Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Daugelyje čia publikuojamų straipsnių prisegtos ir vietovės apie kurias juose kalbama. Belieka tik perskaityti pateiktą informaciją, spausti ant vietovės ir atsidariusiame lange susirasti mygtuką „Rodyti kelią„.
J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 9 – 12 Netoli Bitėnų, tarp Tilžės ir Ragainės, dešiniajame Nemuno krante stūkso Rambyno kalnas. Jo viršų puošia pušys, o šlaitus daužo sraunios Nemuno bangos. Nuo senų senovės lietuviai jį laikė šventu kalnu. Iš tolimiausių Lietuvos kraštų…
Peržiūrėti daugiauVilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai „Gedimino kalno lobiai“ // Vilniaus legendos 1998 m. p. 10 – 15 Kūčių vakarą, jau temstant, bravoro darbininkas Vaitkus, baigęs darbą, ėjo pro Gedimino kalną namo. Jo pareiga bravore buvo taisyti ir tvirtinti alaus statinių lankus. Tą dieną pasitaikė daug…
Peržiūrėti daugiauV. U. Sapniūnas „Varėnos smėlynuose” // Ateitis 1944 m. nr. 419, p. 3 Varėna, šiuo metu net dvi Varėnos, yra pietų vakarų Lietuvoje. Apaugusios abi Varėnos žiemą žaliuojančiais šilais, pušynais ir ėgliais — kadugiais. Varėnos apylinkės smiltingos, nederlingos, retokai apgyventos. Kaimų čia maža, atskirti jie vienas nuo kito didesniais nuotoliais…
Peržiūrėti daugiauVilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai „Geležinis vilkas” // Vilniaus legendos 1998 m. p. 7 – 9 Kur šiandien dunkso Vilniaus rūmai, dar XIII šimtmetyje ošė tankios girios. Didžiulis tauras — Lietuvos girių karalius savo tvirtu balsu žadindavo snaudžiančius šimtamečius ąžuolus, naktinis vilkų staugimo aidas atsimušdavo…
Peržiūrėti daugiauJ. Ziminskas „Užmirštoji Kaniava ir jos praeitis” // Ateitis 1944 m. nr. 384, p. 5 Sritis tarp didžiulių girių: pietuose — Gardino, vakaruose — Varėnos ir šiaurėje — Rūdninkų, senovėje sudarė, šių dienų terminu tariant, stipriausią pietryčių Lietuvos tautinio atsparumo bunkerį, į kurį ištisais šimtmečiais suduždavo slaviškųjų tautų užmačios: iš…
Peržiūrėti daugiauVilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai // Vilniaus legendos 1998 m. p. 5 – 6 Kunigaikštis Gediminas, kurdamas Vilnių, norėjo pastatyti tvirtą pilį, jokių priešų neįveikiamą, tokią, kurios vardas ir garbė visam pasauly skambėtų ir amžinai būtų lietuviška. Sušaukė kunigus, burtininkus, krives ir įsakė patarti, ką…
Peržiūrėti daugiauJ. G. „Istoriškieji Prienai“ // Ateitis – 1944 m., Nr. 365, p. 3 Nemunas šiose vietose gausus kilpų. Birštonas yra tik už 7 km į pietryčius, bet priemiesčiai ir be Birštono turi patogių paplūdimių ir sausų pušynų. Miestas yra prie Nemuno Suvalkijos pusėje, bet savo vietovaizdžiais mažai kur primena Suvalkijos…
Peržiūrėti daugiauB. Buračas „Perloja senovės prisiminimuose“ // Ateitis – 1944 m., Nr. 355, p. 3 Kur tyras Merkio vandenėlis tarp kalnelių pakalnėlių Dzūkijos smėlynais vingiuodamas teka ir nuo amžių nuo seniausių tyliai lietuvišką pasaką seka, ten senovėj stovėjo lietuvių pilis Perloja. Kur senovėj aukštųjų pilių būta, ten šiandien belikę tik kalneliai…
Peržiūrėti daugiauJ. N. „Ežeringieji Veisiejai“ // Ateitis – 1944 m., Nr. 352, p. 3 Veisiejai yra dzūkų miestelis už apie 12 km į šiaurę nuo Kapčiamiesčio ir maždaug tokiame pačiame atstume į rytus nuo Leipalingio reto gražumo ežeringoje vietoje. Miestelis nedidelis, jame gyvena apie 1500 žmonių. Jis medinis, gerokai apnaikintas gaisrų….
Peržiūrėti daugiauA. Tuskenis „Rubikių kaimas“ // Anykščiai. Krašto, kultūros, istorijos puslapiai – 1991, Nr. 1, p. 24-25 Mano gimtasis Rubikių kaimas išsiskyrė iš kitų kaimų – buvo įsikūręs labai gražioje vietoje, prie ežero, o svarbiausia tai, kad šio kaimo gyventojai buvo ramaus būdo, labai darbštūs, geri ūkininkai, labai mylėję ir branginę…
Peržiūrėti daugiauNuo seniausių laikų iki XX a. pradžios A. Verbickas „Anykščių praeitis“ // Anykščiai. Krašto kultūros, istorijos puslapiai – 1991, Nr. 1, p. 2-4 Legendinė miesto vardo kilmė. Nėra abejonių, kad Anykščių miestelis, įsikūręs Šventosios ir Anykštos santakoje, pavadinimą gavo nuo upėvardžio Anykštos. O šio upelio vardo kilmę žmonės susiejo su…
Peržiūrėti daugiauJ. Ziminskas „Iš Eišiškių praeities“ // Ateitis. – 1944, Nr. 340, p. 3 Eišiškių miestelis ligi keleto paskutiniųjų metų Lietuvos visuomenės daugumai tebuvo žinomas ne daugiau, kaip geografinis pietryčių Lietuvos žemėlapio taškas. Kaip ir daugelio kitų Lietuvos sričių, taip ir Eišiškių gausi turtingais istoriniais įvykiais praeitis, amžių bėgyje išnyko iš…
Peržiūrėti daugiau