Žvilgsnis į Merkinės archeologinius paminklus

Laima Nakaitė "Žvilgsnis į Merkinės archeologinius paminklus" // Merkinė 1970 m. p. 21-28.

Jau XIX a. pabaigoje Merkinės apylinkių archeolo­giniai paminklai patraukė tyrinėtojų dėmesį. Z. Gliogeris savo etnografinių bei archeologinių kelionių metu surinko medžiagos apie akmens amžiaus paminklus. Ypač daug pasidarbavo V. Sukevičius. Merkinės apy­linkėse jis atrado daugelį akmens amžiaus stovyklų, sukaupė gana didelį archeologinių radinių rinkinį, duo­menis apie archeologinius paminklus skelbė spaudoje. Vėliau visa šia medžiaga naudojosi lenkų tyrinėtojai V. Anlonevičius, L. Kozlovskis.

Kai kuriuos Merkinės archeologinius paminklus ran­dame pažymėtus archeologiniuose žemėlapiuose, sudarytuose E. Pokrovskio (1893) ir P. Tarasenkos (1928).

Daug dėmesio akmens amžiaus stovykloms skyrė akad. K. Jablonskis. Jis daug kartų čia lankėsi, atrado naujų stovyklų, turėjo surinkęs didžiausią ir sistemingiausią radinių rinkinį. Pastaraisiais metais senuosius paminklus ne vieną kartą yra lankę Vilniaus archeolo­gai — R. Rimantienė, A. Gerdvilienė.

1955 m., 1962 m. į Merkinės apylinkes buvo atvyku­si Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto žvalgomoji ekspedicija rinkti duomenų apie archeologi­nius paminklus, o 1962 — 1963 m. Istorijos instituto dar­buotojai tyrinėjo Maksimonių ir Netiesų akmens am­žiaus stovyklas.

Peržvelgus visų tyrinėtojų darbus, aiškėja, kad Mer­kinės apylinkėse yra akmens amžiaus stovyklų, piliakal­nių, pilkapių, pasitaiko ir senųjų gyvenviečių liekanų. Ypač čia gausu akmens amžiaus stovyklų. Iki šiol yra užregistruota daugiau kaip 80 vietų, kur aptinkama tokių stovyklų liekanų, įvairių titnago dirbinių. Kai ku­rių kaimų žemėse žinoma net po kelias stovyklas, pvz., Raibučių, Maksimonių, Mardasavo, Puvočių ir kitų. Sto­vyklų aikštelių paviršius lygus ar banguotas, aikštelės dažniausiai laisvai pustomos vėjo arba įdirvonijusios, apaugusios smilgomis, pavieniais medžiais. Dirbiniai paprastai susikaupę žemės paviršiuje, o kultūrinis sluoksnis dažnai esti išpustytas vėjo.

Pirmieji gyventojai Merkinės apylinkėse įsikūrė pa­čioje paleolito pabaigoje, t. y. apie X — IX tūkstantmetį pr. m. e. Jų stovyklų pėdsakai yra trečiojoje ir antrojoje Nemuno bei Merkio terasoje. Čia randama įvairių tit­nago dirbinių: madleninių ir svidrinių strėlių antgalių, įvairių rėžtukų ir gramdukų, svidrinių, skeltinių lancelinių antgalių ir kt. dirbinių. Tokių radinių yra ant Maksimonių kalno, Mardasave, ant aukšto Merkio kran­to, aukštuose Glyno ežero krantuose ir kitur. Mezolitinės stovyklos (VIII — V tūkstantm. pr. m. e.) Vandens lygio atžvilgiu yra visai žemai, prie pat da­bartinio kranto. Tik apie 5000 m. pr. m. e., atidrėkus klimatui, stovyklos rengiamos aukštosiose terasose, o mezolito pabaigoje vėl žemai, prie vandens. Žymiau­sios mezolitinės stovyklos yra Jonionių I, Maksimonių IV, Mardasavo II, V, Merkinės I, Netiesų I, IV ir kt. Šalia dirbinių tipų, paveldėtų iš paleolito, jose rasta skersinių strėlių antgalių, žeberklų ašmenėlių, ovalinių apskaldytų kirvelių, pleištų.

Neolito epochos (IV — II tūkstantm. pr. m. e.) stovyk­los yra Jonionių I, Glyno tarpuežerio, Maksimonių I, Mardasavo I, Merkinės I, Netiesų I, Pamerkinės ir kt. Jose rasti titnago dirbiniai, ypač pirmosios laikotarpio pusės, dar labai artimi mezolitiniams dirbiniams, o ke­ramika — su augalinėmis ar sraiginėmis priemaišomis, labai mažai ornamentuota. Kirveliai gludinti, bet dar negręžti. Ir tik vėlyvajame neolite ima atsirasti širdinių antgalių, gręžtų kirvelių, virvelinės keramikos.

Merkinės apylinkėse labai nedaug žalvario amžiaus (XVI — VI a. pr. m. e.) radinių. Šiuo metu galima teigti, kad Jonionių I stovykla galėjo būti žalvario amžiaus gyvenvietė, nes čia vienoje atskiroje krūvelėje buvo rasta nestorų puodų šukių, brūkšniuotų iš abiejų pusių, su gausiomis grūsto granito priemaišomis. Pastarajam laikotarpiui priskirtini ir priešais Česukus rasti reti daiktai: žalvarinis įmovinis kirvis ir žalvarinis ieti­galis.

Daug daugiau žinome apie piliakalnius, pilkapius, senąsias gyvenvietes, t. y. apie geležies amžiaus archeo­loginius paminklus. Tačiau jie netyrinėti, todėl nega­lima nustatyti tikslios paminklo chronologijos, pamink­lo struktūros, jo ypatybių. Archeologinėje literatūroje dažnai minimi Binge­lių pilkapiai. Tai įvairaus dydžio kalvelės apie 5 km nuo Merkinės, abiejose Merkinės — Varėnos plen­to pusėse. Pilkapiai išsibarstę 3 km ruože, miške, gana įvairiu atstumu, kartais net per 100 m vienas nuo kito. Tai apie 60 — 80 cm aukščio kalvelės, kurių skersmuo 5 — 8 m, o kartais ir 10 — 12 m.

Prie senojo vieškelio iš Dubaklonio į Merkinę, apie 3 km nuo Merkinės ir 2 km nuo Dubaklonio, jau miške yra pilkapių grupė, vadinama Dubaklonio pil­kapiais. Iš viso čia jų yra apie 60. Visas pilkapynas išsidėstęs 3 — 4 ha plote. Kai kurie pilkapiai tėra 40 — 80 cm aukščio, bet kitų aukštis yra iki 3 — 3,5 m. Pilkapių skersmuo svyruoja tarp 5 — 8 m. Visi pilkapiai taisyk­lingai apskriti, tik kai kurie suardyti. Kažkas juos yra bandęs kasinėti, tačiau apie radinius jokių duomenų nelikę.

Archeologinėje literatūroje minima nemaža piliakal­nių. Vienas iš jų yra piliakalnis. Tai kalva dešiniajame Amarnios upės krante. Kalvos viršuje yra tarsi pylimo likutis, primenantis 25 m ilgio ir 3 — 4 m aukščio kopą; vakariniu galu ji remiasi į Amarnios slėnį ir nueina puslankiu į pietus. Tačiau nėra jokių pėdsakų, rodančių, kad šis pylimas būtų ėjęs toliau, užsukęs kranto kyšulį ir šitaip suda­ręs krantinio tipo piliakalnį. Jokių kultūrinio sluoksnio liekanų nebėra.

Apie 2 km į pietvakarius nuo Mardasavo kaimo, dešinėje pusėje kelio, einančio per mišką į Bingelius, yra įvairaus dydžio ir formos kopų grupė. Pietiniame grupės pakraštyje, t. y. arčiau kaimo, viena didesnė kalvelė žmonių yra vadinama Mardasavo piliakalniu. Jis yra apie 2 m aukščio, šlaitai vietomis gana statūs. Aikštelė netaisyklingos formos, 30×30 m dydžio. Vakariniame kalvos gale yra toks apie 15 m ilgio atsikišimas — nelyginant vėjo nuneštos kopos da­lis. Kopos viršuje kai kur pakraščiais išlikęs 40 — 50 cm pakilimas, o vietomis pastebėti 4 — 5 m pločio įdubimai, matyt, vėjo išpustyti.

Jokio kultūrinio sluoksnio žymių nėra. Taip pat neturime jokių žinių apie radinius. Galimas dalykas, kad ši kopa tėra buvusio, bet jau sunaikinto piliakalnio lie­kana.

Prie kryžkelės Merkinė — Alytus ir Piliakalnis — Ne­munaitis stūkso Piliakalnio piliakalnis. Jis įrengtas aukščiausioje apylinkės kalvoje. Piliakalnis smarkiai deformuotas, nes prieš karą jo savininkas nu­kasė pietinį ir šiaurinį šlaitą, kad lengviau būtų arti. Išlikęs nepaliestas tik vakarinis šlaitas. Kalvos viršuje yra nežymiai įdubusi ovalo pavidalo 20×25 m dydžio aikštelė. Sprendžiant pagal išlikusį vakarinį kraštą, pi­liakalnis buvęs staigiais šlaitais, apie 4 m aukščio. Py­limo žymių nėra. Kultūrinio sluoksnio pėdsakų nei aikš­telėje, nei šlaituose nerasta. Piliakalnis laikomas suardytu.

Ariamame lauke į vakarus nuo šios kalvos rasta ke­lios lipdytinės keramikos šukelės nežymiai brūkšniuotu paviršiumi. Tai — čia buvusių pirmųjų mūsų eros am­žių sodybų liudininkės.

Labiausiai traukia akį garsusis Merkinės pi­liakalnis, suvaidinęs didelį vaidmenį lietuvių ko­vose su kryžiuočiais. Merkinės piliakalnis stūkso deši­niajame Nemuno krante tarp Stangės ir Merkio upių. Tai apie 20 m aukščio kalva, kurią nuo lygumos skiria gana gilus perkasas. Didžioji piliakalnio aikštelės dalis nugriuvusi į Stangės upelį, šiuo metu tėra išlikęs 5×7 m dydžio jos kraštas. Piliakalnio šlaitai gana staigūs, vir­šutinėje dalyje buvę nulyginti. Įvairiose vietose šlaitai kažkieno iškasinėti, o pietinio šlaito viršutinėje dalyje būta atkastos iš molio ir plytų mūryto ir vėliau sudegu­sio pastato dalies. Stangės išplauto šlaito dalyje rasta anglių, plytgalių, gargažių.

Piliakalnio apylinkėse aptikta senųjų Merkinės gy­venviečių liekanų, kurios rodo, kad Merkinė yra buvusi žymus centras. Antai pietvakarinėje piliakalnio papė­dėje, artimesnėse dirvose ir net paties miestelio dar­buose pastebimas gana intensyvus kultūrinis sluoksnis, kur randama vėlyvajam geležies amžiui ir net XV — XVIII a. būdingos žiestos keramikos, plytų nuolaužų, koklių fragmentų ir kt. daiktų.

Ant aukštos, stačiais skardžiais kalvos, nuo piliakal­nio iš rytų atskirtos giliu grioviu, tarp Stangės ir Merkio upių, taip pat aptikta gyvenvietės pėdsakų apie 1,5 — 2 ha dydžio plote. Kultūriniame sluoksnyje randa­ma XIII — XV a. ir vėlesnės keramikos, plytų nuolaužų. Pietrytiniame kalvos šlaite ir papėdėje radinių yra gau­siau. Galimas daiktas, kad ši kalva galėjo būti priešpi­lis. Dabar čia yra Merkinės pradžios mokyklos pasta­tai, o pietinėje ir rytinėje papėdėje — gyventojų so­dybos.

Senosios gyvenvietės liekanų aptikta taip pat kai­riajame Nemuno krante į pietvakarius nuo piliakalnio. Gyvenvietės teritorija prasideda nuo Nemuno bei pie­tinio tilto galo ir tęsiasi Merkinės — Leipalingio plento ruožu apie 300 m. Vakarinėje plento pusėje ir griovyje pastebėta beformių juodos žemės dėmių, kur rasta gele­žies šlako gabalų, plytų, keletas labai sudilusių mažyčių sidabrinių monetėlių, žiestų puodų šukių. Dalis šios keramikos priklauso XIII – XIV a., tačiau kitų puodų šukės yra vėlyvesnės ir skirtinos XVI — XVII a.

Dar viena senoji gyvenvietė rasta Stangės upelio saloje. Maždaug per 1 km nuo piliakalnio į šiaurės ry­tus, kur Stangės upelis, pervėręs tvenkinį ir nutolda­mas nuo stataus kairiojo skardžio, staiga daro vingį, yra lygi, graži salelė, apie 60×40 m dydžio. Atrodo, kad ji dirbtinė, nes pietinis salelės kraštas nuo stataus kranto atskirtas iškastu grioviu, juo teka upelio vanduo. Pietvakarinio salelės šlaito viršutinėje dalyje matyti iki 70 cm storio tamsios žemės sluoksnis. Jame randama gyvulių kaulų, plytų nuolaužų, puodų bei lėkščių šukių. Rastoji keramika skirtina XVII a. Matyt, tada čia buvo kokio dvaro pastatai.

Apie 1,5 km į rytus nuo Merkinės piliakalnio, puši­mis apaugusioje aukštumoje, įsiterpusioje tarp Stangės Ir Merkio upių, yra pilkapynas. (Per 30 — 40 m to­liau į rytus yra Merkinės — Druskininkų plentas.) Pil­kapiui išsidėstę arčiau Stangės upelio, apie 150×200 m plote. Vienas nuo kito jie nutolę per 5 — 10 m. Pilkapių dydis nevienodas: aukštis svyruoja nuo 80 cm iki 1,5 m, o skersmuo vienų 3 — 4 m, kitų — 8 — 10 m. Griovių, duo­bių ar akmenų vainikų apie pilkapius nepastebėta. Ta­čiau kai kurie yra iškasinėti „lobių ieškotojų“.

Apžvelgiant Merkinės apylinkių archeologinius pa­minklus, reikia paminėti ir Šarūno kalną — Maseliškių laukuose. Tai pailga apie 50 m ilgio kalva. Pietvakari­niu galu ji atsiremia į dešinį Straujos upelio krantą. (Maždaug už 100 m į šiaurę eina kelias iš Maseliškių į Kauno – Gardino plentą ir skersai jį — Pagilšio ir Subartonių kaimus.) Kalvos viršus gana išgaubtas, 10 – 12 m pločio. Šonai kiek staigesni iš šiaurės vakarų ir pietryčių. Papėdėje prie vakarų — šiaurės vakarų kam­po yra nežymus pakilimas, tarsi terasa. Nėra jokių žy­mių, kad tokia forma kalvai būtų suteikta dirbtiniu būdu. Nepastebėta ir kultūrinio sluoksnio pėdsakų ar kokių pastatų liekanų. Atrodo, kad tai natūrali kalva, ne piliakalnis. 

Taigi, Merkinės apylinkių archeologiniai paminklai apima be galo didelį žmonių gyvenimo laikotarpį, savo pradžia siekiantį paleolito pabaigą. Pavaikščioję senųjų Merkinės gyventojų paliktais pėdsakais, negalime su­sidaryti pilno vaizdo apie ano meto gyvenimą. Patys paminklai dar nėra visiškai ištyrinėti, nors tyrinėjimų pradžia jau padaryta. Tačiau reikia pasakyti, kad Merkinės apylinkių archeologiniai paminklai yra labai apnaikinti, įvairių „ieškotojų“ iškasinėti. Archeologinius paminklus mums išsaugojo laikas, tad ir žmogus juos privalo rūpestingai globoti.