Salduvės piliakalnis

Salduvės piliakalnis

Salduvės piliakalnis (Salduvė, Salduvės Kalnas, Šiaulių piliakalnis, Žuvininkų piliakalnis su gyvenviete) – piliakalnis Šiaulių mieste, 5 km nuo miesto centro. Pasiekiamas plentu Šiauliai – Panevėžys pravažiavus sankryžą į Zoknius, už 400 m ant kalvos miesto pabaigoje pasukus į kairę šiaurės kryptimi ir pavažiavus 750 m Pavasario gatve – yra priekyje, kiek dešiniau ant kitos aukštumos.

Salduvės piliakalnis įrengtas aukščiausioje atskiros didelės kalvos dalyje. Aikštelė apskrita, 20 m skersmens, iš visų pusių apjuosta pylimo, kuris vakarų krašte yra 1,7 m aukščio, 20 m pločio, kitur – 0,5 m aukščio, 10 m pločio. Pietinėje, vakarinėje ir šiaurinėje papėdėse iškastas 10-30 m pločio, 1-4 m gylio griovys, plačiausias ir giliausias vakarinėje pusėje, kur dugno plotis yra 10 m. Už griovio supiltas 185 m ilgio, 3 m aukščio, 11 m pločio pylimas 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Griovio ir pylimo vietoje šiaurinėje ir rytinėje papėdėse yra 10 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 10-15 m aukščio.

Į pietryčius nuo piliakalnio, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Salduvės piliakalnio istorija

Salduvės piliakalnyje, sprendžiant iš išorinių požymių, stovėjo viena iš galingesnių medinių pilių, kurios sudarė ištisą gynybinę liniją, saugojusią Lietuvą nuo Kalavijuočių ordino puldinėjimų iš šiaurės. Salduvės piliakalnis įrengtas aukštumoje, aukščiausioje iš šioje vietoje esančių kalvų. Piliakalnio papėdėje iškastas 1–4 m gylio griovys, už jo supiltas dar vienas pylimas. Šiandien pylimai ir grioviai apnaikinti, tačiau dar prieškarinėse nuotraukose jie matosi aiškiau. Tokie galingi įtvirtinimai liudija, kad piliakalnis tikrai buvo naudojamas gynybai nuo priešų paskutiniame medinių pilių gyvavimo laikotarpyje – XI–XIV a. Be išsamesnių archeologinių tyrinėjimų negalime atsakyti į klausimą, nuo kada tiksliai reikia skaičiuoti Salduvės piliakalnio įtvirtinimų pradžią. Jis galėjo būti naudojamas visą I tūkst., gynybiniai įrengimai nuolat tobulinti, pritaikius naujausius to laikotarpio pasiekimus.

Salduvės piliakalnio kultūrinis sluoksnis gerokai apgadintas. Tik vienas kitas atsitiktinis radinys liudija apie piliakalnio istoriją. XIX a. pradžioje ant kalno buvo pastatytas optinio telegrafo bokštas. 1944 m. rugpjūčio mėnesį ant kalno buvo Raudonosios armijos stebėjimo punktas. Ir po karo apmokymų metu čia rausdavosi kareiviai.

Salduvės piliakalnis apardytas 1915, 1941 ir 1944 m. apkasų, papėdės pylimo vakarinė dalis nukasta 1977 m. čia statant monumentą mūšiams, vykusiems Šiaulių žemėje 1236–1945 m. Aikštelėje įrengtas geodezinis ženklas. Salduvės piliakalnis dirvonuoja, vakariniame šlaite įrengti laiptai.

Tarybiniais metais prie kalno buvo pradėtos rengti dainų ir šokių šventės.

Kalno vardo kilmę aiškina įvairios legendos. Viena teigia, kad į šią pilį iš tolimų ir artimų apylinkių buvo suvežamas medus. Medaus būta labai saldaus, tad ir kalną imta Salduve vadinti.

Legendos ir padavimai apie Salduvės piliakalnį

Legendoje apie Salduvės piliakalnį pasakojama, jog kažkada čia gyvenęs didikas, turėjęs nepaprastai gražią dukterį, kurią pamilęs šaunus jaunikaitis. Įsimylėjėliai mėgdavę vaikščioti kalno viršūne. Tokia meilė dievui Perkūnui pasirodžiusi per daug nepadori, per daug saldi, ir jis vieną dieną sukėlęs didžiulę audrą, sugriaudėjęs ir trenkęs į kalną, pliekęs žaibais… Esą nuo taip tragiškai pasibaigusios saldžios meilės ir piliakalnio pavadinimas – Salduvė.

Kitą panaši legenda kalba, kad Šiaulių kunigaikštis su savo mylimąja ant šio kalno pradėjęs gyventi be vestuvių. Už tai dievas Perkūnas juos abu nutrenkęs savo žaibais… Tačiau jaunųjų meilė buvusi labai saldi, dėl to ir kalnas jos pavadinimą gavęs. Ir dabar ne viena jaunavedžių pora vestuvių dieną važiuoja link Salduvės. Jei jaunikis užneša nuotaką ant rankų į kalno viršūnę, tikima, jog jų santuoką lydės saldi meilė ir ištikimybė.

Dar viena legenda teigia, jog ten, kur dabar Salduvė, kažkada buvęs labai turtingas miestas, bet jo gyventojai užmiršę dorovę – kilęs baisus viesulas ir viską užnešęs, užpylęs žemėmis… Dar pasakojama, kad kalne degusi šventa ugnis, buvo aukojami gyvuliai ir žmonės, kad kalne gyvenę milžinai, kad čia buvusi šalies valdovo pilis, kad ant piliakalnio stovėjusi bažnyčia. Ūkininkai, ardami ir kasinėdami piliakalnio papėdę, rasdavę milžinų kaulų ir senovinių dirbinių.

Informacija apie Salduvės piliakalnį literatūroje:

Už pusmilio nuo miesto ant dvaro žemės, netoli kelio, einančio Vilniaus linkon, ant pakilesnio žemės ploto yra žymesni šiek tiek kalneliai, tarp kurių vienas augštesnis, apskritas nedidelio ploto, su mažumą įdubusia viršūnė taip, kad šoninės jos briaunos padaro neaugštą parapetą. Tą kainą „Salduve” vadinamą iš pietų ir vakarų pusės pusračių apjuosia šančiai, iš rytų uždengia medžiais apaugusi kalva, tarp kurios ir Salduvės kalno yra šlaitas, kuriuomi bėga upėlė Svedėja, o iš šiaurių pusės pliki kalvuoti laukai. Tarp liaudies yra padavimas, kad tas kalnas tapo milžinų supiltas, bet jeigu jis būtų kuomet supiltas, tai galima būtų pastebėti iš jo formacijos, ko dabar visiškai nežymu. Kalbama taipogi, kad ant to kalno kitados būta pilies, tečiaus jokių pilies griuvėsių nerandama. Pagaliaus kai-kurię spėja būk tas kalnas tapęs Žuvėdų supiltas, kadangi upytė, iš šlaito išėjus, gauna Svedėjos vardą, kuris būk tai paeinas nuo žodžių „švedai ėjo“. Bet vis tai vien tikt spėjimai. Tikresnių dalyku, nes pasiremiančių liudijimais yra tvirtinimas, buk tie ant viršaus apgriuvę šančiai paeina iį 1769 m. atsitikimų. Šiaulių ekonomijos sodiečiai sukilo prieš savo valdovus; jų apmalšinimui Lietuvos karvedis Zabiefa tuojaus pasiuntė po aficierio vadovyste kariamenės būri, kol su didesnėmis spėkomis pats pribusias. Tas aficieris, prisiartinęs prie miesto, pamatė didžias įvairiai apsiginklavusias liaudies minias; neišdrįsdamas su mažomis spėkomis užpulti ant minių, o gal dar neturėdamas tam leidimo, pasuko iš kelio ant šio kalnelio ir per vieną dieną ir naktį pasidirbo apkasus. Tai yra seno lenkų kariumenės paaficierio bajoro Chrzczonowičės apsakymas, dar iki šiolei senelių pasakojamas.

B. Smigielskis  „Šiaulių parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 35, p. 247-248

Saldusis kalnas

Kur dabar yra tas kalnas, kuomet tai buvęs miestelis ir bažnyčia. Gyventojai buvę labai išdykę. Laike kokios tai didelės šventės pakilęs baisiausias vėjas ir smiltimis užpylęs tą bažnyčią ir miestelį. Koksai tai drąsuolis atkasęs nuo šiaurės pusės tą kalną nakties laiku, surado duris, kurias pravėręs, pamatęs tokį paveikslą: kunigas, pakėlęs ostiją, stovi prie altoriaus, tarnai išvirtę, o žmonės visi klupčioją su knygomis ir rožančiais rankose. Tasai žmogus pranešęs apie tą vyriausybei, kuri paliepusi jam vėl užkasti.

Viršūnė to kalno indubusi panašiai į bliūdą. Pasakoja busią ji kas-kart daugiau įsileidžianti ir su laiku visai ingriūsianti, supuvus stogui apaugusios bažnyčios.

Ant to kalno negalima esą pastatyti kryžių. Gyventojai mėginę statyti, bet jie visi iš nakties prapuolą.

Saldžiuoju jį vadino dėl tokios priežasties: netoli to kalno gyvenęs kažin koks grovas. Jis įsimylėjęs į savo artimą giminaitę, su kuria ir atėjęs čia pasivaikščiotų.

Jiemdviem ant viršūnės to kalno atsidavus savo geiduliams, toj pačioj minutėj į juos trenkęs griaustinis.

Taipogi yra kalbama, kad par švedų kares čia likę užkasti keli tūkstančiai švedų kareivių.

J. Semaška „Kalnai ir ežerai” // Vasaros darbai: priedas prie „Lietuvos žinių“ Nr. 59 ir „Aušrinės“ Nr. 3 (10). – 1911, p. 44.