Kur gimė Krivių Krivis

Iš padavimų

Ip. Cieška "Kur gimė krivių Krivis" // Trimitas 1940 m., nr. 19, p. 451-453;

Mūsų poetas Maironis savo eilė­raštyje yra kvietęs keleivį, keliaujan­tį nuo Šiaulių pro Luokę, neužmiršti sustabdyti arklių ir užlipti ant Šat­rijos kalno. Poetui atrodė, kad Šatri­ja yra viena gražiausių mūsų šalies vietų. Tiesa, Šatrija graži, bet, anot rašytojo Vinco Krėvės, daugelis mū­sų šalelėje yra puikių ir gražių vie­telių…

Maironį sekdamas, norėčiau pasa­kyti: — Jei keliausi iš savo gim­tinės pro Riešę į Vilnių, neužmiršk sustabdyti autobuso, dviračio ar motociklo ir pasigėrėti Verkiais, kur gimė Lizdeika, didysis Krivių Kri­vis, Vilniaus miesto pranašas.

Štai kaip apie Lizdeikos gimtinę rašo vienas profesorius:

„Nuostabiu savo reginiu ir grožiu jau prasidėjo mūsų lietuviškas ru­duo. Saulė stengiasi atsilyginti už pa­darytą apvylimą vasarą ir siunčia gaivinančius, bet, deja, jau rudens spindulius, keldama amžinus troški­mus ir viltis, leisdama ūkininkams suvokti savo darbo vaisius, o gamtai palaipsnišką pabaigą ir pasirengimą žiemos miegui…

Visų gražiausias ir visų nuostabiau­sias kampelis yra Verkiai ir jo apy­linkės… Gamta ir žmogus įstengė su­kurti čia puikų ir didingą kūrinį vi­sumos ir harmonijos atžvilgiu. Kas nematė Verkių anksti pavasarį, va­sarą, o labiausiai rudenį, gražiomis rugpjūčio naktimis, nevaikščiojo par­ke ir miške, kas nesiklausė šimtme­čių medžių šlamesio ir krintančio vandens, kas nematė giedriais rudens ratais ant Neries tankių miglų, kas giliai nekvėpavo kvepiančiu oru ir nesižvalgė apylinkės panoramoje iš vietinių kalvelių, tas Verkių nepa­žino ir nepatyrė nuostabaus žavesio, tas nesuprato jėgos ir gilios gamtos muzikos“.

Taip atrodo trumpai Verkiuose gamta. O kur ta didingoji mūsų tau­tos praeitis, kur tie padavimai apie Lizdeiką, kur mūsų šventovių auku­rai, kur mūsų tautos sūnų garbingieji žygiai? Jų šiandieną lyg ir nemato­me. Reikia ateiti į Verkių kalną, rei­kia pasižvalgyti po Panerių apylin­kę, pasiklausyti šimtamečių medžių šlamesio ir atgims prieš tave didinga Lietuvos praeitis. Kartu atgimsi, lie­tuvi, ir tu, pajutęs, kad tavo kūne teka Lizdeikos, Gedimino, ir Vytauto palikuonių kraujas. Pajusi, kad esi skirtas gyventi nė vergu kitiems, bet būti savo tautos kūrėju, savo tautos kultūros vykdytoju. Gal paklausi, netekęs kantrybės, kodėl gali atgimti tik Verkiuose? To­dėl, kad ten tavo ir visos tautos pra­eitis, ten išmindžioti keliai Gedimi­no, kuris kūrė tautos ateitį. Todėl ir tu ten atgimsi Gedimino dvasia.

Apie Lizdeiką yra visokių padavi­mų, bei jie daugiausia surinkti ne­lietuvių. Todėl jais per daug pasiti­kėti nebūtų galima. Jie juos surašė taip, kaip jiems patiko, mažai te­kreipdami dėmesio į Lietuvos papro­čius ir istorinę praeitį. Tačiau iš visų surankiojus, gaunamas vienas ben­dras vaizdas. Pagal padavimus gali­me laikyti vieną bendresni iš visų šį padavimą:

— Vilniuje, kur dabar stovi kate­dra, buvusi lietuvių žinyčia. Dabar­tinė katedros varpinė buvusi seniau krivių sakykla, iš kurios jie skelb­davę žmonėms dievų valią, sekdavę saulės ir žvaigždžių takus. Ten gy­venęs vyriausias žynys Krivių Kri­vis. Jis netekęs jaunos žmonos ir dėl jos mirties liūdėjęs. Savo liūdesį slė­pęs nuo žmonių. Kad jo per daug ne­graužtų sielvartas, mėgdavęs laive­liu plaukioti paneriais. Aukšti pane­riu kalnai, šlamančios girios, pievų gėlės ir šlaitų čiurlenantieji upeliai jį ramindavę. Visas jo nusiramini­mas, buvo tik gamta, O labiausiai jis pamėgęs vienoje paneriu atšlaitėje pasigėrėti nepaprastu aukštu ir sta­čiu kalnu. Tarp aukštų kalnų tar­peklių šniokšdamas veržėsi upelis, kuris pripildydavo apylinkę gamtos muzikos.

Kartą Krivių Krivis, besigėrėdamas paneriais ir tyliai plaukdamas Ne­ries kraštais, išgirdęs maloniai sklin­dančią dainą. Daina plaukusi kartu su šniokščiančio upelio garsais, šimt­mečiais išsikerojusiais ąžuolais, ra­miai stovinčiomis liepomis. Daina Krivių Krivį atgaivinusi ir sielą pripildžiusi malonios praeities. O ta pra­eitis — jaunatvė, meilė ir gyveni­mas. Jis vėl panūdęs sugrįžti į jau­natvę, sugrįžti į praeities gyvenimą. Lyg pasakoje, jis artėjęs prie dievų pasiųstos dainos. Kada priplaukęs prie savo mėgiamiausios vietos, pa­matęs nuostabų ir netikėtą reginį: nedidelėje aikštelėje, tankaus krūmo pavėsyje, sraunaus upelio pakrantė­je sėdėjusi nuostabiai graži mergaitę. Jos gelsvi gintariniai plaukai saulė­je švytėję auksu, baltos basos kojos šaldžiusios upelio vandenyje, Mikliose rausvose rankose mirgėję Lietu­vos pievų ir girių žiedai. Iš jos ran­kų vijęsis pinamas vainikas, išpuoš­tas girinių radastų, baltųjų pakalnu­čių, mėlynųjų rugiagėlių. Savo ma­lonia daina ji tik gražinusi apie ją vingiuojantį vainiką. Ilgai gėrėjęsis Krivių Krivis netikėtu ir gražiu re­giniu. Jis dar ir toliau norėjęs juo gėrėtis, bet nepajėgęs atsispirti savo atgimusiai dvasiai. Krivių Krivis prisiartinęs prie skaisčios lietuvaitės. Mergaitė išsigandusi ir staiga nutrau­kusi savo pynimą kartu su daina. Bet, pažinusi Krivių Krivį, nurimusi ir pagarbiai jam nusilenkusi; Krivių Krivis ją pasitikęs kaip savo vaiką ir nuoširdžiai pasveikinęs. Apie ką juo­du kalbėję, niekas nežinojęs ir niekas nesužinosiąs. Gal tik Vilnios upelis težinąs, kuris ir šiandieną šniokšda­mas skubąs į Nerį. Kad Vilnia pra­šnektų, daug girdėto sielvarto pasa­kytų…

Po to susitikimo Krivių Krivis sa­vo mėgiamą vietą pamilęs dar la­biau. Ta gražioji Lietuvos dukra įpy­lusi į Krivių Krivio širdį naujos meilės gyvybės. Aštuoniolikos metų gražioji našlaitė slapta bėgusi į Pa­nerius ir laukusi atplaukiančio lai­velio. Jis — Krivių Krivis, dar jau­nas ir gražus, o ji — našlaitė, gyve­nanti lūšnelėje pas savo gerąją tetulę. O kokia graži ir meili yra slapta meilė, kas jos nežino. Gal tik mirtis galėtų atsistoti jai skersai kelio. Ji nieko daugiau nelaukianti, kaip tik jo… Meilė graži ir meili, bet, ji ir vylinga. Jauna mylinti lietuvaitė pa­jutusi, kad už jos slaptą meilę teksią brangiai sumokėti. Kas diena burnoje užspausdavusi ašarų gurkšnį, kas diena su baime ėmusi laukti sa­vo likimo. Bet Krivių Krivis nenuskynęs jos pavasario skaistumo ir nenumetęs jos į šaltos Neries prieglobs­tį. Jis ryžęsis ją globoti, nors ir jam kartu grėsusi mirtis su mergaite. Gal taip norėję dievai, gal jo išmintis, bet savo meilės praeitį jis surišęs su garbinga ateitimi. Kada slaptai gi­mė mergaitei sūnus, Krivių Krivis pasiryžęs juos išgelbėti. Jis sužino­jęs, kad didysis Lietuvos Kunigaikš­tis rengiąsis į panerius medžioti. Medžioklės dieną Krivių Krivis gra­žiai aprengęs savo sūnų ir įkėlęs į ąžuolą, kur buvęs erelio lizdas. Ši vieta buvusi viena gražiausių vietų, kur kunigaikštis mėgdavęs medžioti ir po medžioklės pasilsėti.

Pats Krivių Krivis prieš medžioklę išvaikęs iš artimesnės apylinkės žvė­ris, kurie savo triukšmu galėję nu­stelbti vaiko verkimą. Medžioklės metu ėmę skambėti trimitai ir vai­kas, išgirdęs triukšmą, pravirko. Verkimą išgirdęs kunigaikštis. Tuoj įsakęs įlipti į medį ir pasižiūrėti, kas ten esąs. Tarnai išėmę iš medžio verkiantį vaiką. Kada vaikas pama­tęs šviesiais šarvais apsirengusi kunigaikštį, nustojęs verkęs ir žiūrė­damas ėmęs šypsotis. Kunigaikštis šio radinio buvęs labai nustebintas. Pats šio dalyko nesupratęs, pasikvie­tęs Krivių Krivį, kad išaiškintu. Krivių Krivis be jokio susijaudinimo ėmęs burti, pradėjęs kalbėtis su dievais, stebėjęs vėjo pučiamus šventus jo aukuro pelenus, o kunigaikštis su bajorais laukęs, ką Krivių Krivis ku­nigaikščiui išbarsiąs. Pagaliau, Kri­vių Krivis iškilmingai paėmęs vaiką ir įteikęs Didžiajam Kunigaikščiui:

„Kunigaikšti, dievai teikia Tau ma­lonių. Tą kūdikį dievai siunčia Tau. Per jį Tu pasieksi didelės garbės sau ir visai Lietuvai, o jis turės būti ma­no vietininkas. Jis turės tarpininkau­ti tarp dievų ir Lietuvos“…

Kunigaikštis šiuo pranašavimu bu­vo labai patenkintas ir vaiką pave­dęs išauginti Krivių Kriviui. Krivių Krivis šį pasiūlymą maloniai pri­ėmęs, o jo motiną parsikvietęs aukle. Kunigaikštis vaiką praminęs Lizdei­ka, kaip, rastą lizde, o tą vietovę — Verkiais, kur buvo rastas, verkiąs vaikas.

Lizdeika išaugo, tapo garsiu Krivių Kriviu ir išaiškino Gediminui sapną apie Geležinį Vilką. Tik Lizdeikos pranašavimu, kaip sako padavimai, atsiradęs Vilnius, kuris gali didžiuotis savo gražia legenda.

Šiandieną toje gražioje ir garsio­je savo istorijos praeitimi vietoje stovi didelis dvaras. Spėjamą, kad Lizdeikos dukte tėvo radimo vietoje pastačiusi dvarą ir ištekėdama už Radvilo pradėjusi garsią lietuviu ba­joru giminę. Su nauja religija iš pie­tų brovėsi lietuviams svetima dvasia. Brangia Lietuvos istorinę vietą pe­rėmė pinigingieji atėjūnai. Ta dvarą laikė lenkai, laike rusai, vokiečių kancleris Vittgenšteinas ir pagaliau jį įsigijo sulenkėjęs čekas. Lietuvos baudžiauninkai dirbo tame dvare iš­tisus amžius, o iš jų darbo vaisių buvo statomi garsūs rūmai. Daugiau kaip prieš šimtą metų buvo pasta­tyti labai gražūs rūmai, kurių langai, durys, medžio drožiniai buvo parga­benti net iš Italijos ir kitų kraštų. Rūmų pagražinimo darbus, dirbo garsūs tų laikų Europos dailininkai. Sienos buvo išmuštos nepaprastomis medžiagomis, lubos išdažytos dan­gaus spalva su lengvais baltais debe­sėliais. Milžiniškos žvakidės buvo iš­drožtos iš medžio. Atskirų kamba­rių papuošimai padaryti iš vienaly­čių medžio gabalų, šie raižiniai bu­vo daromi su didžiausiu atidumu, nes kiekvienas neatsargus peilio pa­vartojimas galėjo nuskelti, raižinio dalį ir pagadinti visą, brangiai. kainuojantį darbą.   

Tas visas, nykstąs turtas yra mūsų tautos darbo vaisius, mūsų baudžiau­ninkų uždirbtas turtas. Jei jis yra puošnus rūmuose, tai buvo vargingas kumetyne. Patekęs į šiuos griūvan­čius rūmus, pamatai, kad kažin kas čia gyveno, džiaugėsi gyvenimu, di­džiavosi savo turtais, savo praban­ga ir garbės troškimu… Iš kiekvieno kampo žiūri į tave didybės praeitis, garbės troškimas. Bet kartu matai tą begalinį skirtumą tarp lietuvio bau­džiauninko ir atėjūno engėjo, šian­dieną Lietuva laisva, visi lietuviai laisvi ir baudžiava į laisvą Lietuvą niekada nesugrįš. Savo krašto engė­jus išvijome, o baimės pagauti iš daugelio vietų ir patys išlakstė. Mums paliko, tik griuvėsius ir savo puiky­bės žuvimo pėdsakus. Mes turime iš praeities pasimokyti, turime pasiryž­ti daugiau laisvės neprarasti.