Mūsų piliakalniai – tai gyvieji Lietuvos istorijos liudininkai, išsibarsčiusieji po visą kraštą ir saugantys akmens gadynės sodybų, aisčių pilių ir didžiųjų kovų su kryžiuočiais atmintį. Kiekvienas pilies kalnas, pilaitė ar švedkalnis – tai ne tik žemės supilta aukštuma, bet ir ištisa praeities knyga, kurią galima skaityti iš pylimų, griovių, šlaitų ir žemėje slypinčių radinių.
Šiame straipsnyje atskleidžiama, kaip piliakalniai kito per amžius – nuo ankstyvųjų gyvenviečių ant vandens apsuptų kalvų iki sudėtingų gynybinių sistemų, gynusių visą valstybę. Tai pasakojimas apie mūsų krašto raidą, politinius virsmus, kovas ir žmonių pastangas išsaugoti savo laisvę – apie piliakalnius, kuriuose kadaise budėjo sargybos, o šiandien tebegyvena tautos atmintis.
Mūsų piliakalniai
Aptinkami visam Lietuvos plote vadinamieji pilies kalnai, pilys, pilalės, pilaitės, švedų kalnai ir kiti piliakalniai yra gražūs ir savotiški įvairių kultūros laikų archeologiški paminklai. Apie įvairius kultūriškus piliakalnių laikotarpius liudija ir jų išorės įrengimas, ir randamieji juose įvairūs padarai. Iš to galima pažinti visą Lietuvos piliakalnių istoriją.
Seniausieji mūsų piliakalniai siekia akmens gadynės kultūros laikus, ir pirmieji jų pavyzdžiai bene bus tik nedidelės neaukštos salos, sujungtos su krantu siauru, piltu taku (Galvelškių pilikė, Kurtuvėnų valsč., Šiaulių apskr.). Tokios piltos salos pastebėtos vakarų Europoje ir yra laikomos seniausiais žmonių gyvenimo ir gynimosi įrengimais. Nors Lietuvoje šios rūšies piliakalniai dar nebuvo tyrinėti, bet dėl jų buvimo abejoti netenka.
Geriau žinomi vėlesniųjų akmens gadynės laikų Lietuvos piliakalniai, kada Lietuvos gyventojai pradėjo rengti savo sodybas ant esančių ties vandenimis ir sunkiai prieinamų aukštumų. Žiūrint kalvos didumo, įsikurdavo įvairus skaičius žmonių; dėl to su laiku ir kalvos pavidalas pakitėdavo. Mažame Dukštų (Zarasų apskr.) piliakalnyje buvo aptiktos tik vienos šeimynos gyvenimo pėdsakai, ir todėl piliakalnis turi visai natūralios kalvos pavidalą. Gyventi buvo iškasta viršūnėje keturkampė duobė. Duobės dugnas buvo kietai sumintas iš molio, ir vienam jo kampe rastas, sudėtas iš akmenų, ugniakuris ir įvairių kaulo ir akmens padarų (akmens gadynės).
Didesnės aukštumos, kaip pav., Maškenų, Petrašūnų (Rokiškio apskr.) ir kitos, buvo daug gausingiau gyvenamos. Šituose piliakalniuose, viršūnių pakraščiais, buvo aptikta daug žmogaus gyvenimo liekanų: akmens ugniakurių, molinių indų šukių ir įvairių akmens, kaulo ir rago dalykų. Pelenus, anglis, suvalgytų žvėrių ir žuvų kaulus ir kitas gyvenimo atmatas kalnų gyventojai mėtė į kalno šlaitus, kurie su laiku pasidarė statesni ir išlaikė daugiausia žmogaus gyvenimo pėdsakų. Kalno vidurys buvo paliekamas tuščias, matyti, sueigoms ir apeigoms. Dėl to prof. A. Spicynas laiko jį religijos reikalams įrengtu. Ši garsaus Lietuvos senovės žinovo nuomonė nėra teisinga. Nors pirmieji mūsų krašto gyventojai, gal, atlikdavo ir kai kurias religines apeigas tuščiose savo sodybų aikštėse, bet vadinti tuos piliakalnius tik religiniais negalima, nes žmogus ant jų gyveno pastoviai ilgą laiką, ir todėl jiems daugiausia tinka piliakalnių sodybų vardas.
To pavidalo akmens gadynės piliakalnių Lietuvoje yra išlikę iki VI–VII amž. Kristui gimus, ir tik VII–IX amž. buvo pakeisti kitais, kurie buvo įrengiami ne tik gyvenimo, bet ir apsisaugojimo tikslams, o dar vėlesniųjų laikų piliakalniai kaskart turi daugiau apsigynimo pilių žymių. Piliakalnių skirtumus dėl jų įrengimo pastebi ir žmonės, teikdami piliakalnio vardą tik senesniems mūsų piliakalniams sodyboms, tuo primindami gal tuos piliakalnius, kurie iš tikrųjų buvo supilami gyventi vandenyje. Naujesniųjų laikų piliakalnius žmonės dažniausiai vadino pilimis, pilaitėmis ir kitais vardais, pažymėdami tuo jų ginamąją reikšmę pilims.
Pastebėtas čia piliakalnių įrengimo skirtumas, vykęs VII–IX amž. Kristui gimus, turi būti rišamas su tuo, kad tuo laikotarpiu senesniuosius Lietuvos gyventojus, suomių giminės tautas, išstūmė iš Lietuvos aisčių tautos. L. Kšivickis apie neolito pabaigos piliakalnius pastebi, kad jo tyrinėti šios kultūros piliakalniai buvę tokio pavidalo, jog gyventojai iš jų išėjo karui prasidėjus. Naujo pavidalo aisčių piliakalniai Lietuvoje turi daug bendra su Smolensko ir Mogiliavo gubernijų piliakalniais, kur prof. K. Būga randa gyvenančius lietuvius ir kitas aisčių tautas, iki neatvykusias į Lietuvą. Tą nuomonę paskutiniu laiku patvirtina ir prof. A. Spicynas.
Įsikūrę Lietuvoje, aisčiai pradėjo rengti ginamuosius piliakalnius. Tam reikalui kartais buvo pritaikomi ir senesnieji piliakalniai sodybos, bet daugiau buvo įrengiama naujų, kuriuose jau IX amž. atkakliai gynėsi (Apuolė 862 m., Kretingos apskr.). Plečiantis kultūrai, visuomenės ir politikos naujų Lietuvos gyventojų gyvenimui, kartu kitėjo ir piliakalnių įrengimas su gynimo sistemomis. Tuo būdu Lietuvoje atsirado dar kelių pavidalų piliakalnių.
Skiriami gyvenimui ir gynimuisi pirmieji aisčių piliakalniai dažniausiai buvo įrengiami atskirose nuošaliose kalvose. Kad piliakalniai būtų sunkiau įveikiami, nukasdavo labai stačiai jos šlaitus, kartais net keliomis tarasomis (Medvėgalio piliakalnis, Tauragės apskr.). Ant piliakalnių viršūnės galų buvo supilami, matyti, bokštams dar neaukšti pylimai, ir piliakalniai pasidarydavo balno pavidalo. Dėl to jie dažnai yra vadinami balnokalniais (Ukmergės piliakalnis, Varnupių piliakalnis, Mariampolės apskr., ir kiti). Kartais viso piliakalnio kraštu irgi pastebimas neaukštas pylimas; dėl to piliakalnio viduryje esti įdubimas. Šitu pylimu buvo sustiprinama iš vidaus medinė tvora, kuri apsupdavo aplink visą piliakalnio viršūnę.
Tuo pat laiku Lietuvoje pastebimi piliakalniai, įrengti aukštuose krantų iškišuliuose, kuriuos nuo lauko pusės atskirdavo grioviais ir pylimais, o iškišulio šlaitus irgi nukasdavo labai stačiai. VII–IX amž. piliakalniai dažniausiai randasi skyrium ir rečiau keli susispiečia vienoje apylinkėje (Surviliškių piliakalnių grupė, Kėdainių apskr., Medvėgalio, Punios ir kitos). Toks piliakalnių išskirstymas, be abejo, pareidavo nuo krašto politinio susitvarkymo sistemos. Aisčiams tuomet gyvenant dar atskiromis nedidelėmis valstybelėmis, kiekviena iš jų įrengdavo piliakalnius tik savo sritims ginti.
Šitose apvaliose, keturkampėse ir kito pavidalo piliakalnių viršūnėse, kartais iki 3.000 kv. metrų ploto, buvo kuriami mediniai gyvenamieji trobesiai, rūsiai, sandėliams; čia būdavo sudedama ir krūva akmenų ir rąstų gintis. Piliakalnyje gyvendavo tik krašto valdovai, jų artimesnieji ir kariai, o kiti gyventojai spietėsi ties juo priemiesčiuose, „papiliuose“ ir „papiliakalniuose“. Nuo šitų senoviškų „papilių“ yra išlikę ne tik vietų vardai, bet ir kitos žmogaus gyvenimo liekanos: senkapiai, šventyklų vietos, alkvietės ir kitos, kurios rodo, jog toje vietoje jau senovėje būta didelių gausingai gyvenamų miestų. Tokių miestaviečių randama ir ties Įpiltim (Kretingos apskr.), Medvėgaliu (Tauragės apskr.).
Didesnės reikšmės pasidarė piliakalniai ir ypatingai išsiplėtė jų statyba istoriniais laikais, kada piliakalniai buvo įrengiami jau ne atskiroms sritims, bet visai Lietuvos valstybei ginti. Ypatingai daug piliakalnių buvo įrengiama tose vietose, kur grėsė didesnis pavojus, pav., pietų Suvalkijoje ir Žemaitijoje.
Organizuojant gynimą didesniu mastu, piliakalniai buvo įrengiami dviejų rūšių: didesnieji gynimo piliakalniai – pilys, ir mažesnieji – sargybų piliakalniai, dažnai įrengiami kryžiuočių žygiavimo keliuose. Šituose sargybų piliakalniuose nuolat budėjo sargybos, kurios, pastebėjusios priešą, pranešdavo apie jį, sukurdamos laužą. Priešui puolant, vyrai su ginklais skubėdavo į pilis, o moterys, seni ir vaikai slapstėsi į miškus, į neįbrendamas pelkes, kur buvo iš ankšto įrengtos slaptavietės, vadinamieji „bobukalniai“.
Nuolat puldinėdami Lietuvą, kryžiuočiai, nežiūrint atkaklaus gynimosi, neretai paimdavo pilis ir jas sudegindavo. Degino pilis ir patys lietuviai, pasitraukdami iš jų. Praėjus pavojui, piliakalniai buvo taisomi, trobesiai iš naujo atstatomi, ir pilis vėl laukė savo liūdno likimo. Kai kurios mūsų pilys buvo deginamos ir atstatomos net aštuonis ir daugiau kartų. Daugelį pilių, nuo kurių dar ir šiandieną yra likę gražių piliakalnių, ne kartą mini kryžiuočių metraščiai, bet daugiausia jų nepateko į istoriją, nors ir jos pergyveno visas jų nelaimes ir vargus. Matę kryžiuočius ir istorijoje nežinomi atvaizduoti čia Pralanciškių (Dusios, Alytaus apskr.) ir Kumelionių (Mariampolės apskr.) piliakalniai gerai išlikę iki mūsų dienų.
Pradėjus vartoti XIV amž. pabaigoje parako šaunamuosius ginklus, dauguma piliakalnių, įrengtų žemiau netolimų aukštumų, jau nebetiko naujo kariavimo sąlygoms ir buvo pamesti. Nuo to laiko buvo rengiami nauji piliakalniai, kurių gynimas buvo remiamas ne šlaitų statumu, bet pylimais, už kurių gynėjai pasislėpdavo nuo priešo ugnies. Tokiems piliakalniams parinkdavo apylinkėje atskiras aukštesnes kalvas, kurias palikdavo netaisytas ir tik jų šlaitais supildavo aplinkui vieną antrą pylimą (Rudaminos piliakalnis, Seinų apskr., Kupiškių piliakalnis, Panevėžio apskr. ir kiti).
Pasibaigus kryžiuočių puolimams ir prasidėjus ramiam gyvenimui, dauguma piliakalnių buvo pamesta, o gyventojai persikėlė gyventi į naujas patogesnes vietas. Strijkovskis jau XVI amž. pastebi daug tokių pamestų piliakalnių. Švedų karų XVII–XVIII amž. laikais dauguma vėlesniųjų laikų piliakalnių vėl buvo pritaikyti gynimui. Daugelis piliakalnių gavo švedkalnių vardus. Švedų karų laikais atsirado Lietuvoje ir naujos rūšies, vad. stovyklų piliakalnių, sudarytų lygaus lauko dalimis, apsuptomis aplinkui pylimais ir grioviais.
Mūsų piliakalniai yra pažymėtini ir dėl jų inventorių, nors įvairių senoviškų liekanų juose randama daug mažiau negu senkapiuose. Daug įvairių senoviškų dalykų galima rasti akmens gadynės piliakalniuose, kurie ilgesnį laiką buvo žmonių sodybos. Vėlesniųjų laikų aisčių gadynės piliakalnių tik didesnieji kai kada slepia daugiau daiktų, o mažieji kartais jų visai neturi.
Neretai piliakalniuose aptinkamos kelių kultūrų liekanos. Tai parodo, jog piliakalniai buvo gyvenami labai ilgą laiką ir kas kartą buvo pritaikomi naujoms gynimo sąlygoms. Tipiškas tokios rūšies piliakalnis yra Derbutų (Ariogalos valsč., Kėdainių apskr.), kur yra pastebėtos trijų skirtingų kultūrų liekanos, iš kurių senesniosios siekia net akmens gadynės.
Mūsų piliakalniai daug ką yra matę praeityje. Todėl ir mūsų žmonės gerbia juos savo padavimuose, pasakodami apie užburtus juose turtus, rūmus, dvarus, karalaites, kuriais vaizduoja jų praeitį ir reikšmę mūsų krašto gyvenimui. Užburtoji karalaitė ir turtai – tai tautos senovės laisvė, kuri išnyko, nustojus budėti piliakalniuose sargyboms. Narsūs jaunuoliai, kurie eina vaduoti karalaitės, – tai tautos pastangos atgauti sau laisvę. Dabar tautos laisvė atgauta, ir tai pažymėdami mūsų žmonės, pasakodami apie piliakalnyje paslėptą karalaitę, pasakys, kad dabar karalaitė jau yra išvaduota iš tamsių piliakalnių požemių.
P. tarasenka „Mūsų piliakalniai” // Iliustruotoji Lietuva 1927 m., nr. 6., p. 41-43