D. Verėnis „Raulo tvirtovė“ // Ateitis. – 1943, Nr. 240, p. 4
Varėna garsi šilais, gražiausiais Lietuvoje baravykais ir keliaujančiais smėlynais. Dažnas Varėnos apylinkes su jos smėlynais net šauniu vardu pavadina: tai Lietuvos Sachara!
Sachara, gal ir ne Sachara, bet vis dėlto įdomi vieta. Įdomus, retai kur sutinkamas smėlis, visiškai minkštas, švelnutis; kai jis drėgnas, tai visai geltonas, išdžiūvęs visiškai pabalsta, kartais panašus į sniegą savo baltumu ir vėjo blaškomuoju keliavimu. Varėnos smėlis keliauja. Vėjas jį nešioja, kaip žiemą sausą sniegą. Iš Varėnos smėlio susipusto „smėlio pusnys“ aplink ėglius (kadugius), aplink tvoras ir kitas kliūtis.
Varėnos smėlis yra padaręs nemažai nuostolių apylinkės gyventojams ir dar daugiau jų padarytų, jei čia būtų mažiau medžių, šilų. Visa laimė, kad Varėnos smėlynuose gerai dera lietuviška pušelaitė. Kai kuriose vietose, tiesa, ji čia didelė neužauga, pažemiu keroja, bet yra ir į didelius medžius, į pušynų girias išaugusių. Tokių čia buvo. Tokių, gerokai praretintų, tebėra ir šiandien. Jei ne medžiai, ne miškai, tai Varėnos smėlynai būtų, ne tik ne viena kaimelį, bet ir pačią Varėną užnešę, užpustę. Būtų galėję atsitikti, kaip yra atsitikę su romėnų miestu Leptis Magna Libijos Sacharoje. Tas miestas, Leptis Magna, smėlio visai buvo užpustytas, šimtmečius po smėliu gulėjo ir tik paskutiniais metais Musolinio įsakymu buvo atkastas. Leptis Magna daug įdomesnis miręs miestas savo architektūra, skulptūra ir kitais meno paminklais, negu, sakysime, negyvas miestas Pompėja Vezuvijaus papėdėje.
Varėna smėlynų miestelis, bet gyvas, neužpustytas, nors apylinkė retai apgyventa ir gal ne viena sodyba praeityje ir čia buvo sunaikinta, užpustyta. Kad taip galėjo atsitikti, patvirtins ir čia aprašomas tikras atsitikimas.
Varėnos apylinkės, kaimai reti ir maži. Varėnų laukai, dirbama žemė yra tik atskiromis salelėmis, daubelėse, tarp šilų ir smėlynų. Dera ten grikiai, šiaip taip bulvė užauga, jei vasara letingesnė, ir rugiai lubinuose sėjami, nors derlius labai menkas.
Apie 10 kilometrų nuo Varėnos miestelio į šiaurę seniau buvo du kaimeliai: Parūčiai ir Šiliniai. Parūčiai buvo dažnai vadinami „Grumciniais“, nes jų laukai buvo kietesni, ne taip smėlingi, žemė kiek derlingesnė. Tuo tarpu Šilinių laukai buvo keliaujančio smėlio. Kiekvienas ūkininkas turėjo tiesiog visas marias plotų, bet duonos trūko. Dirbama buvo tik aplink sodybas, daržai ir kai kurios salelės šiluose, prie retų pelkių. Oficialiai šie kaimeliai buvo vadinami vienu vardu: Parūčiai I ir Parūčiai II. Tačiau vietos gyventojai Antruosius Parūčius visuomet tik Šilinių vardu vadindavo.
Dabar tikrieji Parūčiai išskirstyti vienkiemiais, o Šiliniai išblaškyti, smėlingieji laukai iš jų paimti, vietoje jų duota žemės kituose kaimuose, gyventojai iškeldinti, liko tik pora ūkininkų buvusiuose daržuose, sodybose.
Kol dar Šiliniai buvo Šiliniais, gyveno ten skurdus žmogelis, ūkininkas. Visi aplinkiniai vadino jį Raulo vardu. Pavarde niekas nevadino, daug kas jos ir nežinojo. Ir jo vaikai buvo vadinami ne pavarde, bet tėvo vardu: Raulo Jurka, Raulo Simas, Raulo Petras, Raulo Vinculka ir Raulo Marytė — tik taip buvo ir tebėra vadinami jo sūnūs, dukterys ir dabar jau tolimesni vaikaičiai.
Šis Šilinių Raulas dažnai būdavo viso kaimelio ir apylinkės gyventojų pajuokos objektu. Kai kas jį laikydavo nenormaliu, nes jis retai su kuo kalbėdavo, o jei ką prasitardavo, tai vėl ne visi jį suprasdavo. Keistas buvo.
Keliaujantieji smėlynai slinko nuo Varėnės upės krantų Šilinių pusėn. Kasmet būdavo užnešama plati juosta derlingesnės žemės, dirbamoji žemė vis labiau siaurėjo. Pakraštiniai rėžiai jau buvo užpustyti. Nevieras, Marčiulis ir Milinavičius prarado savo rėžius. Geltonavo gyvas smėlis. Buvusių dirvų pažinti nebegalima.
Keliaująs smėlis priėjo prie Raulo rėžio. Raulas nusigando. Ilgai bėginėjo išilgai savo lauko. Draskė plaukus, aimanavo, pravirko. Ateina matomas vagis ir atima jam žemę, kur augo grikis, net bulvė derėjo. Teks badauti…
Neįmanydamas ką kitą veikti, kaip kitaip savo auką nuo žlugimo apsaugoti, Raulas ėmė kirsti karklus, jų šakas ir versti prie savo rėžio. Vėjo nešamas smėlis, kaip sniegas, ties krūvomis suverstų šakų susilaikė, susidarė supustytas „kurontas“, ilgesni smėlio kupstai. Raulas čia vėl skynė karklus ir vertė į tą pačią vietą. Smėlis neperkopė užtvaros. Augo smėlio siena, o iš po sudrėkusio smėlio iš karklo šakų ėmė dygti atžalos, darėsi gyva tvora, kuri dar labiau sulaikė slenkantį smėlį…
Pradžioje šiliniečiai juokėsi iš Raulo „kvailiavimo‘‘: „Žiūrėkite, Raulas „krepascį“ (tvirtovę) stato, su smėliais ir vėju kovoja… Kvailas žmogus, be reikalo vargsta…“
Tačiau Raulas, rankų nenuleisdamas, dirbo toliau. Porai metų praslinkus, pavasarį sužaliavo aukštokas pylimas, ir smėlis daugiau per jo tvirtovę į dirbamą lauką nepriėjo. Raulas apgynė ne tik savo rėžį, bet ir kaimynų laukus, daržus ir patį kaimelį…
Raulo tvirtovė ir šiandien stovi. Ilgas, aukštas pylimas kiekvieną vasarą gražiai sužaliuoja. Smėlis skverbiasi į šakas. Siena auga, o už sienos žydi balti grikiai, mėlynuoja lubinai, ramiai gyvena Šilinių vienkiemiai, Raulo sūnūs ir jų vaikai…
Raulo tvirtovė („krepascis“) tik tuo vardu vadinama, ir amžinai jo paminklas tuo vardu bus vadinamas. Raulo pavyzdžiu ėmė kiti karklais tverti savo pievas, laukus ir miškelius. Net miškų žinyba valdiškus šilus žilvičiais apsodino, nes ir didžiuosius šilus keliaująs Varėnos smėlis naikindavo.