V. R. „Mūsų kraštas. Šiauliai“ // Trimitas – 1921, Nr. 32, p. 20-25
Dvejopos atminties yra Lietuvos vietos: yra atmintinos tais giliausios senovės palikimais, kurie jas apsupa iš visų pusių ir padeda mums ir Lietuvos žmonių ir Lietuvos žemės senovės istoriją pažinti; kitos — gyvuoja vien tolimesnių laikų atminimais, senovės paminklų taip maža teturėdamos, jog atrodo, lyg tais laikais jos nebuvo žmonių gyvenamos. Pirmosios, tai mūsų praeities šventyklos ir lygiai taip pat, kaip ta praeitis, užmirštos ir apleistos. Antrosios — tai mūsų dabartis ir netolimoji praeitis — ir jos kaip tik auga ir plečiasi. Ir tiktai retai, viena kita vietovė patenkindavo žmonių gyvenamai vietai statomus reikalavimus ir išgyveno per ilgus šimtus metų: prie tokių priklauso tik mūsų didieji miestai — Vilnius, Kaunas, Gardinas. Prie antrosios — gi tarp kitų Šiauliai.
Veltui čia ieškosi žilos senovės vaizdų. Veltui senovės raštuose knisinėtis — Šiaulių vardo beveik niekur neužtiksi. Dar Lietuvos nepriklausomybės laikais, prieš susijungiant su Lenkais, Šiauliai jei ir buvo nedideliu kaimeliu, paskendusiu miškuose ir pelkėse. Gyventojai — šauliai — vien medžiokle mito. Visgi čia nebuvo nei garsių susidūrimų — mūšių, nei didesnių įvykių neatsitikdavo. Mat, Šiauliai neturėjo ir neturi to, ko senovėj būtinai reikalauta iš kiekvienos sodybos, pilies: jie neturi arti upės. Venta, Dubysa, kitos mažesnės upelės, Dauguvon tekančios, prie Šiaulių prieina tik savo aukštupiais, plaukimui netinkančios. Turėjo praslinkti šimtai metų, kad šiuo atžvilgiu upės nustojo savo pirmaeilės reikšmės, — tuomet ir Šiauliai galėjo pradėti augti. Dabar gi iš tos Šiaulių senovės turime tik padavimus, surištus su Saldžiuoju kalnu, čia pat už miesto besislepiančiu, tarp krūmų, ar su ežerais, prie kurių krantų miestas nuslenka. Tik tie padavimai, panašūs padavimams, surištiems su visais Lietuvos kalnais ir ežerais, matyt jau jaunesnei gadynei priklauso. Užtat, už kelių varstų nuo Šiaulių, keliu į Meškuičius važiuojant, stovi kalnelis, „šventasis“, matyt, piliakalnio rūšies, visas šimtais kryžių apstatytas, — tokio kito kalno Lietuvoj neužtiksi. Matyt didžiai tas kalnas senovėje gerbiamas buvo, jei to pagerbimo atmintis pergyveno ir senovės lietuvių tikybos laikus, ir krikščionijos įvedimą, ir naujosios kultūros užkariavimus. Per šimtus metų iki pat mūsų, laikų ant to kalnelio augo vis nauji ir nauji kryžiai, ir augo jie ir tuomet, kuomet rusu valdžia taip smarkiai kryžių statymą persekiodavo, jog tik naktimis juos statyti buvo galima. Be to, pasakoja, jog važiuojant keliu į Radviliškį, tuojau už Saldžiojo kalno, molio duobėse rasdavo seniau kažkokių stebuklingų — senovės gyvulių — kaulų. Tačiau šičia trūksta tikslingesnių žinių; gal kada nors Šiaulių patriotai — archeologai ir šiuo atžvilgiu savo miestą ištirti panorės.
Kiek žmonių atmintis siekia, kiek mums raštai žinių suteikia, Šiauliai su apylinke ir kartu su tokiais valsčiais, kaip Gruzdžių, Joniškio, Žagarės, — sudalydavo vieną didžiulę ekonomiją — kunigaikščių dvarus. Lietuvoje tokių ekonomijų buvo keletas, — be Šiaulių, dar Gardino, Kobriniaus, Brastos. Visas pelnas iš tų ekonomijų ėjo kunigaikščio dvaro išlaikymui. Kunigaikščio nuožiūra jos buvo leidžiamos. Tik kartais, kuomet valstybei daugiau pinigų prireikdavo, kunigaikščiai tas ekonomijas užstatan išleisdavo ilgiems metams, už žymius pinigus. Tokiam užstate pas Joną Sapiegą Šiaulių ekonomija buvo keliasdešimt metų dar septyniolikto amžiaus antroj pusėj. Po užstato žmonėms — ūkininkams — sunku buvo —- turėjo jie dar daugiau pinigų maisto ponui sudėti, negu karaliaus vietininkams, užveizdams. Bet šiaip palyginus jiems gyvenosi geriau, negu kitų ponų valstiečiams, ypač kad žemės turėjo užtenkamai: nuolatiniams marams, o vėliau ir karams siaučiant, likdavo tiek tuščios žemės, jog vietos žmonės jos išdirbti neišgalėdavo. Kad gavus užtenkamai pelno iš ekonomijos žemės, vietininkai išrašydavo žmonių iš tolimesnių Lietuvos kampų, o net ir iš už Lietuvos sienų — ir juos ant tuščios žemės sodindavo. Tik laikui bėgant visi tie svetimieji visiškai su apylinkės žmonėmis sutapdavo. Iš tojo XVII amžiaus pradžios Šiauliai dabar turi bene tik užsilikusį jai paminklą Šiaulių bažnyčią. Užtat toji bažnyčia aukščiausia visoj Lietuvoj, iš kurios bokšto sako keliolika bažnyčių matyti. Prieš keliasdešimt metų trenkė perkūnas į bažnyčios bokštą ir dalį jo sudegino, bet nežiūrint to ir dabar Lietuvoj tokios aukštos bažnyčios kitur neturim. Už kelių mylių, į Šiaulius važiuojant, jau ji rodo kelią keleiviui. Ir šitas paminklas matė ir apgalėjo ir karus ir gaisrus ir liko beveik neliestas. Net didžiojo karo metu, 1915 metais, vokiečiai įpykę, jog iš tos bažnyčios bokšto jų visos pozicijos kaip ant delno matomos, kelias savaites tyčia į ją Šaudė. Bet suardyti negalėjo — tik vienas šūvis stogą buvo kiek užgavęs. Bažnyčia mažai nukentėjo, ir beveik viena išsiliko tarp griuvėsių, kuriais per tą karą visas miestas virto.
Ant bažnyčios sienos rasite ir dabar vieną įdomų dalyką: tai saulės laikrodį. Ją statant įsmeigta pietų pusėje stiebas į sieną, išmatuota, kokiu dienos laiku kiek puola stiebo šešėlis ir pažymėta valandos. Tik deja: tris šimtus metų bažnyčia išstovėjo vienoje vietoje tris šimtus metų tas saulės laikrodis žmonėms laiką rodė, rodos klysti neturėjo — nei užvest, nei taisyt jo nereikia; bet kuomet pamėginta dabar tą laikrodį patikrinti pasirodė meluojąs: kuomet saulė yra aukščiausia pakilusi, tai saulės laikrodis jau nebe dvyliktą rodo. Kodėl? Nejau apsirikta jį statant? Nejau bažnyčia pasisuko? Tikrai pasisuko, tik ne pati viena; bet su visais Šiauliais ir visa žeme. Laike kelių šimtų metų žemės ašis, nors ir nedaug, bet tiek pakrypo, jog dabar nežiūri, kaip žiūrėjo bažnyčią statant jos didžiosios durys tiesiai į vakarus, užpakalis į rytus, o dabar jau šonai į pietus ir į šiaurę. Žinoma, tai atsitiko ne vien Šiauliuose, bet ir visur žemės paviršiuje. Bet grįžkime prie tų laikų, kuomet Šiauliai augti pradėjo. Tai atsitiko tuomet, kuomet Lietuva susirišo artimesniais ryšiais su šiaure — Kuršiais, Livonija, XVII — XVIII amžiuje. Jau šiais laikais atsiranda Lietuvoje geresni keliai, jau ne vien upės riša su kaimynais atskiras Lietuvos vietas. Trumpiausi keliai nuo Rygos — Mintaujos iki Prūsų sienai ir į Kauną — Vilnių ėjo per Šiaulius. Taigi čionai pradeda pamažėl augti ir miestas, spiestis prekijai ir amatininkai; pamažėl Šiauliai perauga kitus Žemaičių miestus — Telšius, Mažeikius, Kėdainius. Galop dar greičiau pradeda augti 1770 — 1780 metų laikotarpy, kuomet visos Lietuvos ekonomijas valdė Antanas Tyzenhauz, Tyzenauza žmonių paprastai vadinamas. Visą ekonomijų pelną jis įkiša atgal į jas, didesniam ekonominiam jo valdomų žemių pakėlimui. Šiauliuose jis pristato daugybę mūro namelių, baltų, raudonais stogais, kurie ir buvo sudarę visą didžiąją miesto gatvę. Tačiau tų namų jau dabar nebeliko: didelę jų dalį sunaikino 1903 metų gaisras, likusieji sudegė per didįjį karą. Tyzenhauzas išrašė į Šiaulius — daugybę amatininkų — vokiečių, latvių, kurių ainiai ir iki šiol Šiauliuose begyveną, visai su vietos žmonėmis susilieję. Jie steigia čia fabrikus, galop, perkelia 1776 metais iš apmirusių Telšių teismus 13 Žemaičių apskričių. Ir toji „jurisdika“ su gatvele to pat pavadinimo, tasai „mūras* ir iki šiol dar tebestovįs ir maž daug tam pačiam darbui tebetarnaująs. Su tuo „mūru“ surištas yra ir pasakojimas, kad pašaukus pirmą kartą naujokus — Šiauliečius rusų kariuomenėn, buvo įvesta visuotinoji karo tarnyba, rusų karininkai negalėjo juos rusiška komanda išmokinti. Norėdami įpratinti juos „aplink” sakinio, tokią jiems pirmą lietuvišką komandą buvo išgalvoja „Suk v… a į mūsų, akis į maršalko dvarą”, nes kitam turgavietės gale stovėjo rūmai bajorų vado — maršalkos Zubovo…
Vienok tos visos Tyzenhauzo reformos, matyt žmonėms sunkios buvo, nes tuo laiku buvo ištikęs didelis Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas, kurį tik karo pajėga numalšinti galėjo. Net ir vėliau žmonės tik ir žiūrėjo, kaip tos baudžiavos tokiu ar kitokiu būdu atsikračius. Ir kuomet pradžioje XIX amžiaus, Šiauliams jau Zubovams tekus, rusų valdžia buvo pareikalavusi iš visų Lietuvos bajorų savo bajorystę įrodyti dokumentais ar rejškėjais — neabejotinais bajorais, tuomet ir keli tūkstančiai Šiaulių ekonomijos valstiečių, irgi pristatė po kelis pirktus bajorų paliūdymus, pridėjo prie savo pavardžių galūnes – ovič ar – evič, — pareikalavo ir juos, kaipo bajorus iš baudžiavos paliuosuoti. Tuo laiku, kaip tik Šiauliečai — Birutis pasidarė Birutavičium, Sirutis — Sirusevičium, Čepulis – Čepulevičiu, Čepulskiu ir net Čepskių (trys broliai trijų pavardžių).
Pirmoji pusė XIX amžiaus Šiaulių valstiečiams sunkiausi buvo: žmonės taip baisiai buvo išnaudojami savo naujų, dykai iš carienės Kotrynos malonės gavusių dvarus ponų, kad net ir rusų valdžios atstovai, pačiam carui paliepus, turėjo įsimaišyti ir žmones nuo ponų gintu.
Šitam amžiuje su Šiauliais yra surištas atminimas mūšio ties Šiauliais, įvykusio 1831 metais, tarp atėjusios iš Lenkijos sukilusios prieš rusus kariuomenės ir vietos sukilėlių su rusais, kurie mūšį čia Laimėjo ir galutinai nulėmė visą Lietuvos sukilimo eigą, pralaimėję ties Šiauliais lenkai dalimi pasitraukė į Prūsus ir ten ginklus sudėjo, dalimi grįžo atgal Lenkijon. Sukilimą gi 1863 metų primena vienas tik stovįs ant kalnelio prie Kuršėnų vieškelio kryželis, kur, sekant žmonių pasakojimais, buvo rusų sušaudytas vienas įžymiausiųjų sukilimo vadų. Čia vėliau norėta būtinai bažnyčią pastatyti, tik rusų valdžia neleido.
Užtat spaudos uždraudimo metu, Lietuvos tautiniam judėjime Šiauliai atlošė žymią rolę. Per čia ėjo dideli lietuviškųjų draustinųjų raštų transportai, slepiami bažnyčios pastogėje, kapiniuose ir kit. Čia tik gaudavo galimybės gyventi žymesnis lietuvių veikėjų būrelis (čia tarp kitko kokį laiką gyveno ir garsus mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis, kuris buvo sutvarkęs be galo turtingą ir įdomų Šiaulių ekonomijos archyvą, kurį karo metų vokiečiai galutinai sunaikino, čia vietos gimnazijose augo ir mokėsi dideli būriai lietuvių jaunuomenės, su laiku užėmusios žymiąsias Lietuvos kovoje vietas. Čia aplinkiniuose dvaruose — Aleksandrijoj, lndrijave ir kit, kasmet buvo įtaisomos garsiosios lietuvių inteligentų ir jaunimo gegužinės, kur susivažiuodavo lietuvių šviesuoliai iš visų Lietuvos ir Rusijos kampų, kad savo reikalus, savo bėdas bendrai aptarus, kad išdirbus plenus tolimesnei kovai. Čia mokėsi lietuvių visuomenė bendrai atsispirti rusų valdžios persekiojimams.
Tuo pačiu laiku, Šiauliai atsidūrę gelžkelio ir plento kryžkely, išaugino žymią odų pramonę, kuri drąsiai konkuravo su dideliausiais tos pramonės centrais.
Karui ištikus Šiauliai kuriam laikui nustojo savo rolės, – karas visą miestą beveik visai buvo išgriovęs. Vienok jau 1919 metais prie Šiaulių buvo rišamas Bermonto avantiūroj visas Lietuvos likimas, ir susidūrimas baigėsi Lietuvos pilnu laimėjimu. Ir nuo to lako vėl Šiauliai pradeda augti — ir darosi tos Lietuvos dalies svarbiausiuoju kultūros centru. Čia spiečiasi daug mūsų šviesuomenės, renkasi koperacijos, savivaldybių, mokytojų svarbiausi reikalai, čia pradeda eiti laikraščiai, kaip „Sietynas“, „Mokykla ir Gyvenimas“ ir kiti darbai.
Ir galima būti tikriems, jog kaip tik miestui pavyks bent kiek atsistatyti, toji jo reikšmė iš karto padidės.
