Nerija

Nerija. Visi girdėjome apie garsiąją dykumą Afrikoj — Sacharą. Tūks­tančius kilometrų dunkso smėlio plotai, pavojingi visiems, kas į juos nepasirengęs eina. Retos oazės dar primena, kad kažkada šioj vietoj būta derlingos žemės, miestų, kul­tūros…

Keliaudamas mūsų gražiomis Kuršių Užmario kopomis, dažnai prisimeni Sacharą. Tik mūsų lietuviškoji dykuma yra miela ir vilio­janti, nes iš viso kopų juostos il­gumas tik 97 kilometrai, o platu­mas — nuo 1 iki 2 kilometrų. Ir niekas čia nesikėsina prieš keleivio gyvybę, nelaukia jo jokie nemalo­numai, atvirkščiai, čia svečią labai maloniai priima žvejai. Dažnas iš jų kalba tokia keista mūsų klausai, bet artima širdžiai, kalba — kuršiškai.

Reikia tik stebėtis ir apgailes­tauti, kad tokia mūsų tėvynės gro­žybė — Nerija — mūsų nelabai lankoma, o kai kas tik girdėjo apie ją. Gaila, kad yra dar tokių, kurie nesistengia arčiau pažinti atvaduo­tus mažosios Lietuvos brolius. Pa­žinkime, pamėkime, lankykime tą nuostabų žemės rojų — Ramybės šalį tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių.

Nerijos vardo kilmė

Nerijos vardas, kaip spėja Witmannas ir kiti, yra kilęs iš senovės prūsų žodžio „neria“, tai, esą, reiš­kia iš vandens iškilusią siaurą že­mės juostą. Palikime filologams spręsti, ar tai tiesa ar ne. Mus la­biau žavi plačiai žvejuose pasklidus pasaka apie garsią karalaitę Ne­ringą, Karvaičio dukterį, milžinę gražuolę, kuri bežaisdama supylė dabartines kopas. Jai tos smėlio masės tebuvę tik keletas saujelių. Įsidėmėtina ir pamokoma lietuvių liaudies fantazija — milžinų garbi­nimas. Kai pirmą sykį pakliūvi į kopas – viskas keleivį stebina.

Nepapras­ti vaizdai, marių ir jūrų platybė, balti didžiuliai smėlio kalnai, ma­žučių pušų miškai, specialiai sodinti lekiančiam smėliui sutvirtint, lai­vų ir žvejų gausumas, žvejų ir jų šeimynų nepaprastas tipiškumas, jų gerumas ir meilumas svečiams, gamtos ramybė ir didingumas ir skaistus oras. Jei vysk. Baranaus­kas, aprašydamas Anykščių šilelį, pabrėžė nepaprastą miško kvapingumą, tai, kalbant apie Nerijos miškus, tenka ypačiai akcentuoti ypatingai malonų, nuostabiai sielą raminantį miško aromatą. Čia smė­lis, pušys, beržai, žolės; kažkokie medum kvepią žiedai, jūros druska ir marių vėsuma jungiasi į nuosta­bų, svaiginantį ir raminantį, vie­netą.

Kas nori absoliučios ramybės, kas nori justi nors keletą dienų gamtos nuostabią įtaką žmogui, — niekur kitur neras jis to, tik Neri­joj. Dar kartą kartoju: pažinkime tą skaisčiausią gėlę Lietuvos grožybių vainike, lankykime ją nors kartą per metus.

Nerijos juosta

Nerijos juosta, kaip minėjome, ilgumo 97 km. Iš jos beveik pusė priklauso (nuo Klaipėdos iki 4 km. už Nidos) Lietuvai, kita — Vokie­tijai. Platumas — nuo 1% km iki 2 km., kai kuriose vietose truputį plačiau ir siauriau (plačiausia vieta 4 km, siauriausia — 0,5). Visa juos­ta — lekiojančio smėlio kalnai, daugumas jau apsodinti, bet daug dar yra nuogų ir pavojingų savo to­lydžių slinkimu. Ne vieną kaimą ir miestelį smėlis yra užpylęs. Taip, pav. 1700 m. — Predinį, 1728 m. — Sen. Negėlį, 1797 m. — Karvai­čius, 1825 m. — Sen. Kuncus, 1835 m. — Naujus Pilkopius, ir t. t.

Didelės kantrybės ir didelių iš­laidų reikia apsodinti tas nesuval­domas smėlio kalnų mases. Per visą kopų juostą, nuo pat Klaipėdos iki Kranto, eina senas geras kelias. Dar XIV amž. jis buvo vokiečių naudojamas lietuviams puldinėti, nekartą ir Lietuvos kariuomenė žy­giavo juo. Gyventojų visoj Nerijoj bus apie 3000. Tai sveikas, stip­rus, patvarus ir labai religingas elementas. Tautiškas jų jausmas, ilgametės vokiečių įtakos dėka, yra kiek pakrikęs, bet grynai lietuviška jų siela, ypač senesnės kartos. Kal­ba lietuviškai, kuršiškai. Moka ir vokiškai.

Nerijos gyventojai

Visi gyventojai — žvejai. Žve­jyba — jų buities pagrindas. Tiesa, kai kas vasarą uždirba iš vasarotojų, kurių čia būna devynios galybės, bet tik iš Vokietijos ir kitų Europos vietų. Iš didžiosios Lie­tuvos (nors tai labai keista) vasa­rotojų būna labai maža.

Mariose yra visokių rūšių žu­vies, bet žvejoja starkas, ešerius, rabaukas, pjakius, ungurius, pukius ir kt.

Jūrose — plekšnes, menkes, la­šišas…

Pagaunama nemaža, nors pas­kutiniuoju laiku sąlygos žvejybai labai nepalankios. Žuvis žvejai parduoda urmininkams, palyginti, la­bai pigiai, nors žvejyba, palyginti, labai nepelningas ir pavojingas verslas.

Keliaukime po Neriją

Jei norėtume pažinti visas Neri­jos grožybes, tektų pereit ją išilgai pėsčiam. Keliaut geriausia anksti rytą ar apie popietį, nes vidudieni (vasarą) būna gerokai karšta (sau­lėtą dieną patariama apsaugoti akis plačialanke skrybėle ar tamsiais akiniais, nes nepratusiam prie skaistaus smėlio gali pradėti skau­dėti akys).

Daug nepaprastų dalykų pama­tytume keliaudami. Gal ne vienas pagalvos apie praeitį, išgirdęs to­kius vardus, kaip „Urbo kalnas“, „Angių kalnas“ (Nidoj); Karvaičių kaimas primena mums vienintelį mūsų rašytoją iš Kuršių kopų Martyną Liuviką Rėzą (1840 m.), kuris iš paprasto žąsiganio pasidarė garsus mokslo vyras ir Karaliau­čiaus universiteto profesorius; ma­tytume Juodkrantėj „Nuodėmių liepą“ ir Ievos ir Raganų kalnus, miškuose grakščias stirnas ir iškil­nius briedžius ir gausybę žuvėdrų bei laukinių ančių mariose.

Nerija stebina savo grožybėmis ir žiemą, tik ryžkimės ją pamatyti.

Petras Babickas „Nerija” // Bangos. – 1932, Nr. 9, p. 263