Liubavas, (Mar. aps.). Gerbkime senovės liekanas!
Liubavo apylinkės yra labai gražios. Griovos, krantai, apaugę puikiais krūmais ir gražiomis gėlėmis, stebina kiekvieną. Šis kraštas, pasižymi ne vien tik savo grožiu, bet ir praeities padavimais.
Potpiliakalnių kaime yra aukštas piliakalnis, o žemiau tyvuliuoja nedidelis ežerėlis. Tas piliakalnis apaugęs gražiomis pušaitėmis ir baltais berželiais. Nakčia jame ima giedoti lakštingalos. Žmonės pasakoja, kad senovėje ant to kalno buvęs žinynas, bet paskiau jis įgruvęs į kalno vidų; toj vietoj dar ir dabar yra įdubimas. Žmonės tą kalną vieni vadina „Bažnytkalniu”, kiti „Piliakalniu”. Seneliai pasakoja, kad ant to kalno ir aplinkui buvęs didelis kažin kokio karaliaus dvaras, kad jį kažkas užbūręs ir jis žemėn susmegęs. Dar ir dabar kai kas tvirtina, kad to užburto dvaro karalaitė kada-ne-kada išeinanti ir važinėjantis ežerėlyje. Jeigu kas nors išdrįstąs tuo laiku įplaukti į ežerėlį, tai po laiveliu palendanti, atplaukusi juoda ranka. Tada luotas apvirstas ir visi žūstą keliaują į užburtąjį dvarą.
Šio kalno savininkas, nesenai kasdamas duobę, iškasė akmens grindinį. Dabar vienas kalno šonas ariamas darosi vis nuolaidesnis, o antras yra gana status, nes apaugęs medžiais, kurie neduoda griūti. Visgi šiuo piliakalniu reikėtų archeologams susidomėti ir jis pakasinėti; manau, galima būtų rasti įdomių daiktų. Šalia minėto ežerėlio ant kalnelio yra akmuo, apie kurį yra daug anglių net žeme juoda, nors aplinkui kalną ir toliau nuo akmens smėlis. Tame akmenyje žymu kažkokios žymės. Galima spėti, kad ten kada aukuro būta.
Epidemių Pranas „Liubavas, (Mar. aps.). Gerbkime senovės liekanas!” // Šešupės bangos 1925 m. nr. 23 (birželio 21 d.), p. 3