Senovė
Senovė. Mūsų krašto istorija nepilna. Bet prieš, savo akis turime daugybę dar gyvu senovės dvasiniu ir medžiaginiu liekanų, kaip tai, padavimų, pasakų, dainų, piliakalnių, kurganų ir kt. iš kurių istorininkas turėtų daug brangios medžiagos.
„Kiekvienas akmuo ant lauko, kapčius ant rubežiaus, koplytėlė senutė, ar kryžius ant ežios — vis tai yra paminklai, vis apie senelių būdus, papročius žinių mums apsčiai duoda, sako Kondratavičius.
Mūsų valstybė šią svarbą suprato ir įvertino, nes dar pirmomis nepriklausomybės dienomis įsteigė „Valstybine archeologijos komisiją“. Šiai komisijai turėtu padėti ir visuomenė. Jos uždavinys ieškoti ir nurodinėti istorines vietas, paruošti medžiagą platesniems sistemingiems tyrinėjimams. Atatinkamos įstaigos, turėdamos prieš save jau atliktus paruošiamuosius darbus, galės daug lengviau ir tiksliau atlikti savąjį. Šitaip elgdamiesi daug daugiau naudos padarysime, negu be jokios nuovokos, istorines vietas naikindami ir rastuosius daiktus sau namie slėpdami.
Rementiškių piliakalnis
Nuo Slabadų (Šakių aps.) bažnytkaimio 1 klm. į žiemos rytus ant kairiojo Šešupės kranto yra piliakalnis. Jis savo vardo neturi, jį vadiną tiesiog piliakalniu.
Jau senai žmonės kalba, kad tai esąs prakeiktas uždumtas (žemių užneštas) dvaras. Kas prieš tai tame dvare gyveno, koks jis buvo, niekas nežino. Tik jau kai jis buvo uždumtas, kalno viduryje likusi skylė. Leistis į skylę žmonės neišdrįsdavę. Atėjo į piliakalnį koks ponas (karininkas) su šunimi. Šuo žiūrėjęs į skylę ir vis lojęs. Ponas, šunį pastūmėjęs į skylę. Buvę girdėti, kaip šuo kovėsi su nežinomu uždumto dvaro gyventoju, bet greit šuo nutilo, o jo lavonas buvo išmestas pro skylę. Dabar jau ta skylė užgriuvusi. Piliakalnyje, sako, ir vaidindavęsi. Matarnų k. Kubilius ir Slabada Laurinaitis (abudu jau mirę) vieną naktį Šešupėje žuvavę. Staiga nuo piliakalnio pradėjo ristis į Šešupę kokie keisti gyvūnai. Vienas jų įšokęs į vandenį ir pradėjęs plaukti prie žuvininkų. Anuodu baisiai persigandę, šokę į krantą ir parbėgę namo.
Dar ir dabar žmonės nesiliauja kalbėję apie piliakalnio vaiduoklius. 1925 m. broliai N. ir dar du žmonės važiavo naktį pro piliakalnį. Ir visi keturi matė, kaip ant piliakalnio vaikšto du gyvuliai, panašus i avį ar šunį.
Iš griūvančio kalno išgriūdavę įvairiu daiktui balno kilpsaičių, šaukštų ir k. Ar šiaip, ar tarp, bet žmonės nebe pamato apie jį kalba, nes tarp kita ko išgriūva ir sutrukusiu plytų. O tos plytos liudija, kad kitados kieno nors čia būta. Piliakalnis turi apie 8-10 metrų aukščiu ir stovi Šešupės ir į Šešupę įtekančio mažo upeliuko įtakos kertėje.
Matarnų miško kalneliai
Ties ta pačia vieta, tik kitoj Šešupės pusėj Matarnų miške yra keletas įvairaus didumo piltų kalnelių. Kalneliai supilti iš smėlio ir apaugę pušimis. Kuriam tikslui jie supilti, žinių – nėra, ir apie juos niekas nieko nekalba.
Apie 1 kilom. nuo kalbamos vietos į vasaros rytus, ant kairio Šešupės kranto tik apie 200 mtr. nuo pačios upės, miške yra greta viens kito 2 kalneliai. Kalneliai nedideli: sulig medžių viršūnėmis. Šalia kalneliu plynia (bala).
Apie pačius kalnelius niekas nieko ne kalba, bet ta vieta garsi tuo, kad koks sukilėliu vadas Skomskis per lenkmetį su savo kariuomene čia turėjęs tvirtoves. Esą dar ir dabar tos rūsys, kuriose gyvenę ir slėpėsi sukilėlių kariuomenė, bet tų sklepų durys užgriuvusios, ir tiksliai kurioj vietoj niekas nepasako.
Nuostabų, kad nuo senų laikų apie čia kalbamą vietą pavasari, kada Šešupė ištvinsta, girdėti duslūs požeminio dejavimas. Dejuoja tik vandeningais pavasariais ir aukštai Šešupės vandeniui paklius. Paskutini kartą dejavo, rodos, 1924 m.
Sako, prieš karą buvo atvažiavęs iš Naumiesčio kunigas, šventinti dejuojamos vietos, bet nieko negelbėjo: kai tik Šešupės vanduo aukštai pakyla, taip ir dejuoja. Vieni sako, kad tai neturinti vietos žmogaus vėlė dejuojanti, o kiti spėja, kad Šešupės krante esą dujų, ir kada vanduo pakilęs ima jas spausti tai jos verždamosi pro žemę į orą duodančios lyg ir dejavimo garsus. Arba jeigu krante yra užgriuvusios rūsys, tai vanduo, tekėdamas į rūsis, stumia pro žemes laukan orą ar kokias dujas, o tos verždamosi lyg ir dejuoją.
Antanaitis J. Senovė // Lietuva. – 1927, spal. 28, p. 4