Romas Batūra "Merkinės pilis" // Merkinė 1970 m. p. 21-28.
Garsios ir reikšmingos praeityje Merkinės seniausi rašytinės istorijos puslapiai atsiskleidžia XIV a. antrojoje pusėje — XV a. pradžioje, kovų su Kryžiuočių ordinu epochoje. Pagrindiniai šaltiniai to laikotarpio Merkinės, jos pilies istorijai nušviesti yra kryžiuočių XIV a. pabaigos Vygando Marburgiečio ir XV a. pradžios Jono iš Posilgės kronikos, tuo pat metu sudaryti kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymai, XV a. antrosios pusės J. Dlugošo veikalas, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Jogailos, Vytauto raštai bei kiti dokumentai, pats Merkinės piliakalnis, jo radiniai, padavimai. Istoriografijoje nagrinėjamą Merkinės istorijos laikotarpį apžvelgė M. Balinskis, juo pasekė M. Brenšteinas, detaliai nušvietęs vėlesnio laikotarpio Merkinės privilegijas, Akiras Biržys. Pagrindinius faktus glaustai pateikė J. Totoraitis. Apie Merkinės piliakalnį, taip pat apie kai kuriuos istorinius įvykius rašė F. Pokrovskis, J. Radziukynas, V. Sukevičius, P. Tarasenka. Apie šio laikotarpio Merkinę, jos pilį kalbama enciklopediniuose leidiniuose, Nemuno aprašymuose bei kitoje populiarioje literatūroje. Nežiūrint į palyginti gausų autorių skaičių, pilnesnės, dokumentiškai pirminiais šaltiniais argumentuotos karo su kryžiuočiais epochos Merkinės, jos pilies istorijos neturime. Naujausioje literatūroje tebekartojami kai kurie netikslūs XIX a. I pusės M. Balinskio teiginiai. Nepakankamai išryškintas Merkinės pilies vaidmuo Lietuvos valstybėje per karą su Ordinu.
Pradedant 1377 m., Merkinė minima rašytiniuose šaltiniuose (Merkenpil, Merkinpille, Merketi, Merkin, Merecz). Tai buvo itin sunkaus Lietuvai karo su Ordinu laikotatrpis. Nuo XIII a. pabaigos kryžiuočiams pavergus vakarinius baltus (prūsus, jotvingius), Sūduva, kurios didelę dalį sudarė dabartinė Užnemunė, ištuštėjo, virto beveik negyvenamu, giriomis apaugusiu kraštu, skiriančiu Lietuvos valstybę nuo Ordino valdų. Pagrindine Lietuvos valstybės branduolio su Vilniumi ir Trakais gynybine linija iš vakarų pusės tapo aukštutinis Nemunas ir jo pakrantėse stūksančios pilys; iš jų didelis vaidmuo teko Merkinei, kaip vienai svarbiausių šio ruožo tvirtovių. Tokį vaidmenį konstatuoja keletas XIV a. antrosios pusės rašytinių šaltinių.
1387 m. Trakų kunigaikštystės aprašyme (Jogailos raštas Skirgailai) Merkinė vadinama pilimi (miestu), tuo tarpu Nemunaitis, Alytus, Punia, Birštonas — pilaitėmis (miesteliais). Maždaug tuo pat laikotarpiu sudarytame Rytų Europos pilių (miestų) sąraše, kurio seniausias nuorašas išliko Novgorodo metraštyje, prie aukštutinio Nemuno teminima Gardinas, Merkinė, Kaunas, Punia ir Perloja. 1391 m. liepos 22 d. Jogailos dokumente pažymėta, kad be Skirgailos, tuometinio Lietuvos valdovo, sutikimo niekam nebus duodamos Vilniaus, Vitebsko, Merkinės ir Gardino pilys. Pastarasis atvejis bene ryškiausiai rodo, kad Merkinė, stovinti svarbioje strateginiu atžvilgiu vietoje, prie kelio iš Vilniaus į Lenkiją, į jos sostinę Krokuvą, į Ordino teritoriją, turėjo didelę reikšmę ano meto Lietuvos valstybiniame gyvenime.
1384 — 1387 m. Ordino žvalgų sudaryti kelių aprašymai rodo, jog kryžiuočiams, puolantiems Lietuvą pro Merkinę, išeities punktai būdavo Instenburgo bei toliau į pietryčius pastatytos Lecenburgo ir Metenburgo pilys Ordino valdų rytiniame pakraštyje. Čia sutelktos kryžiuočių jėgos, įveikusios gana ilgą (kartais net su devyniomis nakvynėmis) kelią per didžiąją Sūduvą, pasiekdavo Merkinę. Ordino žvalgai žinojo tiesų kelią į Merkinę, arba pirma užsukdavo į Alytų, Nemunaitį ir pro Merkinę, Perloją patraukdavo į Trakus. Nuo ten pro Verknę, Punią, Alytų, Nemunaitį arba, pasukę nuo Trakų į pietryčius, pro Rudaminą, Šalčninką, Eišiškes vėl galėdavo grįžti prie Merkinės pilies. Pro Merkinę, Perloją, pereidami Merkio upės brastas (Ordino žvalgai jų žinojo per dešimt; apie vieną yra pažymėję, kad per ją gali joti šimtas vyrų greta vienas kito), kryžiuočiai galėjo būti vedami tiesiai į Šalčninką, Ašmeną — „karaliaus dvarą“, iki Medininkų, Krėvos, Galšios pilių ir prieitį „Mingailos kaimą“ — Dieveniškes, Trobas.
1377 m. vasario mėn. Merkinę pirmą kartą pasiekė didelės Ordino ir jo talkininkų jėgos — „12000 vyrų“, Vedamos maršalo Gotfrido fon Lindeno į Vilnių ir į rakus. Tai buvo ne eilinis puolimas. 1376 m. birželio mėn. Kęstučio ir Algirdo vedama lietuvių kariuomenė buvo smarkiai niokojusi Ordino teritoriją — Vėluvos, Instenburgo ir kitas apylinkes. Kronikos ypač pabrėžia paimtą didelį grobį iš Instenburgo (ordino brolių žirgus ir kt.). Pažymėtina, kad tais metais Kęstučio sūnus Vytautas įvykdė pirmą savarankišką žygį iki to paties Instenburgo. Grobio iš Instenburgo paėmimo faktas, kaip matysime, leidžia sieti šiuos įvykius su Merkine. — Po pusmečio, sukaupusi dideles jėgas, Ordino kariuomenė pro Merkinę veržėsi gilyn į Lietuvą, į sostinę Vilnių ir Trakus.
Kalbant apie 1377 m. puolimą, literatūroje (M. Balinskio, M. Brenšteino, J. Totoraičio veikaluose) trumpai konstatuojama didelio grobio, belaisvių paėmimas Merkinėje. Kartais kalbama, kad gerokai apardyta ar sunaikinta pilis.
Vygando kronikoje pažymėta, kad kryžiuočiai plėšė „Merkinės žemę“, kad žygiuodami prieš Merkinės pilį, paėmė didelį grobį ir drauge su savo talkininkais skubėjo į Trakus. Apie pilies paėmimą nieko nesakoma. Kryžiuočiai skubėjo į Vilnių, todėl, matyt, buvo sunaikinta mažiau įtvirtinta gyvenvietė — papilys, kur greičiausiai ir paimtas grobis. Ankstesnio 1376 m. lietuvių puolimo aprašymo duomenimis, tai, kaip atrodo, buvo iš Instenburgo pilies lietuvių paimti žirgai, kumelės, kumeliukai bei kitas turtas, kuris pačioje Merkinės pilyje, matyt, ir nebuvo laikomas.
Iš kryžiuočių paimto grobio buvimas Merkinėje rodo, kad ši pilis vaidino ne tik svarbų gynybinį vaidmenį. Ji buvo ir lietuvių puolimų į Ordino teritoriją bei atsitraukimo bazė. Ypač tai pasakytina apie Kęstučio laikus. Įdomu, kad netoli Lecenburgo pilies, iš kurios ėjo kryžiuočių kelias į Merkinę, 1437 m. dokumente minima ličio „Kęstučio brasta”, per kurią Kęstučio vadovaujami lietuviai, matyt, ne kartą įsiverždavo į Ordino valdas.
1391 m. lapkričio 30 d. kovų tarp Vytauto ir Jogailos metu Vytauto jėgos paėmė Merkinės pilį.
Sekantį kartą Kryžiuočių ordinas puolė Merkinę 1394 m., Vilniaus puolimo išvakarėse. Vasario mėn. suorganizuotam dideliam žygiui vadovavo maršalas Verneris fon Tetingenas, Ordinui talkininkavo prancūzų, anglų, vokiečių feodalai. Pro Gardiną, Naugarduką, Lydą priešas atvyko prie Merkinės, kurią, kaip Naugarduką ir Gardiną, lietuviai patys sudegino, matyt, koncentruodami jėgas krašto sostinei ginti. Merkinės pilis vėl buvo atstatyta. 1403 m. ją vėl puolė, paėmė ir sudegino, suniokojusi apylinkę, to paties maršalo vadovaujama kariuomenė, patraukusi toliau link Strėvos ir Trakų.
Karo su Ordinu laikotarpiu Merkinės bei jos apylinkių gyventojai aktyviai dalyvavo krašto gynyboje, statė ir taisė ne tik pačios Merkinės, bet ir gretimas pilis. Šia prasme reikšminga 1419 m. žinia, kad tuo metu Lietuvai ruošiantis tolimesniam karui su Ordinu dėl Žemaitijos, visi Merkinės ir Perlojos žmonės buvę Gardine, ten statę ir taisę pilį.
Taigi, šioje epochoje Merkinė, jos pilis — svarbus gynybinis, strateginis punktas, čia dažnai ilgesnį ar trumpesnį laiką būdavo Lietuvos valdovai, medžiodavo aplinkinėse giriose, spręsdavo reikšmingus vidaus (antai 1387 m. Merkinėje Jogaila suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teises) bei tarptautinių santykių klausimus. Tą rodo Merkinėje rašyti Vytauto, Jogailos laiškai bei kitų šaltinių žinios. Pažymėtina, kad 1425 m. Vytauto laiškas magistrui rašytas „mūsų Merkinės pilyje“. Taigi ir po didžiųjų karo su Ordinu audrų tebestovėjo Merkinės pilis.
Keičiantis istorinėms aplinkybėms, senoji pilis buvo apleista (gal apie XV a. pab. — XVI a.). Vėlesnių Merkinės valdytojų, didžiojo kunigaikščio vietininkų, buveinė greičiausiai bus buvusi naujomis sąlygomis patogesnėje vietoje, senajame papilyje, aukštame Merkio krante. M. Balinskio duomenimis, Merkinės valdytojų, seniūnų buveinė buvusi ant kalno prie pat Merkio, taigi, gal būt, papilyje į rytus nuo piliakalnio; čia randama pėdsakų, kad ilgai žmonių gyventa, yra mūrinių pastatų liekanų.
Liaudies atmintyje išliko prisiminimai apie Merkinės pilies, jos pylimų statybą (kepurėmis supiltą kalną), apie piliakalnyje stovėjusią pilį („rūmus“), kurios reikšmę ir didybę vaizdžiai nupiešė savo „Milžinkapyje“ Vincas Krėvė.
Šiandien Merkinės pilį primena Nemuno, Merkio ir Stangės santakoje stūksantis piliakalnis. Kalno liekanos (didelę jo dalį nunešė Stangės vandenys) rodo, kad pilis buvo įrengta aukštame upių santakos kyšulyje, iš rytų pusės atskirtame didelio, plataus gynybinio griovio; kalno viršuje buvo puslankiu supiltas pylimas, ant kurio stovėjo gynybinės sienos. Išliko pylimo dalis su pilies aikštelės krašteliu piliakalnio viršūnėje. Čia nuo seno žemėje matyti plytų, mūro pėdsakų.
Į rytus nuo piliakalnio, už gynybinio griovio, aukštoje didelio ploto kalvoje tarp Stangės ir Merkio, atrodo, buvo senovės gyvenvietė — papilys.
Taigi, Merkinės piliakalnis yra herojiško Lietuvos karo su Kryžiuočių ordinu epochos liudininkas, turtingą istoriją turįs kultūros paminklas.
