R. Sadauskas "Merkinė // Nuo pilies ant pilies 1938 m. p. 19-23;
Į kurį tik piliakalnį beužkopsi, pirmiausia, to nė neketinęs, plačiai ir atidžiai apsidairai. Ir pagalvoji… Apie ką – net sunku pasakyti. Greičiausiai apie juos, tuos tolimus mūsų protėvius, jau kadais kas po šios žemės kelionės dausose besiilsinčius. Tai jie pirmieji čia užlipo ir pasirinko vietą nuolatinei būčiai, idant gyventų čionai kunigaikščiai ir paprasti pilionys, grožėtųsi iš aukštai tėvyne sava. O bežiūrėdami, besigrožėdami pamiltų taip, kad to prisireikus būtinai, nepagailėtų dėl jos ir galvą palydėti. Žūti su savo tėvynės vaizdu akyse ir meile nutilusioje širdyje.
Šis piliakalnis, kaip ir visa Merkinės apylinkė, mūsų protėvių buvo aptiktas ypač seniai. Pati smėlėtų Nemuno klonių santaka, kurioje dabar ošia Dainavos girių pakraštys, gyvenama nuo pačių seniausių laikų. Tai liudija gausūs titnaginių, kaulinių, akmeninių žvejybos ir medžioklės įnagių radiniai. Žymus praeities tyrinėtojas Zigmundas Gliogeris, bene pirmas juos rinkęs, teigė, kad tos skeveldrėlės jį džiuginusios panašiai, kaip Robinzoną Kruzą žmogaus pėda, aptikta negyvenamoje saloje. Merkinės slėnis, kur susitinka Nemunas, Merkys ir mažytis Stangės upelis, anot profesoriaus Česlovo Kudabos, yra ištisas archeologinis draustinis.
Toje tekančių vandenų santakoje ir iškilęs Merkinės piliakalnis – lyg tyčia gyvenvietei kurtis. Niekas neabejoja, kad čia pilies stovėta, bet iš istorikų nė vienas jos neregėjo, nepasakojo, kaip ji atrodė, o ką jau kalbėti apie atvaizdą, į kurį galėtume pažvelgti. Tik Vincas Krėvė, kurio „Dainavos šalies senų žmonių padavimai” mus tebelydi, Merkinės pilį įsivaizdavo: „Aukščiau siūbuojančių girių toli švietė mėlynose padangėse balti jos kuorai, kur dienas ir naktis sargai stovėjo. Sienos iš didelių akmenų milžinų sukrautos, žilomis samanomis apžėlusios, rūsčiai dairėsi aplinkui, kaip niaurus dairosi vilkas šaltą žiemos naktį, ar nepamatys kur priešininko nedraugo…”
Rūstūs senovės tyrėjai tais baltais kuorais mėlynose padangėse nelabai betiki, tačiau patys negali pasakyti, kaip ten iš tikrųjų būta. Šimtmečių bangos nuplovė protėvių pėdsakus, ir Robinzonui nebūtų ko džiūgauti, vaikštinėjant piliakalnio papėdėje ar gandrinėjant po Merkinės salą. Tik iš tų Zigmundą Gliogerį žavėjusių skeveldrėlių galima tvirtinti, jog Merkinė yra viena pačių seniausių gyvenviečių – Egipto piramidžių, Stelmužės ąžuolo vienmetė. Galimas daiktas, kad tai – senovinė Dainavos šalies sostinė, kurios sienos atlaikė ne vieną nuožmų mūšį bei visą karų su kryžiuočiais kančią.
O raštu pirmąkart Merkinė aiškiau minima bene 1377 metais, kai ją buvo apgulę kryžiuočiai. Merkinės pilis jiems pastojo kelią veržiantis Nemunu aukštyn, Gardino link, todėl ją puolė ir puolė, kol 1391 metais pavyko sudeginti. Pilis po gaisro, matyt, greitai atstatyta, nes jau po dvylikos metų kryžiuočiai vėl ją apnaikina. Kadangi netrukus įvyko lemtingas Žalgirio mūšis, ir kryžiuočių grėsmė išnyko, daugiau pilis nebuvo atstatinėjama. Ilgainiui apiro ir pats piliakalnis, nemažą kalno dalį nuplovė pavasariais smarkiai patvinstantis Stangės upokšnis. Tačiau dabar piliakalnis pakankamai įspūdingas, nuo jo atsiveria daug pasaulio: viename šone Dzūkijos toliai, o kitame Merkinės miestelio gatvės ir stogai.
Taigi dabar Merkinė yra palyginti nedidelis miestelis judrioje vieškelių kryžkelėje. Kiek kartų, nė vienas jo neaplenkė, vis paliko skaudžių pėdsakų, griuvėsius, ateivių karių bei vietos gyventojų kapines. Tuose griuvėsiuose bei gaisraviečių pelenuose išnyko daugybė praeities liekanų, paminklų, menančių labai garsias Merkinės dienas ir didelius mūsų tėvynės vyrus.
Dainavos krašto sostinę labai mėgęs Vytautas Didysis, yra net išlikę jam į Merkinę rašytojų laiškų ištraukos. Pakeliui iš Lietuvos į Lenkiją čia sustodavo su palyda Jogaila. Dažnas medžiokles prie Merkio ir Nemuno rengė Lietuvos-Lenkijos karalius Vladislovas IV. Tas didžiūnų iškylas apdainavo garsus ano meto poetas Sarbievijus. Įdomu, kad jo lotyniškai parašytuose „Miško žaidimuose” („Silviludijose”) kreipiamasi ir į vaikus:
Eikšekit, jauni piemenėliai,
Mes pievoj prie šaltojo Merkio
Sušoksim ratelį!
Vienoje tokioje medžioklėje smarkiai persišaldęs, karalius Vladislovas 1648 metais Merkinėje mirė. Anot dzūkiško padavimo, prieš mirtį jis paprašė, kad išneštų su lova į aikštę, idant žmonės regėtų savo liegstančio valdovo bejėgiškumą:
Viduje Merkinės stovi laškelė,
Tona laškelėn karaliūnas miršta.
Karaliūnas miršta – žodelį kalba:
Tegu mato žmonės, ir didis, ir mažas –
Tegu mato žmonės ir maži vaikeliai,
Kaip miršta ponai, Šarūnai, karaliai…
Vėliau, 1569 metais Merkinei gavus miesto teises, toje aikštelėje buvo pastatyta rotušė su bokštu, laikrodžiu, o vieną jos sieną puošė Merkinės herbas. Miesto ribas ženklino stulpai; vienas jų per stebuklą išliko iki dabar, o buvusioje rotušėje įrengtas krašto muziejus. 1676 metais čia jau veikė vidurinė mokykla, nutraukusi pamokas tik po 1831 metų sukilimo. Merkinėje vykdavo svarbūs didžiūnų pasitarimai, teismai, čia priimtas ne vienas visai valstybei reikšmingas sprendimas. Įdomu, kad ir Vilniaus miesto teisės pasirašytos Merkinėje, kuri tokį vardą jau senokai turėjo.
Blėstant dienai įkūrus piliakalny laužą, ima rodytis, tarsi aplinkui susirenka protėvių vėlės, be žado bylojančios, visa, kas buvo nebuvo čionai kada kolei, pro šalį Nemunui tekant ir girioms amžiną pasaką sekant.
Pravartu kiekvienam į šį kalną užkopti ir atidžiai apsidairyti. Nepaprastai gera čia kūnui ir sielai, atrodo, tarytumei prisikvėpuoji tėvynės, jos gydančio oro ir iš žemės kylančių jėgų prisitrauki. O vasaros rytais arba vakarais prisiklausai ir Merkinės salos lakštingalų: niekur daugiau pasaulyje taip lakštingalos nesuokia.
R. Sadauskas "Merkinė // Nuo pilies ant pilies 1938 m. p. 19-23; Į kurį tik piliakalnį beužkopsi, pirmiausia, to nė neketinęs, plačiai ir atidžiai apsidairai. Ir pagalvoji… Apie ką – net sunku pasakyti. Greičiausiai apie juos, tuos tolimus mūsų protėvius, jau kadais kas po šios žemės kelionės dausose besiilsinčius. Tai…
Peržiūrėti daugiau