K. Tyla „Papilio kalnelis“ // Ateitis. – 1943, Nr. 240, p. 2
Gražiojo Rubikių ežero pietiniai krantai daugiausia aukštesni ir statūs. Ypač jie paaukštėja prietryčių pusėje. Čia, Bijeikių kaimo laukuose, iškyla to pat vardo net aukštokos kalvos. Viena žemesnė kalvų grupė, atsiskyrusi gilesniu tarpekliu (tarpkalviu) sminga į Rubikių ežerą, bet, įstrigusi tarp Rubikių ir Dusyno ežerų, sustoja ir sudaro gražų pusiasalį. Pusiasalis būtų, kaip ir dauguma Rubikių ežero pusiasalių, jei ne jame esąs stačiais šlaitais kalnelis, vadinamas Papilys. Įkopus į kalnelį, atsiskleidžia gražūs vaizdai į ežerus ir apylinkes.
Papilys charakteringas ne tik savo vardu, bet savo viršūnėj ir šlaituose esančiu žemės sluoksniu, pertekusiu medžio degėsiais. Be to, tame sluoksnyje yra nemaža plytų, puodų ir apdegusių kaulų gabalėlių. Taip pat paviršiuje ir giliau yra daug apdegusių akmenų.
Visi šie radiniai leidžia manyti, kad čia kadaise yra buvusi gyvenamoji vietovė, kuri vėliau buvo sudeginta. Kad kada ten būtų buvę trobesiai, niekas nepamena. Tik ūkininkas Švalkus, 85 m. amž., kurio sklype yra minėtoji vietovė, papasakojo tokį padavimą.
Kadaise Rubikių ežero vietoj buvę Anykščiai (tas pat sakoma padavime ir apie Rubikių ežero atsiradimą). Ant šio kalno stovėję gražūs rūmai, kuriuose gyvenęs šio krašto valdovas Papilys. Jis mirdamas prašęs jį palaidoti šiame kalne. Jo prašymą palikuonys įvykdę ir palaidoję Papilį šiame kalne, įdėję į auksinį karstą. Nuo to laiko kalnas ir buvęs pradėtas vadinti Papiliu.
Kad kalne yra auksinis karstas, žmonės tikrai tikį, nes atsiranda norinčių tą karstą išsikasti. Pasak ūkininko Švalkaus, kartais po nakties randąs kalną iškasinėtą.
Kadaise kalnelio, matyti, būta aukštesnio. Dabar laiko ir žmonių jis yra apgriautas. Apie jo apgriovimą leidžia manyti tas faktas, kad jo viršūnėj žemė su degėsiais yra paviršiuje (dirvožemyje), o kalno šlaituose — apie 60 — 90 cm gilumoje.
Daugiau Papiliui pažinti šią vasarą apylinkės „prievolininkai“, vadovaujami Burbiškio pr. mokyklos vedėjo Grigo, šiauriniame Papilio šlaite iškasė apie 1,5 m gylio duobę, kur rado aukščiau minėtų daiktų ir pastebėjo tokį žemės susidėstymą:
- dirvožemio sluoksnis (tamsi, limpanti žemė) apie 20 cm,
- grynas molis apie 35 cm,
- žemė su degėsiais — apie 35 cm,
- smėlis — apie 25 cm ir dar giliau vėl grynas molis.
Degėsių atsiradimas 60 — 90 cm gilumoj leidžia spręsti, kad kalnelis apgriautas ir kad vietovė sudegusi senesniais laikais. Žinoma, apie kalnelio — Papilio archeologinę ir istorinę vertę galėtų tiesą pasakyti tik šios srities specialistai. Todėl Papilys prašyte prašosi archeologų ir istorikų rankos.
Dabar Papilio kalnelis yra ariamas ir sėjamas, o tuo, žinoma, jis yra griaunamas. Jo apsauga turėtų susirūpinti atitinkamos įstaigos.
