Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Daugelyje čia publikuojamų straipsnių prisegtos ir vietovės apie kurias juose kalbama. Belieka tik perskaityti pateiktą informaciją, spausti ant vietovės ir atsidariusiame lange susirasti mygtuką „Rodyti kelią„.
Ainis „Kelionė į Rambyną“ // Trimitas. – 1922, Nr. 23, p. 19-19 Rambynas yra garsiausias visame Mažosios Lietuvos krašte kalnas, kaipo senovės šventavietė. Žiloj senovėj, kada mūsų Prabočiai savo dievus tebegarbino, visoj tada plačiausioj ietuvoj buvo dvi didžiausios šventavietės, — Romuva Vilniaus ir Gardino žemėms, Rambynas — Žemaičiams, Prūsams ir…
Peržiūrėti daugiauUžrašė Gamuro draugas „Gondinga“ // Trimitas. – 1921, Nr. 47, p. 22-26 Netoli Plungės yra Gondingos kaimas su to paties vardo plačiai apylinkei žinomu piliakalniu. Iš senolių pasakojimų matyti, kad senovėje Gondinga buvęs tvirtovės miestas ir vadinosi Goldinga. 14 amžiuje kilę dideli marai, nuo kuriu beveik visi Gondingos gyventojai išmirę,…
Peržiūrėti daugiauJ. Martijonaitis „Padavimas apie Krokų Lanką“ // www.silaineskrastas.lt – 2016 08 30 Nerasi mūsų tėviškėje kalnelio, nei upelio ir nei miškelio, apie kurį seni žmonės nebūtų žinoję visokiausių pasakojimų. Kaip gėlės mūsų pavasarį mūsų darželius puošdavo, taip puošdavo padavimai ir pasakos kiekvieną vietovę mūsų gimtajame krašte. Seneliai ir senelės žinojo…
Peržiūrėti daugiauV. R. „Mūsų kraštas. Šiauliai“ // Trimitas – 1921, Nr. 32, p. 20-25 Dvejopos atminties yra Lietuvos vietos: yra atmintinos tais giliausios senovės palikimais, kurie jas apsupa iš visų pusių ir padeda mums ir Lietuvos žmonių ir Lietuvos žemės senovės istoriją pažinti; kitos — gyvuoja vien tolimesnių laikų atminimais, senovės…
Peržiūrėti daugiauV. R. „Papilės piliakalnis“ // Trimitas – 1921, Nr. 29, p. 23-26 Menkas, nuskuręs, didžiojo karo metu apdegintas Papilės miestelis, išsisvaidęs ant Ventos kranto toje vietoje, kur susieina keliai iš Telšių, Šiaulių, Viekšnių ir Pakūršės. Prieš karą šis miestelis, turėjo didesnės reikšmės. Per Papilę gabeno mūsų žaliąją medžiaga iš tolimų…
Peržiūrėti daugiauPrieš daug metų keliavo vienas keleivis panemuniais. Jau saulė leidosi po karštos dienos. Keleivis visai nusivarė, kiaurą dieną bežingsniuodamas. Pamatęs Rambyną, užlipo, tikėdamas rasiąs ką gyvenant. Kad ir apsivylė, toliau nebenorėjo eiti, atsigulė prie vieno akmens ir veikiai užmigo. Vidurnaktį staigiai žemė sudrebėjo, ir kažin kas nežemišku balsu rėkė: „Ugnis,…
Peržiūrėti daugiauJ. Remeika „Rambyno Laima ir laumės“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 16-18 Nuostabus senolių tikėjimas dar ir šiandien tebėra gyvas padavimuose, nors, be abejojimo, kai kur ir iškraipytas. Rambyno kampelyje dar daug žino apie laumes ir mažulėlius barzdukus. Sakoma, kad laumės ir barzdukai daug daugiau mėgsta buvoti…
Peržiūrėti daugiauK. Puida „Pamiršti kraštai. Palanga“ // Trimitas – 1921, Nr. 5, p. 12-15 Senovės laikų Palanga buvo vieninteliu Lietuvos uostu, pro kurį ji susisiekdavo su visu pasauliu ir pro kurį viso pasaulio pirkliai turėjo susinešimą su lietuviais. Jau graikų istorikas, Herodotas, mini savo istorijoje Palangą ir gintarą, kurio, matyt, anais…
Peržiūrėti daugiauL. Dovydėnas „Iš Jurbarko puslapių“ // Sekmadienis – 1930, Nr. 17 (112), p. 4 Kas plaukė garlaiviu iš Kauno į Klaipėdą, sutiko ir Jurbarką išsitiesusį prie Nemuno krantų. Jį perjuosia upelis Imsrė, o jo pašone bėga srauni Mituva. Pats Jurbarkas su savo alaus bravoru, su kunigaikščio Vasilčiko rūmų griuvėsiais nesiskiria…
Peržiūrėti daugiauR. Guobis „Inkūnai“ // Anykščiai. Krašto, kultūros, istorijos puslapiai – 1992, Nr. 3, p. 29-31 Tautotyros entuziastas Raimondas Guobis skersai išilgai išvaikščiojo Inkūnų parapiją, surado tarpugiriuose išsibarsčiusias sodybas, kalbino jų gyventojus, užrašė jų pasakojimus, vietovardžius, sklaidė senus leidinius, domėjosi šio krašto istorija, žmonių likimais. Sukaupęs daug medžiagos, jis parašė Inkūnų…
Peržiūrėti daugiauJ. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 15 Rambyno apylinkėse daug vaidinasi. Jau seniai vienas žvejys iš Bartėnų buriavo dvyliktą nakties pro Rambyną. Panemunėj moterys skalbė baltinius ir prašė jį už gerą atlyginimą paimti jas su skalbiniais iki Ragainės. Daug susėdo mergaičių į laivelį,…
Peržiūrėti daugiauJ. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 13 – 12 Kai dar šventa ugnis ruseno dievų garbei, galingo kunigaikščio Šereikio pilis Šereitlaukio miško piliakalnyje saugojo kraštą. Jo žemės ėjo nuo Jurbarko toli už Rusnės, kur saulutė nusileidžia. Šauniai stovėjo pilis, pasiruošusi kiekvieną priešo antplūdį…
Peržiūrėti daugiau