiau.
Iš krintančių jauneikos milžino ašarų čia atsivėrė daugybė šaltinių ir versmių.
Palaidojęs savo brolį, jaunasis milžinas išėjęs į didžiuosius miškus ir ten tebesas, sako senų seneliai. Ten jis tebesąs juntamas, kad ir nematomas. Su juo nebaisu, neilgu; lyg kas dūsauja, lyg kas giliai giliai atsidunsta; lyg kas dulsiai ir skardžiai sukalba, kad net visoje girioje girdisi.
Taip, jis ten tebėra, tebegyvas ir vėl ateis į savo Pilekalnį Kupiškyje, kai užeis Lietuvai vargo dienos ir reiks tai pašalinti…
NB. Spėjama vyresnysis milžinas tai personifikuoti Lietuvos vadai, jaunesnysis-minia, kareiviai.
Matulionis P. Kupiškio piliakalnis // Mūsų senovė. – 1921, t, 1, kn. 2, p. 77-78.